Dėl futbolo metė profesūrą
 
K.Nesbitt švilpuką pirmą kartą paėmė keturiolikos – padėdavo teisėjauti brolio rungtynėse ir taip užsidirbdavo vasarai. Pomėgis išliko ir studijuojant, ir ginantis daktaro disertaciją. Tapusi profesore ji vadovavo laboratorijai, kur buvo tobulinami smegenų cheminių medžiagų mėginių ėmimo ir analizės metodai, tačiau neslėpė, kur krypsta širdis.
 
„Kabinete turėjau du kompiuterius: viename analizavau duomenis, kitame sukosi čempionato rungtynės“, – CBS pasakojo mokslininkė.
 
Lūžis įvyko 2019-aisiais, kai FIFA pakvietė ją teisėjauti moterų pasaulio čempionate Prancūzijoje. Likus dviem savaitėms iki turnyro K.Nesbitt paliko universitetą.
 
„Palikti chemiją man buvo labai sunkus sprendimas“, – prisipažino ji žurnalui „Chemistry World“.
 
Pasak K.Nesbitt, analitinis mąstymas aikštėje labai padeda – futbole sprendimai retai būna vienareikšmiai. Ji įžvelgia ir kitą panašumą: moksle hipotezės dažnai nepasitvirtina, o teisėjaujant tavęs nemėgsta pusė stadiono, tad abiejose profesijose būtina mokėti atsitiesti po nesėkmės.
 
Katare 2022-aisiais ji tapo pirmąja moterimi, teisėjavusia vyrų pasaulio čempionato atkrintamosiose. Chemijos ji taip pat nepamiršo – tebeskaito mokslinę literatūrą ir sako kada nors norinti grįžti prie tyrimų.
 
Mamos energija
 
Istorinėse birželio 18-osios rungtynėse tarp Čekijos ir Pietų Afrikos K.Nesbitt dirbo teisėjos asistente. Švilpuką laikė jos tautietė, 39-erių Tori Penso – antroji moteris istorijoje, teisėjavusi vyrų pasaulio čempionato rungtynėms.
 
Kai mačo pabaigoje susikivirčijo čekas Patrikas Schickas ir pietų afrikietis Teboho Mokoena, trijų dukterų mama juos išskyrė taip ramiai, kad socialiniuose tinkluose netrukus prabilta apie jos „mamos energiją“. Ant teisėjos batelių tą vakarą buvo išsiuvinėti dukterų vardai.
 
Teisėjauti T.Penso pradėjo keturiolikos – mamos paraginta norėjo užsidirbti kišenpinigių. Tais pačiais 1999-aisiais JAV futbolininkės namuose laimėjo moterų pasaulio čempionatą, o lemiamą baudinį finale prieš Kiniją įmušusi Brandi Chastain tapo visos šalies heroje. „Pirmą kartą pamačiau moterį kaip atletę“, – vėliau FIFA pasakojo teisėja.
 
Vis dėlto profesionale ji tapo tik po dviejų dešimtmečių. Ką tik pagimdžiusi trečią dukrą ir stebėdama 2019-ųjų moterų pasaulio čempionatą suprato: jei teisėjauja kitos moterys – teisininkės, gydytojos, mamos, – gali ir ji. Metusi darbą rinkodaros srityje, per metus T.Penso prasibrovė į aukščiausią JAV lygą.
 
Dabar ji aikštėje privalo devyniasdešimt minučių neatsilikti nuo greičiausių pasaulio futbolininkų, todėl treniruojasi ne mažiau nei jie – net oro uostuose. „Jei kur nors prie vartų pamatysite pašėlusią moterį, stovinčią „žemyn žiūrinčio šuns“ poza, tai tikriausiai aš“, – „Yahoo“ juokėsi teisėja.
 
Nuo futbolo nenutolo
 
Be T.Penso, pagrindine teisėja šiame čempionate paskirta dar viena moteris – 33-ejų meksikietė Katia Itzel García, jauniausia iš visų 52 turnyro arbitrų. Vaikystėje ji žaidė futbolą, bet tais laikais Meksikoje profesionalios moterų lygos nebuvo. K.Garcia baigė politikos mokslus, bet mėgstamo sporto neapleido – ėmė teisėjauti.
 
