Aš nesu prieš griežtą elektroninių cigarečių reguliavimą. Tačiau nesu įsitikinęs, kad dar vienas formalus draudimas yra tas sprendimas, kurio šiandien labiausiai reikia. Pradėkime nuo elementaraus fakto: vaikams cigarečių ir taip parduoti negalima. Nepilnamečiai Lietuvoje negali legaliai nusipirkti nei įprastos tabako cigaretės, nei elektroninės cigaretės. Tai jau yra draudžiama. Todėl sakyti, kad vienkartinių elektroninių cigarečių draudimu pirmiausia užkirsime kelią legaliai jų prekybai vaikams, būtų netikslu.
 
Problema yra kita. Jeigu nepilnametis šiandien gauna elektroninę cigaretę, jis ją gauna ne todėl, kad įstatymas leidžia prekybininkui ją parduoti. Jis ją gauna todėl, kad egzistuoja nelegalaus patekimo į rinką kanalai ir nepakankama kontrolė. Vadinasi, turime klausti: kaip uždaryti šiuos kanalus?
 
Jeigu pardavėjas sąmoningai parduoda nepilnamečiui, jis turi būti nubaustas. Jeigu produktas parduodamas internetu ir pasiekia nepilnametį, turime gebėti tokį kanalą užkardyti. Jeigu prekiaujama šešėlyje, turime stiprinti kontrolę.
 
Ar uždraudę produktą panaikinsime paklausą? Čia ir prasideda sudėtingesnė diskusijos dalis. Vienkartinės elektroninės cigaretės yra populiarios. Ypač tarp jaunimo jos patrauklios dėl savo dydžio, dizaino, naudojimo paprastumo ir įvairių skonių. Tačiau jeigu egzistuoja paklausa, vien produkto uždraudimas nebūtinai reiškia, kad paklausa išnyks.
 
Ji gali sumažėti. Bet ji taip pat gali persikelti į šešėlinę rinką. Ir tai nėra vien teorinė rizika. Net siūlomo draudimo rengėjai pripažįsta, kad, esant paklausai, gali atsirasti nelegali vienkartinių elektroninių cigarečių pasiūla ir prekyba.
 
Todėl turime iš anksto atsakyti, ką darysime su ta paklausa. Nes jeigu legalų produktą uždrausime, bet nepilnamečio noras jį įsigyti išliks, turime riziką, kad jis tiesiog kreipsis į nelegalų pardavėją. O su šešėline rinka valstybė turi gerokai mažiau kontrolės. Ar norime, kad šešėlinė rinka užimtų legalaus verslo vietą? Čia atsiranda dar vienas aspektas, apie kurį diskusijoje kalbame per mažai.
 
Legalią rinką valstybė gali reguliuoti. Ji gali nustatyti reikalavimus produktams, kontroliuoti prekybininkus, tikrinti amžių, taikyti sankcijas, rinkti akcizus ir kitus mokesčius. Šešėlinės rinkos valstybė nekontroliuoja. Nežinome, kas parduoda, iš kur produktas atkeliavo, kokia jo sudėtis ir kas yra galutinis pirkėjas. Todėl paradoksas gali būti labai paprastas: uždraudžiame legalų produktą, tačiau nesunaikiname paklausos – ir dalį jos atiduodame šešėlinei rinkai. Ar tikrai tai yra tas rezultatas, kurio siekiame?
 
Skonių problema yra reali, tačiau vien skonių uždraudimas problemos neišsprendė. Čia taip pat turime būti sąžiningi. Taip, skoniai yra viena iš priežasčių, dėl kurių elektroninės cigaretės patrauklios jaunimui. Tačiau Lietuva jau pasirinko šios problemos sprendimo kelią. Elektroninių cigarečių skysčiuose papildomi kvapai ir skoniai Lietuvoje yra draudžiami nuo 2022 metų, paliekant tik tabako kvapą ir skonį. Jeigu vien skonių draudimas būtų pakankamas, šiandien turėtume matyti daug aiškesnį elektroninių cigarečių vartojimo tarp paauglių sumažėjimą. Tačiau taip nėra. Todėl turime pripažinti paprastą dalyką: problema yra platesnė nei produkto skonis. Tai – prieinamumo, priklausomybės, socialinės aplinkos, prekybos kontrolės ir prevencijos problema.
 
