Komandą sveikino naujuose namuose
 
Praėjusį antradienį Antakalnio poliklinikoje vyravo įkurtuvių nuotaikos. Naujajame C korpuse įrengtos patalpos Vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos komandai, kuri kasdien padeda raidos ypatumų turintiems vaikams nuo pirmųjų gimimo dienų iki septynerių metų.
 
„Kai sužinojau, kad artėja vaikų raidos centro atidarymas, nustebau, kaip greitai po taryboje priimto sprendimo įsigyti patalpas viskas buvo padaryta. Tad pirmiausia pagyros vadovybei ir visai administracijai, – spartą gyrė Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas. – Visas dėmesys čia skiriamas mūsų mažiausiems, patiems svarbiausiems. Kas turi vaikų, tas supranta – man tai irgi be galo jautru ir artima. Atskiras pastatas, atskira infrastruktūra su ankstyva diagnostika ir visa reabilitacija mūsų mieste tikrai turi didelį poreikį.“ Sveikatos sritį kuruojanti vicemerė Simona Bieliūnė priminė, kad Vilniuje gyvena ketvirtadalis visų Lietuvos vaikų.
 
„Sostinėje kuriasi jaunos šeimos, todėl pagalbos tinklas yra tai, į ką natūraliai turime orientuotis, – sakė vicemerė. – Kalbėdamiesi su poliklinikomis ir ligoninėmis ne kartą svarstėme, kaip ankstyvosios reabilitacijos paslaugų trūksta, ir matėme, kokį didelį indėlį šioje srityje jau įneša Antakalnio poliklinika. Tai, kad dirbdami čia galėsite jas išplėsti net dvidešimt procentų, reiškia, jog daugiau šeimų gaus pagalbą laiku, o daugiau vaikų turės galimybę sėkmingiau žengti pirmą žingsnį į darželį ir mokyklą. Apie poreikį nėra ko diskutuoti – tiesiog atėjo laikas pasidžiaugti.“
 
Poliklinikos vadovė dr. Audronė Juodaitė Račkauskienė pasidžiaugė, kad naujos patalpos leis atliepti augančius srautus – įstaiga šiuo metu yra didžiausia sostinėje pagal pacientų skaičių, prie jos prisirašę beveik 123 tūkst. pacientų. Pernai ankstyvosios reabilitacijos specialistai priėmė beveik 600 vaikų ir suteikė daugiau nei 10 tūkst. paslaugų, o naujajame korpuse tikimasi augti ir peržengti 12 tūkst. suteiktų paslaugų ribą.
 
„Kuo anksčiau pastebime raidos ypatumus ir sutrikimus, tuo mažiau sunkumų vaikui teks patirti vėliau. O kai dirbame su vaiku, dirbame su visa šeima – padėdami vaikui, padedame visiems, – kalbėjo direktorė. – Noriu padėkoti miesto tarybai, merui ir vicemerei už tai, kad buvo įsiklausyta į mūsų pasiūlymus. Šiandien turime tikrai puikias patalpas, ir dėkoju kiekvienam, kuris čia įdėjo savo laiko, jėgų, rūpesčio ir šilumos.“
 
Atskyrė nuo suaugusiųjų
 
Iki šiol ankstyvosios reabilitacijos paslaugos vaikams buvo teikiamos bendrame Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriuje – ten, kur reabilitacijos laukė ir suaugusieji. Naujajame korpuse vaikai turi savo erdvę.
 
„Atskyrėme srautus. Suaugusiesiems ir vaikams gydytis vienoje vietoje nėra patogu, o mūsų vaikučiai dar turi ir raidos ypatumų – jiems būtina atskira, jauki erdvė“, – teigė dr. A.Juodaitė Račkauskienė.
 
Skyriuje įrengti du gydytojų kabinetai, dvi kineziterapijos salės, specialus sensorikos kambarys, taip pat psichologų, ergoterapeutų ir logoterapeutų erdvės. Tėvų patogumui įrengtas laukiamasis, o šalia – efektyviai išnaudotos erdvės ir įrengtas vaikų žaidimų, užimtumo kampelis. Jame gali laukti ir kartu atvažiavę broliai ar sesės, ir patys mažieji pacientai tarp dviejų užsiėmimų.
 
