- Ignai, pradėkime nuo pradžių: kaip jūsų gyvenime apskritai atsirado futbolas?
 
- Kaip dabar vyksta pasaulio čempionatas Šiaurės Amerikoje, taip 2006-aisiais jis vyko Vokietijoje. Būdamas septynerių, televizoriaus ekrane išvydau Portugaliją ir iki šiol žaidžiantį jos lyderį Cristiano Ronaldo. Po tų rungtynių su tėčiu išėjome į kiemą paspardyti kamuolio tarp medžių. To ir užteko, kad užgimtų meilė šitam sportui. (Šypsosi.)
 
- Tai vakar jums buvo šventė? (Birželio 23 d. C.Ronaldo įmušė du įvarčius, padėdamas Portugalijai 5:0 nugalėti Uzbekistaną – aut. past.)
 
- Tikrai taip. Rėkiau namie visu balsu. (Juokiasi.) Buvo labai geros emocijos. Prognozuoti, kas laimės čempionatą, neįmanoma, bet sergu už Portugaliją.
 
- Tikite, kad kada nors tokiame čempionate pamatysime ir Lietuvos rinktinę?
 
- Jeigu nebūtų įmanoma, tai tikriausiai mano darbas būtų bereikšmis – neliktų tos ugnies ir motyvacijos ugdyti jaunąją kartą.
Žinoma, dar turi būti nuveikta nemažai darbų. Labai tikiuosi, kad tas lygis kils. Tik kartais, galvodami apie savo futbolą, pamirštame, kad ir kiti nemiega. Mūsų užduotis – rasti būdą pakilti kelis kartus greičiau per trumpesnį laiką. Tai visų futbole dirbančių žmonių misija, ir mes stengiamės, kad taip nutiktų.
 
- O jūs pats siekėte profesionalo karjeros?
 
- Siekiau, bet būdamas iš mažo miesto, Biržų, greitai susidūriau su realybe – reikėjo rinktis: mokslai ar futbolas. Pasirinkus futbolą, būtų reikėję keltis gyventi į Panevėžį. Po apsvarstymų nusprendžiau likti Biržuose, pereiti į gimnaziją ir daugiau dėmesio skirti mokslams.
Čia žaidžiau gimtojo miesto komandoje, pusiau profesionalioje lygoje. Turėjau pasiūlymų važiuoti į Panevėžį ir kabintis į profesionalų sportą, bet po dešimtos klasės priėmiau kitokį sprendimą. Ir taip nusprendžiau pats – tėvai buvo davę visišką laisvę, būtų palaikę abu kelius.


 
- Kaip tuomet atradote trenerio darbą?
 
- Jau studijuodamas universitete – nors mokslai nebuvo susiję su sportu – antrame kurse sulaukiau skambučio iš draugo, su kuriuo žaidžiau futbolą. Jis dirbo treneriu, ieškojo asistento ir pasiūlė prisijungti. Štai taip netikėtai šis darbas mane surado – pats jo neieškojau. (Šypsosi.) Įsitraukiau ir nesigailiu nė dienos – myliu tai, ką darau.
 
- Esate minėjęs, kad norite pakeisti seną „sovietinio trenerio su kvapeliu“ įvaizdį. Ar pavyksta?
 
- Tie žodžiai, aišku, nuskambėjo gana garsiai. Galbūt kas nors įsižeidė ar priėmė per daug asmeniškai, bet tai nebuvo strėlės, nukreiptos į konkrečius asmenis. Tiesiog matėsi, kaip darbai vyksta rajonuose ir kitur: treneris ateina, atsainiai atsėdi ir „viso gero“.
Džiugu, kad atsiranda vis daugiau motyvuotų trenerių – tiek jaunų, tiek turinčių ilgametę patirtį. Jie aktyviai dalijasi savo darbu socialiniuose tinkluose, nebijo parodyti, ką daro, ir tuo didžiuojasi.
Anksčiau kai kuriems būdavo gėda prisipažinti, kad jie treneriai. Įsivaizduokit klasiokų susitikimą: vienas sako, kad yra verslininkas, kitas – treneris, ir kam nors gali pasirodyti, kad tas verslininkas kažkuo geresnis. Tačiau treneriai turi lygiai tokį patį svorį ir neša tokią pat atsakomybę. Dabar tokios gėdos jau nebėra.
 
- O kokie vaikai šiandien ateina treniruotis – būsimi futbolininkai ar tiesiog norintys pajudėti?
 
- Vieni ateina motyvuoti, patys nori kada nors matytis ekrane. Kiti vaikai atvedami palaikyti fizinio aktyvumo, ir tai visiškai normalu – ne visi nori iš širdies bėgioti paskui kamuolį. Tad prie kiekvieno reikia vis kitokio priėjimo: su vienu kalbiesi apie žaidėjus, o kitam futbolą reikia pateikti per tai, kas jį labiau domina. Mūsų darbas – bent jau pabandyti sudominti.
Tokiame amžiuje futbolas moko ne tik varytis kamuolį: moko pagarbos, kaip elgtis, kai šneka treneris, ugdo socialinius įgūdžius, vaikas susipažįsta su naujais draugais, užmezga ryšius.
 
- Daug keliaujate su vaikais. Kaip išvykose sprendžiate ekranų klausimą?
 
- Turime paprastas taisykles. Vykstant į turnyrą autobuse telefonais naudotis išvis negalima. Leidžiame tik paskambinti tėvams pranešti, kad atvyko ir kaip sekasi turnyre.
Nežaidžiame kariuomenės ir griežtų taisyklių vengiame, bet jeigu kiekvienas turėtų telefoną, tai ir žaistų savo „Roblox“. O kai telefono nėra, reikia ką nors sugalvoti, kaip nors gauti to dopamino. (Šypsosi.) Aišku, būna, lipa sienomis – tada eini, ramini, aiškini, kad atstovaujame ir savo klubui, ir Lietuvai, tad negalime elgtis kaip žvėriukai. Galiausiai jie randa žaidimų, kartais vakarais susiorganizuojame vaidinimų vakarą. Komandinei chemijai tai duoda daug.


 
- Kaip vaikai reaguoja į pralaimėjimus? Daug ašarų tenka nušluostyti?
 
- Kiekvienas vaikas skirtingai supranta pralaimėjimą. Tam, kuris nori būti geriausias ir visada laimėti, patirti pralaimėjimą sunku. Tada kalbamės, kad ir Messi, ir Ronaldo, ir Lamine'as Yamalis – net geriausi žaidėjai ne visada laimi. O kur nėra pralaimėjimų, ten nėra pamokų ir nėra kur tobulėti. Vaikai susitapatina su savo herojais: jeigu jis pralaimėjo, bet neverkė, o nuėjo toliau treniruotis ir sunkiai dirbti, vadinasi, ir man reikia taip daryti.
Kiti pralaimėjimą pakelia lengviau, treti iš nuovargio net neparodo emocijų, o vėliau, grįžę namo, būna irzlūs. Jeigu matome ypač nuliūdusį vaiką, prieiname, pakalbame, paaiškiname situaciją. Pralaimėjimo kartėlis būna, bet jis tik skatina tobulėti.
 
- Dirbti su vaikais neišvengiamai reiškia dirbti ir su jų tėvais. Tai lengvoji ar sudėtingoji darbo pusė?
 
- Treneriu būti lengviau nei komandos administratoriumi, bet tenka daryti abu darbus. (Šypsosi.)
Labai svarbu aiškiai komunikuoti su tėvais – kartais ir griežčiau, kad jie suprastų, jog trenerio žodis yra paskutinis. Leisk tėvams užsilipti ant galvos – ir prasideda nesusipratimai. Komandai tai tik kenkia – tą patvirtintų ne vienas kolega.
 
- Darbas su didelėmis vaikų grupėmis reikalauja daug energijos. Kaip pats atgaunate jėgas?
 
- Su vaikais tikrai „išsitaškau“. (Šypsosi.) Chaoso daug, o jį sutvarkyti tenka treneriui. Todėl mėgstu ramesnį poilsį. Man patinka pabūti vienam, ypač vasarą: ramybė, grynas oras, ežerai. Taip atsigaunu ir įsikraunu.
 
- Kokią svarbiausią pamoką stengiatės perduoti auklėtiniams, kurią vertėtų prisiminti ir kiekvienam suaugusiajam?
 
- Mėgstu sakyti taip: ką pasėsi, tą turėsi. Iš pradžių vaikai nesupranta, tenka paaiškinti – sėjame per treniruotes, o derlių nuimame per rungtynes ir turnyrus, kuriuos visi nori laimėti. Kuo daugiau pastangų įdėsime, ir ne tik aikštėje, bet ir paprastame gyvenime – kad ir atsisakydami saldainio ar kolos penktadienio vakarą, – tuo geresnio rezultato galime tikėtis.
Bet aš tikrai neleidžiu sau pamiršti, kad jie yra vaikai. Patys turi rinktis, ir kai kurie renkasi – pasakoja, kaip per gimtadienį nevalgė traškučių, nes mano, kad futbolininkui tai nenaudinga. Vadinasi, jie iš savęs turi motyvacijos ir noro, ir man tik džiugu.