Leidžiama daugiau, nei atrodo
 
Aplinkosaugos institucijų socialiniuose tinkluose dažnai pasipila priekaištų, esą valstybė viską draudžia. Iš tiesų galimybių poilsiauti gamtoje kur kas daugiau, nei atrodo, tik svarbu žinoti, kur galima statyti palapinę, kūrenti laužą ar palikti automobilį.
 
Valstybinių miškų urėdija prižiūri daugiau nei milijoną hektarų valstybinių miškų ir beveik 37 tūkst. kilometrų miško kelių. Žmonių poilsiui įrengta per 1,1 tūkst. rekreacinių objektų – apžvalgos aikštelių, poilsiaviečių, pažintinių takų. Visi jie nemokami, o aplinką, žolę ir laužavietes nuolat tvarko urėdijos darbuotojai.
 
Saugomose teritorijose dauguma objektų taip pat nemokami.
 
„Didžioji dalis pažintinių takų nemokami ir atviri tris šimtus šešiasdešimt penkias dienas per metus, – sako Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė Agnė Jasinavičiūtė-Trakimienė. – Vasarą populiariausias mokamas objektas – Naglių gamtinis rezervatas Kuršių nerijoje, kur saugomos unikalios kopų buveinės.
Patekimas pažintiniu taku ten kainuoja penkis eurus tik sezono metu – taip reguliuojame lankytojų srautus. Kas nenori mokėti, tiesiog renkasi kitas, nemokamas vietas.“
 
Prie saugomų teritorijų priežiūros galima prisidėti ir savanoriškai. Vieną eurą kainuojantis lankytojo bilietas ar dvidešimt penkis eurus kainuojantis metinis bilietas keliauja tiesiai infrastruktūrai – už tokias lėšas Gražutės regioniniame parke buvo atnaujinta negalią turintiems asmenims pritaikyta stovyklavietė.
 
Rezervuota tik gamtai
 
Anot pašnekovės, daugiausiai lankytojų sutraukia penki nacionaliniai ir trisdešimt regioninių parkų – kompleksinės teritorijos, kur galima ir gyventi, ir ūkininkauti, ir keliauti pažintiniais takais. Kur kas dažniau painiojamos kitos dvi sąvokos – rezervatas ir draustinis. Daugelis mano, kad draudžiama lankytis būtent draustiniuose. Iš tikrųjų yra atvirkščiai.
 
„Žmonės nuo žodžio „drausti“ įsivaizduoja, kad draustinyje viskas uždrausta, bet griežčiausiai saugomi yra rezervatai, – aiškina A.Jasinavičiūtė-Trakimienė. – Jų Lietuvoje turime labai mažai – vos 0,2 procento viso šalies ploto. Tai ypač saugomos vietovės, į kurias arba visai negalima patekti, arba galima tik pažintiniu taku ir tik lydint specialistui, kaip Čepkeliuose, Kamanose ar Viešvilėje. Galima sutarti taip: rezervatas – tai rezervuota gamtai, kur mūsų įsikišimo beveik nereikia.“
 
Draustiniuose ribojama tik tam tikra veikla, kad ji nekenktų saugomoms vertybėms. Pavyzdžiui, iki rugpjūčio pirmosios draudžiama lankytis telmologiniuose draustiniuose, kurie saugo pelkes ir šlapynes – tuo metu ten vyksta ypatingi gamtos procesai. Ar konkrečioje vietovėje galioja koks nors statusas, galima pasitikrinti svetainėje saugoma.lt.
 
Nakvojama tik stovyklavietėse
 
Vienas dažniausių klausimų – kur galima nakvoti. Pasak specialistų, saugomose teritorijose, nesvarbu, pieva ar miškas, palapinę statyti galima tik stovyklavietėse. Jose dažniausiai įrengtos laužavietės, vietos maistui gamintis ir tualetai. Poilsiavietės skirtos tik trumpam stabtelėti.
 
„Stovyklavietėje galima statyti palapinę, kurti laužą numatytose vietose ir praleisti keletą dienų, o poilsiavietėje – suvalgei sumuštinį ir žygiuoji toliau, – aiškina tarnybos direktorė. – Planuojant kelionę verta pasižiūrėti bendrą žemėlapį, kuriame pažymėti kempingai, stovyklavietės ir poilsiavietės.“
 
Ji primena, kad pajūrio kopose palapinę statyti draudžiama ne be priežasties. Kuršių nerija saugoma daugiau nei trisdešimt penkerius metus ir yra įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą.
 
„Stovyklaujant kopose atsiranda ir tualeto poreikis, ir šiukšlių po savęs lieka, o juk visi norime švaraus pajūrio, – sako A.Jasinavičiūtė-Trakimienė. – Ne veltui šie paplūdimiai turi Mėlynosios vėliavos statusą: poilsis prie jūros čia aukščiausios kokybės, užtikrinta higiena, dušai, patekimas žmonėms su negalia. Jeigu elgsimės bet kaip, visa tai galime prarasti.“
 
Ugnis klaidų neatleidžia
 
Vasarą didžiausią grėsmę miškui kelia ugnis. Per metus miškuose užgesinama iki dviejų šimtų gaisrų, jų bendras plotas siekia apie šimtą hektarų. Vien šiemet jų jau buvo aštuoniasdešimt du, išdegė trisdešimt hektarų. Kaip pastebi Valstybinių miškų urėdijos miško apsaugos specialistas Darius Jurevičius, devyniais atvejais iš dešimties priežastis ta pati – neatsargus elgesys su ugnimi.
 

„Poilsiautojai dažnai, pakūrenę laužą, susideda daiktus ir išvažiuoja – atseit, truputį rūksta, nieko tokio. Bet jeigu laužas neužgesintas iki galo, pakilus vėjui žarijos nunešamos į mišką ir kyla gaisras. Todėl išvažiuodami užpilkime laužavietę vandeniu, o jei jo neturime – žemėmis ar smėliu. Po jais ugnis tikrai užges“, – pataria Valstybinių miškų urėdijos miško apsaugos specialistas Darius Jurevičius.

 
Specialistas prisimena pernai tirtą atvejį, kai moteris panoro sūnui parodyti, kaip leidžiamas fejerverkas: „Vidury vasaros, vidury dienos ji pastatė jį kirtavietėje ir uždegė. Krintančios žarijos akimirksniu įžiebė gaisrą. Laimė, moteris nepasimetė ir paskambino pagalbos numeriu – ugnį pavyko greitai užgesinti, bet vis tiek išdegė trisdešimt arų miško žemės.“
 
Ragina nesikišti
 
Specialistus neramina ir noras parsinešti gamtos gabalėlį namo.
 

„Pavasarį žydint šilagėlėms, jas bandoma išsikasti ir pasodinti kieme. Drąsiai sakau – neverta, – tvirtina Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė Agnė Jasinavičiūtė-Trakimienė. – Šilagėlė neprigis, jai reikia ypatingų sąlygų. Grožėkimės gamta ten, kur ją radome, nes jeigu visi pradėsime kasti ir neštis augalus ar gyvūnus namo, tos gamtos nebeturėsime ką parodyti vaikams.“

Dar pavojingesni geranoriški bandymai „gelbėti“ gyvūnus. Anot tarnybos direktorės, radus iškritusį paukščiuką ar paliktą jauniklį, dažnai geriausia nesikišti.
 
„Gamta turi savybę susitvarkyti. Radus iš lizdo iškritusį jauniklį, tikrai nereikėtų pulti padėti, nes galime tik atbaidyti tėvus, – aiškina specialistė. – Pernai vienas žmogus parsinešė namo stumbriuką – jam pasirodė, kad gyvūnas paklydęs. Po kelių dienų, supratęs, kad nesugeba jo pamaitinti, kreipėsi į gyvūnų globos centrą. Bet stumbriukas jau buvo nugaišęs – per anksti atskirtas nuo motinos. Žmogus tarsi gelbėjo gamtą, o iš tikrųjų pražudė gyvūną. Kad ir kaip žiauriai skambėtų, leiskime gamtai gyventi pačiai – ji moka susitvarkyti.“
 
Šiukšlės grįžta tonomis
 
Išvykstant iš poilsiavietės svarbiausia – palikti ją švarią. Daugelis poilsiautojų taip ir elgiasi: pasak specialistų, kai kurie netgi surenka kitų paliktas atliekas. Tačiau pasitaiko ir tokių, kurie į mišką atvyksta išmesti šiukšlių. Pernai iš valstybinių miškų pašalinta daugiau nei du šimtai tonų padangų ir daugiau nei keturi šimtai tonų statybinių bei automobilių atliekų.
 
„Patys visko nesukontroliuosime, todėl kviečiu poilsiautojus būti budrius, – sako D.Jurevičius. – Pastebėjus įtartiną mikroautobusą, kuris miške ką nors iškrauna, nepabijokite nufotografuoti ir paskambinti pagalbos numeriu. Turint pirminius įrodymus, mums pavyksta atlikti tyrimą, o kartais kreiptis ir į ikiteisminio tyrimo institucijas.“
 
Apie miške paliktas šiukšles galima pranešti ir žemėlapyje tvarkaulietuva.lt.
 
Miškas gydo
 
Gamta poilsiautojui ne tik kelia reikalavimų, bet ir dosniai atsidėkoja. Valstybinių miškų urėdija jau antrą sezoną siūlo miško terapijos užsiėmimus, kuriuos veda septyni miškininkai, baigę specialias studijas Lietuvos sveikatos mokslų universitete.
 
„Tai ne pasivaikščiojimas, o užsiėmimas su vedliu, kuris padeda įeiti į gamtą, pajusti jos procesus, užuosti kvapus, pamatyti tai, ko skubėdamas nepamatytum, – pasakoja A.Jasinavičiūtė-Trakimienė. – Mokslininkai įrodė, kad miško terapija padeda psichinei sveikatai. Žmonės grįžta švaresne galva, o ypač intensyviai prie kompiuterio dirbantiems kita diena būna produktyvesnė.“
 
Po terapijos patirtį gamtoje galima pratęsti vienoje iš devynių gamtos mokyklų, įsikūrusių nuo Kuršių nerijos iki Sirvėtos regioninio parko. Jose galima nakvoti ir užsisakyti edukacinį užsiėmimą.
 
Norintiems pakeliauti specialistai siūlo Dieveniškių istorinį regioninį parką su Gaujos pažintiniu taku, Salantų ar Žagarės regioninius parkus, o D.Jurevičius rekomenduoja ir pernai atnaujintą Varnių pažintinį taką Trakų rajone, vedantį ir per pelkes, ir per sausumą.