Ką darysime su jau esančiais vartotojais? Dar vienas klausimas, kurio negalime ignoruoti. Jeigu jaunas žmogus jau vartoja elektronines cigaretes, vienkartinės elektroninės cigaretės uždraudimas jo priklausomybės savaime nepanaikins. Jis gali ieškoti kito produkto. Gali pereiti prie daugkartinės elektroninės cigaretės. Gali ieškoti nelegalaus gaminio.
 
Gali rinktis kitą nikotino vartojimo būdą. Todėl tikrasis mūsų tikslas turi būti ne vien „uždrausti vienkartinę elektroninę cigaretę“. Tikslas turi būti mažinti vaikų ir paauglių nikotino vartojimą apskritai. Tam reikia platesnės politikos.
 
Nepamirškime ir akcizų. Diskusijoje apie tabako ir nikotino produktus taip pat turime matyti kitą pusę. Tabako ir kitų nikotino produktų akcizai yra ne tik vartojimo reguliavimo priemonė. Jie generuoja reikšmingas valstybės biudžeto pajamas. Šiandien, kai Lietuva turi istorinį poreikį stiprinti savo gynybą, kiekvienas valstybės biudžeto euras tampa svarbus. Didinami akcizai prisideda prie valstybės pajamų augimo, o didesnės biudžeto pajamos leidžia finansuoti ir strateginius valstybės prioritetus, tarp jų – krašto apsaugą ir mūsų saugumo stiprinimą.
 
Todėl prieš priimdami sprendimus, kurie gali reikšmingai pakeisti legalią rinką, turime vertinti ne tik vieną jų aspektą. Turime klausti ir apie ekonomines pasekmes, šešėlinės rinkos mastą, mokestines pajamas bei valstybės gebėjimą kontroliuoti rinką. Tai nereiškia, kad negalima drausti produkto, kuris kelia grėsmę visuomenės sveikatai. Tai reiškia, kad sprendimas turi būti pagrįstas visų pasekmių įvertinimu. Mano siūlymas – ne mažiau kontrolės, o daugiau efektyvumo. Jeigu norime realiai apsaugoti vaikus, turime veikti keliose srityse vienu metu.
 
Pirmiausia – maksimaliai užkirsti kelią nepilnamečių prieigai prie nikotino produktų.
Antra – stiprinti prekybos, ypač internetinės ir nelegalios, kontrolę.
 
Trečia – užtikrinti realią atsakomybę tiems, kurie parduoda nikotino produktus nepilnamečiams.
Ketvirta – stiprinti prevenciją mokyklose, nes vaiko elgesio nepakeisime vien įstatymo paragrafu.
Penkta – vertinti ne tai, kiek naujų draudimų priėmėme, o tai, ar po jų sumažėjo jaunimo nikotino vartojimas.
 
Ir tik tada spręsti, ar dar reikia papildomų ribojimų. Vaikų apsauga neturi tapti draudimų varžybomis. Taip pat niekas neturėtų ginti vaikų teisės rūkyti ar vartoti nikotiną. Tokios teisės nėra ir negali būti. Tačiau lygiai taip pat negalime manyti, kad kiekvienas naujas draudimas automatiškai reiškia geresnę valstybės politiką.
Draudimas yra priemonė. Ne tikslas. Tikslas yra aiškus – kad kuo mažiau vaikų pradėtų vartoti nikotiną ir kad tie, kurie jau pradėjo, turėtų realias galimybes nuo jo atsitraukti.
 
Jeigu vienkartinių elektroninių cigarečių draudimas pasieks šį rezultatą – puiku. Tačiau jeigu jis tik išstums dalį prekybos į šešėlį, o jaunimas tiesiog pereis prie kitų produktų, turėsime pripažinti, kad problemos neišsprendėme. Todėl prieš dar ką nors uždrausdami turime atsakyti į svarbiausią klausimą: ką darysime kitą dieną po draudimo? Jeigu turime konkretų atsakymą – diskutuokime. Jeigu atsakymas yra tik „uždrausime ir problema išnyks“, to nepakanka. Vaikų sveikata pernelyg svarbi, kad ją spręstume vien draudimų skaičiumi. Turime ne imituoti kovą su problema, o ją spręsti.