Vis dėlto šios žmogžudystės – ne dvi pavienės nelaimės. Tai du signalai apie problemą, kuri Lietuvoje tęsiasi dešimtmečius.
 
Jau ne vienerius metus Lietuvoje kasmet nužudoma apie penkiolika moterų, kurių gyvybes atima esami ar buvę partneriai arba kiti šeimos nariai. 2023 m. tokių žmogžudysčių buvo 18, 2024 m. – 14. Tai reiškia, kad vidutiniškai kas tris–keturias savaites Lietuvoje moterį nužudo žmogus, kuris turėjo būti artimiausias.
 
Dar iškalbingesnis tampa kontekstas. 2024 m. Lietuvoje iš viso nužudytos 22 moterys, kitaip tariant, beveik du trečdaliai jų gyvybių užgeso artimoje aplinkoje. Deja, kaip ir daugelyje kitų Europos Sąjungos valstybių, pavojingiausia vieta moterims tebėra jų pačių namai.
 
Tačiau Lietuva išsiskiria Europos mastu. Nors nė viena valstybė nėra išsprendusi moterų nužudymų artimoje aplinkoje problemos, Lietuvoje šis rodiklis vienas prasčiausių. „Eurostat“ duomenimis, 2023 m. milijonui moterų Lietuvoje teko 10 tokių nužudymų, kai ES vidurkis siekė 4,1. Blogesnė padėtis buvo tik Latvijoje.
 
Į žmogžudystes sureagavo socialinės apsaugos ir darbo ministrė Inga Ruginienė, pranešusi apie rudenį planuojamas teikti tesės aktų pataisas: ilgalaikį apsaugos nuo smurto orderį, griežtesnę atsakomybę už orderio nesilaikymą ir kitas priemones. Aukščiausių valstybės vadovų reakcijų taip ir neišgirdome.
 
Ministrės siūlomos priemonės svarbios, jos seniai įtvirtintos tokiuose tarptautiniuose dokumentuose tokiuose kaip Stambulo konvencija. Vis dėlto šioje srityje dirbantys specialistai jau ne vienerius metus kalba ir apie specifinės priemonės – femicido straipsnio atsiradimą Baudžiamajame kodekse.
 
Kas yra femicidas? Europos lyčių lygybės institutas femicidą apibrėžia kaip moterų ar mergaičių nužudymą dėl jų lyties.
 
Tiek Stambulo konvencijoje, tiek ES direktyvose nusikaltimais dėl lyties laikomi tie, kuriuos asmuo patiria dėl savo lyties (pavyzdžiui, moters organų žalojimas, priverstinis abortas), arba tie, kurie neproporcingai dažnai paliečia kurią nors lytį. Kadangi nuo smurto artimoje aplinkoje neproporcingai nukenčia moterys (apie 80 proc. nekentėjusiųjų – moterys, apie 90 proc. smurtautojų – vyrai), smurtas artimoje aplinkoje laikomas su lytimi susijusiu nusikaltimu, o nužudymai artimoje aplinkoje – ekstremalia diskriminacijos prieš moteris forma.
Nepaisant to, kad smurtas artimoje aplinkoje Lietuvoje yra ypač paplitęs ir kasmet sudaro beveik penktadalį visų registruojamų nusikaltimų, tarptautinių praktikų ir didėjančio reiškinio atpažinimo visame pasaulyje, Lietuvos baudžiamojoje teisėje nėra femicido sąvokos, o tokie nužudymai kvalifikuojami pagal bendrąją Baudžiamojo kodekso (BK) normą „Nužudymas“ (129 str.).
 
Ar galime nusikaltimus, kurių šaknys glūdi mizoginijoje, moters kontrolėje, nuosavybės jausme ir sisteminiame smurte, vertinti taip, lyg lytis neturėtų jokios reikšmės?
 
Europos Sąjungoje didėja femicido atpažįstamumas ir politinė valia kovoti su juo. „Femicido straipsnį“ savo baudžiamuosiuose kodeksuose jau turi Italija (inicijavo šalies premjerė Georgia Meloni), Kipras, Malta ir Kroatija. Belgija yra priėmusi specialų teisės aktą, skirtą femicido prevencijai ir kovai su juo. Ispanijoje, Prancūzijoje ir Portugalijoje moterų nužudymas laikomas sunkinančia aplinkybe, jeigu jei nužudymas įvykdytas dėl lyties.
 
Baudžiamojo kodekso pataiso nėra panacėja. Tačiau tai – ir valstybės vertybinės pozicijos parodymas. Valstybės, kurios įtvirtino femicidą savo teisėje, pasakė aiškiai: moters nužudymas dėl jos lyties nėra „eilinė“ žmogžudystė. Tai kraštutinė smurto ir diskriminacijos forma.
 
Lietuvoje tokios žinutės vis dar nėra.
Kai kas tris ar keturias savaites netenkame dar vienos moters, verta savęs paklausti: ar Lietuva pagaliau ryšis pasakyti, kad moterų gyvybės vertos ne tik užuojautos po tragedijos, bet ir aiškios valstybės apsaugos?
 
Jei patiriate smurtą, skambinkite bendruoju pagalbos numeriu 112 arba kreipkitės emocinės pagalbos: 
Pagalbos moterims linija, pagalbosmoterimslinija.lt, emocinės paramos vyrams linijos „Nelik vienas“ ir „Vyrų linija” – nelikvienas.lt. 
Jūratė Juškaitė yra Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė