Priminsiu, kad mūsų įprastinis pokalbis (jei nesibarame) – 60 dB. Pravažiuojančio motociklo garsas – 90-100 dB. Lėktuvo reaktyvinis variklis iš arti – 140-160 dB. Beje, jei niekada neteko su bėdomis kreiptis į otorinolaringologus (fantastiškai gražus profesijos pavadinimas!), tai tikriausiai galite girdėti ir garsus, esančius ties tylos riba – ties nuliu decibelų. Bet apie tokią tylą – kiek vėliau.
 
Skubame prie privalomųjų pagal savaitraščio specifiką eilučių.
Pačios stipriausios garso bangos gali sukelti plaučių pažeidimus ir kraujavimus. Silpnesnės didina kraujospūdį, turi įtakos širdies ir kraujagyslių ligoms, insultams. Netgi judri gatvė (70-85 dB) ilgainiui žaloja klausą. 120 dB vadinama skausmo riba, kai garsas tampa fiziškai nemaloniu ir erzina. O nuo 140 dB (fejerverkai iš arti) prasideda klausos ląstelių pažeidimai. Ir t.t.
 
Bet, primename, kad triukšmo dydis vertinamas ne tik pagal decibelus, bet dar ir pagal trukmę ar dažnių sudėtį (aukšti-žemi tonai). Dar ir nuo paros laiko jo poveikis priklauso. Ir – nuo konteksto. Manau, kad pašnekėsim ir apie tai, kodėl vieniems atrodo, jog girdi triukšmą, o kitiems tas triukšmas yra... muzika. Ir dėlto atskiros asmenybės ir kartos – nesvarbu, kurioje pasaulio daly begyventų – konfrontuodamos yra pasiryžusios akis viena kitai išbadyti ir ausis nupjauti. (Detaliau neaiškinsiu: jūs suprantate apie ką čia kalba.)
 
Analizė. Muzika yra organizuotas garsas. O triukšmas laikomas neorganizuotu garsu. Visuotinai teigiama, kad riba tarp jų nėra pastovi. Tradiciškai muzika suprantama kaip ritmas, harmonija, melodija. Bet besikeičiantis pasaulis įnešė naujovių (o gal chaoso?): tai, kas anksčiau buvo laikoma „ne muzika“, tapo kūrybine medžiaga. Orkestruotėse atsirado mašinų garsai, gatvės triukšmai, elektroniniai iškraipymai, netvarkingi bei nemalonūs garsai. Iš dalies – teisinga. Nes taip lengviau perduoti baimę, sumaištį, įtampą (geriausias pavyzdys – filmų muzika). Įdomiai šiuos saitus aiškina patys šiuolaikiniai kompozitoriai: jie sako, kad be garso nesuvoktume tylos didybės, be harmonijos – disonanso, be chaoso – tvarkos. Bet ne visi su tuo sutiks. Nes klasikinės muzikos mylėtojui sunkusis metalas jau – triukšmas, o metalistui simfonija – monotoniška. Tad išvada tokia: triukšmas – ne tik garso savybė, bet ir klausymo kultūra. (Bet gilyn į mišką – medžių daugyn: gresia įsivelti į diskusiją apie tai, kas ta klausymo kultūra yra ir ar ji apskritai egzistuoja.) Kaip iš ginčo išeiti? Pabandykim per save.
 
Nes jūros ošimas ramina. Bet uraganas jūroje – triukšmas. Lietutis nuteikia poetiškai arba žemdirbiškai. Bet kiek matėm liūčių, katastrofomis virtusių! O gal sutiksite ir su tokiu apibendrinimu: triukšmas yra ne tai, ko yra daug, o tai, kas užgožia tai, kas  svarbiausia? Bet – per sudėtinga. Tad pasirinkim iš likusių alternatyvų: arba triukšmas yra chaoso kova prieš prasmę, arba triukšmas yra mūsų pačių vidus. Jei vis dar neaišku, žodynuose paskaitykite apie baltąjį rožinį ir rudąjį triukšmus. (Skaitymo paskata: visi jie padeda užmigt, bet ne visi visiems tinka.)
 
Atrodo, kad pernelyg giliai nėrėme į triukšmo teorijas, ir mūsų praktiškajam skaitytojui tai gali nepatikti. Netgi įtariu, kokio patarimo jis laukia – kaip triukšmą kontroliuoti ir sau pagelbėti?
 