Pirmoji šeimos stotelė – socialinio pediatro kabinetas. Čia įvertinami raidos ypatumai ir sutrikimai, nustatomas pagalbos poreikis, sprendžiama, kokių specialistų vaikui reikia ir kaip skubiai. Tada sudaromas individualus ankstyvosios reabilitacijos planas ir buriama vaiką lydėsianti komanda. Šalia gydytojų (socialinių pediatrų) komandoje dirba ir medicinos psichologės. Jos atlieka psichologinius vertinimus ir siekia pamatyti ne tik vaiko sunkumus, bet ir jo stiprybes, o kartu kuria visai šeimai saugią, priimančią aplinką. Pasak įstaigos vadovės, paslaugos teikiamos vaikams nuo gimimo iki septynerių metų, tačiau pirmumas atitenka patiems mažiausiems – iki ketverių metų.


 
„Iš viso skyriuje dirba 26 darbuotojai, o su vienu vaiku – iki septynių specialistų. Per kiekvieną vizitą teikiamos bent dvi paslaugos – daugiau užsiėmimų per dieną čia sąmoningai neplanuojama, kad vaikas nepervargtų“, – pasakojo Antakalnio poliklinikos direktorė.
 
Įstaigos duomenimis, per dieną skyriuje apsilanko iki 40 vaikų. Didžiausi srautai susidaro popietėmis, kai tėvai grįžta iš darbo, – būtent tada formuojasi eilės. Rytiniais laikais, septintą ar aštuntą valandą, patekti daug lengviau. Poliklinika stengiasi, kad vaikus, kuriems reikia pagalbos, pavyktų priimti kuo anksčiau. 
 

„Vaikų sveikata ir raida yra viena tų sričių, kuriose ypač svarbu pagalbą suteikti laiku. Kuo anksčiau pastebime vaiko raidos ypatumus ir galime įtraukti reikalingų specialistų komandą, tuo daugiau galimybių turime padėti ne tik pačiam vaikui, bet ir visai jo šeimai“, – sako Antakalnio poliklinikos direktorė dr. Audronė Juodaitė Račkauskienė.

 
Pasivyti bendraamžius
 
Pasak Antakalnio poliklinikos kineziterapeutės Monikos Baniulienės, į jos kabinetą patenka skirtingi vaikai.
 
„Dirbame su vaikais, turinčiais autizmo spektro sutrikimą, su genetiniais sutrikimais, cerebriniu paralyžiumi ir daugybe kitų būklių. Jeigu tai kūdikis, siekiame ne tik padėti jam pasivyti motorinės raidos etapus – vartymąsi, sėdėjimą, ropojimą, stojimąsi ar vaikščiojimą, bet ir skatinti visapusišką jo raidą, – pasakojo kineziterapeutė. – Vyresni gali turėti pusiausvyros, koordinacijos, eisenos ir įvairiausių kitų fizinių sunkumų, gali atsilikti jų motorinė raida, pavyzdžiui, nemoka šokinėti, pagauti kamuolio, eiti pėda prieš pėdą. Siekiame, kad vaikas pamažu įgytų jo amžiui būdingus motorinius gebėjimus ir galėtų kuo greičiau pasivyti savo bendraamžius.“
 
Svarbiausia žinia, kurią specialistė kartoja tėvams – laukti negalima: „Sutrikimą vaikas gali turėti nuo pat gimimo, o kuo anksčiau prasidės intervencija, tuo geresnių bei sėkmingesnių rezultatų pasieksime. Labai svarbu, kad tėvai su vaikais ateitų anksti.“


 
Ergoterapeutės Evelinos Bugienės kabinete – gausybė sensorinių priemonių. Čia sprendžiami iššūkiai, kylantys dėl jutiminio apdorojimo sunkumų.
 
„Priklausomai nuo vaiko sensorinės sistemos – ar ji hiperjautri, ar hipojautri – taikome skirtingus metodus. Vienos priemonės skirtos raminti: vandens lova, vaiko kūną apspaudžianti pripučiama kanoja, įvairūs taktiliniai ir vibromasažiniai prietaisai. Kitos, priešingai, nervų sistemą aktyvina: užduotys ant interaktyvių grindų, supimasis, šokinėjimas ant kamuolio. Taip padedame vaikui geriau pajusti savo kūną ir aplinką“, – aiškino ji ir pabrėžė, kad sensoriniai iššūkiai nebūtinai lydi visą gyvenimą.
 
Klinikinė logopedė Lina Paulauskienė šypteli, kad tėvai dažnai nustemba išgirdę, jog jos darbas prasideda gerokai anksčiau, nei vaikas ištaria pirmąjį žodį.
 