„Kaskart teisėjaudama vis tiek norėdavau spirti kamuolį“, – Meksikos televizijai „N+“ šypsojosi ji.
 
Pradžia nebuvo lengva. Pirmąjį švilpuką García gavo dovanų, o teisėjauti teko su gerokai per didele vyriška apranga – moterims skirtos tiesiog nebuvo. Dar sunkiau buvo pelnyti pripažinimą. Kai 2016-aisiais ji pradėjo profesionalią karjerą, iš maždaug 900 Meksikos futbolo teisėjų moterys sudarė vos trisdešimt.
Birželio 25-ąją García tapo pirmąja meksikiete, teisėjavusia vyrų pasaulio čempionato rungtynėms.
 
„Tai ne vien apie mane – daugybė moterų sunkiai dirbo, kad galėtume būti ten, kur esame šiandien“, – universiteto leidiniui „Gaceta UNAM“ yra sakiusi teisėja.
 
Po didesniu mikroskopu
 
Greta T.Penso ir K.Nesbitt birželio 18-ąją dirbo dar viena amerikietė – asistentė Brooke Mayo.
 
„Dalyvavau daugybėje „pirmų kartų“ moterims ir žinau, kad taip nutiko ne todėl, jog buvome pirmosios pajėgios, o todėl, kad pirmą kartą gavome galimybę“, – sako ji.
 
Tos galimybės kaina – nuolatinis dėmesys. B.Mayo neslepia, kad moterims tenka pasirodyti beveik nepriekaištingai. „Kai atrodai kitaip, tavo darbą stebi didesnis mikroskopas“, – sako ji.
 
Tą parodė ir rungtynės birželio 25-ąją, kai T.Penso teisėjavo Vokietijos ir Ekvadoro rungtynėms. Iškart po pertraukos ji skyrė baudinį, tačiau po vaizdo peržiūros sprendimą pakeitė. Socialiniuose tinkluose teisėja sulaukė kritikos bangos, kokios kolegos vyrai už panašius sprendimus paprastai išvengia.
 
„Mums svarbi kokybė, o ne lytis“, – anksčiau yra pareiškęs FIFA teisėjų komiteto pirmininkas Pierluigi Collina. Jis ne kartą pabrėžė tikintis, kad moterų skyrimas į svarbiausias vyrų varžybas ilgainiui taps norma, o ne sensacija.
 
Kol kas iki normos toli, rodo tyrimai. Organizacijos „Women in Football“ 2025 metų apklausoje 78 proc. iš 759 futbolo industrijoje dirbančių moterų nurodė per pastaruosius metus patyrusios diskriminaciją, o 86 proc. mano, kad to paties pripažinimo moterims tenka siekti dirbant daugiau nei vyrams. Iškalbinga detalė: su jomis sutiko ir 69 proc. apklaustų vyrų.
 
Žurnale „Frontiers in Sports and Active Living“ publikuota studija „Aš teisėja, o ne moteris teisėja“ atskleidžia, kad vyrų futbole moterų teisėjų beveik nėra, o aukščiausioje Anglijos moterų lygoje vyrai sudaro 37 proc. arbitrų.
 
Įkvėpė mergaites
 
Visoms šio čempionato teisėjoms kelią pramynė prancūzė Stéphanie Frappart – 2022-aisiais Katare ji tapo pirmąja moterimi, teisėjavusia vyrų pasaulio čempionato rungtynėms. Šiandien 42-ejų S.Frappart jau dirba UEFA struktūrose.
 
CNN televizijai S.Frappart paaiškino, kodėl žiūrovams svarbu per televiziją matyti teisėją moterį: „Pamačiusios kitą tokią, mergaitės gali pasakyti sau: vadinasi, tai įmanoma. Juk negalvodama, kad tai apskritai įmanoma, mergaitė niekada ir neištars: noriu būti teisėja.“

---

 
Tai įdomu
 
Moterų teisėjavimo istorijos tyrėjos Petros Tabarelli duomenimis, pirmoji moteris, oficialiai teisėjavusi ir vyrų, ir moterų futbolo rungtynėms, buvo austrė Edith Klinger – dar 1935–1938 metais. Iki pirmųjų kartų didžiosiose arenose teko laukti beveik devynis dešimtmečius.