Pirmasis ir veiksmingiausias būdas – triukšmo mažinimas šaltinyje (tylesnė technika, greičio ribojimas). Kiti būdai: dvigubi langai. Triukšmą sugeriančios medžiagos. Ausų kištukai. Svarbu yra turėti „tylos zoną“ – vietą savo bute be televizorius, telefono ir muzikos. O kad geriau ir triukšmingoje aplinkoje pasijaustumėte, mus valdančioms smegenims pakaks žinoti, kad bet kurį triukšmą jos gali kontroliuoti. Nes kai kontrolės nėra, garsai tampa agresija ir įsibrovimu.
 
O dabar noriu, kad prisimintumėte vieną – tikrai ne pačią blogiausią – savo dieną. Kuomet grįžę namo nenorėjote jokio garso. Televizoriaus jungti nė mintis nekilo. Išjungėte telefoną. Ir pro langą žiūrėjote į medį. O kai viskas nutilo, pajautėte palengvėjimą. Nieko neatsitiko. Išskyrus tai, kad supratote: buvote pasiilgęs tylos.
 
Bet gal vėl reikėtų susitarti, ką vadiname tyla? Nes griaustinis gali būti labai garsus, nors ir trumpas. Laikrodžio tiksėjimas gali būti vos girdimas, bet jis gali erzinti valandų valandas. Jūs galite skaityti virtuvėje, kurioje nuolat tyliai burzgia šaldytuvas, bet iškart išgirsite, jei kas nors tyliai ištars jūsų vardą.
 
Tyla yra gerai. Bet ratas visuomet apvalus. Todėl begalė-bekraštė tyla kartais gali pjauti aštriau nei garso peilis. Nuo nuotaikos ir tos dienos psichologinių nuostatų tai priklauso. Nežinau, kaip jums patarti įsivaizduoti tyliausią vietą žemėje: tai – JAV „Mikrosoft“ būstinėje esanti tylos kamera. Joje užfiksuota tyla – minus 20,3 db. Bandžiau šiuos skaičiukus aiškintis su dirbtinio intelekto pagalba. Bet tik papildomai „užšokau“ ant sudėtingų paskalių ir mikropaskalių. Vienintelė nauda – sužinojau, kad tylus mūsų kvėpavimas tesiekia 10 dB.
 
Na, ir dar bėdelė, galinti ištikti: jei pakliūsite į zoną, artimą absoliučiai tylai, galbūt išgirsite ne tik, kaip plaka jūsų širdis, bet ir kaip ji kraują gyslomis varinėja. Ir tai nėra gerai. Nes tylos bandymai parodė: jie – jei intensyvūs, todėl gali orientaciją aplinkoje paveikti ir net haliucinacijas kelti.
 
Dabar dvi įdomybės. Jei paprastą laikrodžio tiksėjimą sujungtume su metronomu (t. y. galėtume laikrodžių tiksėjimą sulėtinti ar pagreitinti), tokia operacija iškreiptų ir mūsų laiko pojūtį. Kai ritmas greitesnis, atrodytų, kad ir laikas bėga greičiau.
 
Antra: įrodyta, kad garsai paveikia mūsų skonio receptorius. Aukštesni garsai stiprina saldumo norą, žemesni – kartumo poreikius. Sako, kad gudriausi kepyklėlių bei alaus bravorų šeimininkai tai puikiai išnaudoja.
 
Rašinys nėra nei medicininis, nei didaktinis. Jis – tik dėmesį į egzistuojančias problemas atkreipiantis. Bet net artimoje perspektyvoje nematyti, kad mūsų garsų pasaulis artimiausiu metu imtų keistis (nes ir Seime vis mažiau kalbama ir vis dažniau garsiai rėkiama). Tad pabaigai liko tik pagąsdinimai.
 
Tam tikrų klausos sutrikimų turi vienas iš dešimties pasaulio piliečių. Tačiau iš penkių klausos aparatą turinčiųjų naudoti net keturi jo atsisako. Nežinau, kiek šie skaičiai tinka Lietuvai. Tačiau antroji skaičiukų porcija įsidėmėtina ir mūsų valstybės rezidentams: dėl neteisingo vatos tamponų naudojimo kasmet klausą praranda apie 300 tūkst. žmonių.