„Kartais tėvai į klinikinio logopedo konsultaciją ateina su trijų mėnesių kūdikiu ir nustebę klausia: „Kam jam klinikinis logopedas?“ O iš tiesų dažnai susiduriame su maitinimo problemomis, – pasakojo L.Paulauskienė. – Kai kūdikio burnos gleivinė yra itin jautri, valgymo procesas jam tampa stresu. Tėvai dažnai pastebi, kad vos tik maistas ar šaukštelis paliečia lūpas ar liežuvį, kūdikis pradeda žiaukčioti, ilgai laiko maistą už žandų, atsisako valgyti. Tokiais atvejais būtinas komandinis darbas – su ergoterapeutu sujungiame savo žinias ir patirtį, kad bendromis pastangomis padėtume vaikui įveikti šiuos iššūkius.“
 


Kalbant apie vyresnius vaikus, pasak specialistės, šiuo metu vis daugiau jų susiduria su kalbos ir kalbėjimo sunkumais. Tėvai dažnai mano, kad vaikas tiesiog tingi ar nenori kalbėti, tačiau dažniausiai tam yra kur kas gilesnės priežastys. Ir vėlgi čia reikalingas kompleksinis vaiko ištyrimas ir įvairių specialistų pagalba.
 
Ar pastangos duoda vaisių, geriausiai žino tėvai. Mama Julija čia lankosi ne pirmus metus. „Labai džiaugiamės visa komanda. Specialistai išties dirba profesionaliai ir yra empatiški. Labai rekomenduojame“, – sako ji.
 
Kūrė namus, ne polikliniką
 
Neatsitiktinai skyriaus patalpos – pastelinių, neutralių spalvų. Vaikams, kurie čia lankosi, aplinka nėra tik fonas: vieniems ji gali padėti nurimti, kitus – nepagrįstai sujaudinti.
 
„Atsisakėme ryškių detalių, kad aplinka nedirgintų vaikų, ypač turinčių hiperaktyvumo sindromą. Kabinetuose esančios priemonės spalvingos, tačiau pati erdvė išlieka rami ir estetiška“, – akcentavo dr. A.Juodaitė Račkauskienė.


 
Ne mažiau svarbus sprendimas – naująjį skyrių atskirti nuo kasdienio poliklinikos šurmulio. „Svarbu, kad vaikas jaustųsi atėjęs ne į gydymo įstaigą, o į jaukią namų aplinką. Kai nereikia eiti per bendrus gydymo įstaigos koridorius, vaiko nusiteikimas ir savijauta būna visiškai kitokia“, – pabrėžė poliklinikos vadovė.
 
Namų pojūtį kuria ir smulkmenos: atskiras įėjimas, žalia kiemo erdvė, tėvų laukiamasis ir užimtumo kambarys. Vadovė pastebi, kad atskiros patalpos turi ir kitą privalumą: šaltuoju metų laiku, kai poliklinikoje gausu virusų, atskirtas skyrius leidžia saugiai tęsti reabilitaciją, o šeimoms nebereikia atidėlioti svarbių vizitų.
 
Kuriant naująjį skyrių nepamiršta ir komanda: apatiniame aukšte darbuotojams įrengtos atskiros poilsio ir persirengimo patalpos. Čia persikėlė ir Slaugos namuose komanda, anksčiau dirbusi dešimtame poliklinikos aukšte.


 
Sveikino kolegos

Pasveikinti kolegų atvyko ir kitų sostinės gydymo įstaigų vadovai.
 
Šeškinės poliklinikos vadovas Mindaugas Sinkevičius akcentavo, kad pagalba raidos sutrikimų turintiems vaikams yra tiesioginė parama visai šeimai: „Tikiuosi, kad tokie veiksmai padės bent jau Vilniuje perlaužti gimstamumo kreivę iš mažėjimo į didėjimą. Paslaugos prisideda prie tėvų noro ir galimybių lengviau auginti vaikus – ypač tada, kai su vaikučiais sunku, kai jie turi sutrikimų. Tai nėra lengva nei personalui, nei pačiai šeimai.“
 
Dovanotą paveikslą „Gėlių pasakos“ jis palydėjo linkėjimu: „Linkiu, kad personalui netrūktų gėlių, o vaikučiams, kurie čia bus, niekada netrūktų pasakų.“
 
Kaimynystėje įsikūrusios Vilniaus miesto klinikinės ligoninės vadovė dr. Aušra Bilotienė-Motiejūnienė džiaugėsi stebėdama kolegų augimą: „Džiugu matyti jus augančius ne tik skaičiumi, bet ir paslaugomis, žmonėmis, kokybe. Turime gerą bendradarbiavimo istoriją, o šiandien norime palinkėti gero vėjo – sėkmės reikia visiems.“
 
Centro poliklinikos direktorė Laima Skrickienė prisipažino atėjusi ir pasimokyti: „Be galo malonu buvo sutikti ne tik vadovybę, bet ir komandos narius. Iškart matyti, kad vaikučiai iš čia išeis sveikesni, o tėvų lūkesčiai bus patenkinti. Mes semiamės patirties ir parsinešame į savo įstaigą – turime minčių, kurios, manau, kada nors bus įgyvendintos ir pas mus.“
 

---

 
Interviu

Vilniaus vicemerė Simona Bieliūnė:
 
- Kaip vertinate naująsias patalpas ir kas lėmė sprendimą plėsti paslaugas būtent čia?
 
