- Įpusėjo vasara. Pastebite, ką šiemet renkasi lietuviai? Gal yra netikėtų krypčių?
 
- Didžiosios vasaros favoritės nesikeičia – tai ilgametės lyderės: Turkija, kurios, manau, dar daug metų niekas neišstums, Graikijos salos, kitos Pietų Europos šalys. Įdomiau tai, kad kasmet daugėja žmonių, besileidžiančių į pažintines keliones. Kelionės derinamos prie pomėgių: važiuojama į mėgstamo atlikėjo koncertą, į kalnų žygius ar žygius per miestus – tarkime, Činkve Terės regioną Italijoje. Daugėja keliaujančiųjų į Islandiją, Norvegijos fjordus, Šiaurės Vokietiją ar Prancūziją – dalis žmonių tiesiog pavargo nuo vasariškų Pietų Europos karščių ir nori pabūti ten, kur vėsiau.
 
- Teiraujuosi kaip žmogaus, mačiusio visus žemynus: vasara Lietuvoje gali konkuruoti su pasauliu?
 
- Tikrai taip. Vasarą ir pats paprastai mėgstu būti Lietuvoje – leistis su kolegomis ir draugais į baidarių žygį, nuvažiuoti į sodybą prie jūros. Didžiosios mano kelionės būna tada, kai čia niūru, tamsu ir šalta.
Gyvename krašte, kuriame labai daug gamtos – ežerų, miškų, net didžiausi mūsų miestai labai žali. Kokioje Venecijoje tau parodo miniatiūrinį parkelį ir sako: didžiuojamės, kad tokį turime. Galvoju: mano kieme Vilniuje toks pats parkas. (Šypsosi.)
Vis daugiau užsieniečių atranda Lietuvą – pirmiausia kaip vėsesnę kryptį. Daugelis ją vadina paslėptu Europos deimantu, nes pas mus nėra eilių prie lankytinų objektų. Kažkas pasakys – blogai, kad neatvažiuoja daugiau turistų. O aš leisiu sau pabūti savanaudžiu ir pasidžiaugti: ta Lietuva yra mūsų ir beveik tik mūsų. Liūdna matyti turistų pergrūstus Pietų Europos didmiesčius – ar tikrai norėčiau gyventi mieste, kur manęs kas kelias minutes kas nors klaustų kelio?
 


- Karščio bangos Europoje keičia kelionių geografiją. Ką patartumėte tiems, kam kaitra – rimtas išbandymas?
 
- Vyresniems žmonėms, sunkiau pakeliantiems karštį, ir šeimoms su mažais vaikais rekomenduoju „šoninius“ sezono laikotarpius: balandį ir gegužę arba rugsėjo vidurį–lapkričio pradžią. Norintys gražesnės gamtos vyksta pavasarį, o mėgstantys per vasarą įšilusią jūrą – rudenį.
Jei kelionė vis dėlto planuojama liepą ar rugpjūtį, verta rinktis pasyvesnį poilsį – juk karščiai dabar užklumpa ne tik Pietų Europą, bet ir kaimyninę Latviją ar Lenkiją.
Pats, nors man tik 35-eri, neseniai keliaudamas po Veneciją vos ištvėriau 36 laipsnių kaitrą – nusprendžiau, kad į šį miestą grįšiu rudenį, pasižiūrėti kitomis akimis.
 
- Tęsiant apie sveikatą – kokių klaidų lietuviai daro atostogaudami?
 
- Pameta galvą. (Juokiasi.) Pavyzdžiui, sako: aš tiek keliauju, tikrai nenudegsiu saulėje, bet nudega. Aš pats naudoju patį stipriausią apsaugos nuo saulės kremą, bet ir man kartais „pasiseka“ – tada gelbsti putos nuo nudegimų.
Kita klaida: važiuodami į „viskas įskaičiuota“ žmonės nepasveria, kiek per dieną suvalgo ir kiek suvartoja silpnesnių ar stipresnių gėrimų. Sustreikuoja skrandis, pasireiškia lėtinės problemos. Pavyzdžiui, man pačiam atostogas gali pagadinti refliuksas.
Dar svarbu per daug prisilinksminus nesusitraumuoti. Visą laiką sakau: kelionės metu jumis niekas kitas nepasirūpins, tik jūs patys.


 
- Apie traumas žinote ne iš nuogirdų: sausį slidinėjant plyšo kelio kryžminis raištis, prireikė operacijos. Kaip jaučiatės dabar?
 