- Kai lankėmės naujajame korpuse, meras net pajuokavo, kad viskas atrodo kaip užsienyje. Iš tiesų, atnaujintose mūsų miesto poliklinikose jau nebereikia dairytis į kitas šalis – aplinka atrodo itin šiuolaikiškai. Man pačiai teko čia lankytis dar tada, kai tik sprendėme klausimą dėl šių patalpų pirkimo. Pokytis – kardinalus, atrodo, kad įžengiau į visai kitą pastatą.
Kalbant apie plėtrą, sostinė plečiasi visomis kryptimis: neseniai papildomas patalpas atvėrėme Šeškinėje, kur turime Perkūnkiemį ir kitus besiplečiančius miegamuosius rajonus. Antakalnis – lygiai tokia pati auganti miesto dalis, kurioje kuriasi daugybė jaunų šeimų. Matydami, kad Antakalnio poliklinika suteikia beveik ketvirtadalį visų Vilniaus regiono paslaugų, supratome, kad plėtra čia yra nuoseklus ir tiesiog būtinas žingsnis.
 
- Kodėl nuspręsta šias patalpas skirti Vaikų raidos sutrikimų ankstyvajai reabilitacijai?
 
- Svarstymų buvo įvairių, tačiau džiaugiuosi, kad patalpos atiteko būtent vaikams ir šeimoms.
Mamos dažnai jautriai reaguoja į reabilitaciją šaltuoju metų laiku, kai poliklinikoje siaučia virusai. Sprendimas įrengti atskirą įėjimą ir izoliuotą erdvę leidžia išvengti sergančių pacientų. Be to, čia patogiai sutvarkytos laukimo zonos, galima saugiai atvykti ir su kitais vaikais. Požiūris į šeimą matyti ne tik iš paslaugų turinio, bet ir iš to, kaip tave pasitinka, kaip gali palaukti, ar gali gauti bent dvi paslaugas vienu metu, kad šeimai netektų važiuoti daug kartų.
Dar vienas svarbus momentas – bendradarbiavimas su Santaros klinikų Vaiko raidos centru. Jie dirba su pačiais sudėtingiausiais atvejais iš visos Lietuvos ir nuolat primena, kad nėra vienintelė įstaiga mieste. Tai, kad priimame sunkiausius atvejus pirminiame lygmenyje, yra tikras kokybės ženklas – šeimoms nebereikia mėnesius laukti eilėse trečiojo lygio ligoninėse. Suteikdami 20 procentų daugiau paslaugų, padedame daugiau vaikų, o juk jaunos šeimos neretai ir renkasi Vilnių kaip gyvenamąją vietą būtent dėl išplėtoto paslaugų tinklo.
 
- Ar kilo iššūkių įgyvendinant šį projektą? Kaip sekėsi derinti sprendimus?
 
- Man didžiausias džiaugsmas yra matyti savarankiškas komandas. Turiu prisipažinti, kad pačios savivaldybės indėlio čia reikėjo nedaug – nereikėjo užsiimti jokia mikrovadyba ar derinti interjero detalių. Sutarėme dėl pagrindinių principų – universalaus pritaikymo ir prieinamumo, o visa kita įgyvendino pati poliklinikos komanda.
Puikus pavyzdys – ir slaugos namuose paslauga. Čia dirba 20 slaugos darbuotojų. Anksčiau jie dirbo dešimtajame aukšte, o dabar, perkėlus patalpas į naująjį korpusą, jiems daug lengviau pasiimti reikalingas priemones ir išvykti pas pacientus. Šį sprendimą atnešė pati direktorė su komanda – kai visi argumentai padėti ant stalo, mums beliko palydėti ir pritarti.
Iššūkių, žinoma, dar liko. Turime planų sujungti naująjį C korpusą su pagrindiniais poliklinikos pastatais, kad atėjus šaltajam periodui nei darbuotojams, nei pacientams nereikėtų vaikščioti per lauką.