- Traumą patyriau sausio pabaigoje, o ant operacinio stalo atsiguliau tik po dviejų su puse mėnesio: pirmiausia reikėjo sustiprinti koją, nes raumenys buvo atrofavęsi. Po operacijos laukė intensyvi reabilitacija, iki šiol sportuoju keturis kartus per savaitę.
Laiką jau leidžiu gana aktyviai, daug vaikštau, bet koja duoda žinią, kai persistengiu. Kelionė į Veneciją prieš keletą savaičių buvo pirmoji mano kelionė į užsienį po traumos. Po visų tiltelių ir laiptelių, dar ir kaitroje, koja patino ir priminė, kad reikia elgtis ramiau.
Trauma bjauri, bet stengiuosi įžvelgti ir ką nors gero: bent pristabdžiau savo „ratus“, galėjau pabūti Lietuvoje, labiau pasiilgti kelionių. Labai tikiuosi, kad kitų metų vasarį jau galėsiu lipti ant slidžių. Tokią kelionę kaip tikslą jau esu užsisakęs. (Šypsosi.)
 
- Nebaisu?
 
- Fiziškai aš viską įveiksiu, susitvarkysiu – liko žingsnis psichologiškai pereiti šią traumą: nebijoti vėl atsistoti ant slidžių ir negalvoti kaskart apie tai, kas galėtų nutikti. Tam turbūt prireiks šiek tiek laiko.
Draugai ir artimieji ramina, sako: antrą kartą žaibas gal netrenks, o savisauga bus didesnė. Aš to ir tikiuosi. O matydamas, kiek daug žmonių Lietuvoje tai įveikia ir toliau puikiausiai slidinėja, žaidžia krepšinį, futbolą, tenisą, bėgioja, – labai tikiu ir savimi.


 
- Mažai kalbate apie asmeninį gyvenimą, dažnai keliaujate vienas. Susidaro įspūdis, kad esate vienišius. Yra tiesos?
 
– Tikrai nesu. (Šypsosi.) Pastaruoju metu retai keliauju vienas, o net ir keliaudamas vienas nesijaučiu vienišas – turiu tokią galią, socialinius tinklus. Jei neturiu su kuo pasigrožėti, pasigrožiu į kamerą ir pasidalinu su kitais. (Šypsosi.)
Nors esu kompanijos žmogus, savaitgaliais gerai jaučiuosi ir nieko neveikdamas – gyvendamas serialų gyvenimą. Anksčiau nerimaudavau, kai socialiniuose tinkluose matydavau, kiek žmonių šeštadienį skaniai valgo, sportuoja, lipa į Gedimino pilies bokštą, o aš sėdžiu namuose, – kaltindavau save, kodėl toks esu. Dabar, radęs progą pagulėti ir nieko neveikti, ja labai mėgaujuosi ir dėl to neišgyvenu.
 
- Verslui atidavėte visą jaunystę – kaip pats sakėte, dvidešimt keturias valandas per parą. Kokie prioritetai dabar?
 
- Jaučiu, kad dabar – laikas sau. Birželį pirmą kartą po beveik pusės metų pertraukos išvažiavau atostogų – man, kaip keliautojui, tai labai ilgas laikas.
Tiesa, visiškai atsijungti negaliu: iškyla situacijų – nuo streikų iki kontrabandinių balionų, – kai mano įsikišimo prireikia net naktimis. Bet vis daugiau atsakomybių perduodu žmonėms, kurie puikiai susitvarko ir be manęs.
Pirmąjį vasaros mėnesį „Makaliui“ sukako septyniolika metų – tai praktiškai pusė mano gyvenimo. Dabar rankas esu ištiesęs į save.


 
- Per tą pusę gyvenimo apkeliavote daugybę kraštų. Suprantu, kad išskirti sunku, bet gal pavyktų – įsimintiniausių trejetuką?
 
- Didžiausią įspūdį man palieka ne konkreti valstybė, o visuma: su kuo važiavau, ką patyriau, galbūt koks pirmas kartas.
Niekada nepamiršiu šių metų sausį aplankyto septintojo savo žemyno – Antarktidos. Tai pirmoji vieta pasaulyje, kur pasijutau tikru svečiu: ten viską valdo pingvinai, ruoniai ir banginiai.
Neišdildomą įspūdį paliko ir pirmasis safaris Kenijoje, Masai Maros nacionaliniame parke. Esu prieš zoologijos sodų ir delfinariumų lankymą – visada maniau, kad gyvūnus geriausia ir įspūdingiausia stebėti laisvėje. Kenijoje tuo įsitikinau: liūtai, drambliai, žirafos – vos už metro, o jų gyvenimo nė kiek netrukdo žmogaus ranka.
Trečia – Naujoji Zelandija, tolimiausia mano aplankyta pasaulio vieta. Joje rasi ir gabalėlį Lietuvos su įspūdingais ežerais bei miškais, ir gabalėlį Aliaskos, ir Antarktidos.
Tai buvo mano svajonių kryptys, išsikeltos kaip gyvenimo tikslai. Šiek tiek gailiuosi, kad ten jau nukeliavau, – po Antarktidos naujo tikslo vis nerandu. (Šypsosi.) Bet galbūt Arktis, Grenlandija dar nustebins. Ir baltosios meškos dar nesu matęs – tikiuosi, šį tikslą artimiausiu metu pavyks įgyvendinti.