Alytiškis visuomet geros nuotaikos, mėgsta pajuokauti ir nestokoja pozityvumo. Galbūt šios savybės lėmė ir tai, kad 2025 metais J.Meilius pelnė Alytaus miesto „Metų senjoro“ titulą. Už jį balsavo patys gyventojai. Atsiimdamas apdovanojimą, Jonas tąkart išsakė tik vieną norą – pažiūrėti filmą atnaujintame kino teatre, ir ši svajonė buvo išpildyta.
 
Pažįstantys alytiškį teigia, jog jis – puikus pavyzdys, kad net sulaukus garbaus amžiaus galima gyventi visavertį gyvenimą ir juo džiaugtis. Tačiau kartu žmonės neslepia nuostabos: kas per „burtai“, kad šis senjoras juda, kruta ir nepasiduoda bėgantiems metams?
 
„Per gimtadienį sau linkėjau nedaug – kad būtų sveikatos ir protas dar veiktų, o daugiau man nieko nereikia, pinigų užtenka, draugų turiu, esu bendraujantis žmogus, neužsigaunu, neįsižeidžiu, net jeigu kas ne taip – daug ką nuleidžiu juokais. Gerbiu kitus ir gyvenime stengiuosi matyti grožį, turbūt tas ir padeda man eiti į priekį“, – sakė J.Meilius, kalbintas senelių darželyje.
 
Čia alytiškis balandžio mėnesį atšventė savo 90-ąjį gimtadienį. O šventės būta linksmos – liaudiškas dainas traukė atvykusi kapela, netrūko vaišių ir sveikinimų.
 
„Jaučiuosi gerbiamas ir laukiamas. Gyvenimas man nesunkus, didelių problemų neturiu,  namuose dar pats susitvarkau, valgyt pasidarau. Tik metai labai greitai bėga. Norisi dar daug pažįstamų aplankyti, pasikalbėti“, – sakė J.Meilius.


 
Vyras teigė, kad pas netoliese gyvenančius žmones jis nukaktų važiuodamas elektriniu triračiu, kurį neseniai gavo dovanų. Jo įsigijimą Jonui kompensavo verslininkas, o viską suorganizavo senelių darželio direktorė.
 
„Važiuočiau, bet dabar aplinkinės gatvės netoli mano namų išraustos, vyksta kelio remonto darbai, tad negaliu pravažiuoti su savo technika“, – juokėsi senjoras.
 
Kalbėdamas apie savo energijos šaltinį ir ilgaamžiškumą, vyriškis kaip svarbų dalyką išskyrė visą gyvenimą lydėjusį aktyvumą, dalyvavimą įvairiose veiklose, gebėjimą atrasti malonių užsiėmimų. Jonas ir jaunystėje vaidindavo bendruomenės statomuose spektakliuose, grojo akordeonu.
 
„Manau, labai svarbu yra ir emocinė sveikata. Jei čia kažkas ne taip, tai ir fiziškai lenda visokie negalavimai. Aš niekada nesinervinu, kas daug nervinasi – greitai ir pasensta.
 
Vaistų, žinoma, tokiame amžiuje jau šiek tiek prireikia, bet kai manęs paklausia, tai sakau, kad valgiau ir valgau viską, tik akmenų ir žemių – ne. Koronavirusas manęs taip pat „nepaėmė“, nesusirgau. Jam uždariau duris ir neįsileidau“, - kaip visuomet pajuokaudamas pasakojo J. Meilius.
 


Vyras džiaugiasi, kad gerai sutaria su savo dviem sūnumis, vienas jų gyvena Vilniuje, kitas – Škotijoje. Beje, čia dar ne taip seniai pagyventi buvo nuvykęs ir pats Jonas, padėjo prižiūrėti anūkę.
 
Deja, kaip pasakojo senjoras, santykiai su žmona jam nesusiklostė, teko išsiskirti, o kitos antrosios pusės nesurado.
 
„Esu žemaitis, į Dzūkiją atvykau paskui žmoną, bet nesugyvenome. O kita moters paskui jau ir neatsirado, tad vis dar ieškau ir renkuosi“, – juokėsi senjoras, dėmesiu palepinantis į senelių darželį besirenkančias drauges.
 
Vyras pasakojo, kad jaunystėje gerbėjų turėjęs daug, ir jei jau kuri mergina patikdavo, būtinai pasistengdavo pelnyti jos prielankumą.
 
„Pas moteris gėlės turi nevysti. Į senelių darželį atsinešu ir kriaušių, ir rūgštynių, verdu sriubą. Reikia ne tik viską imti sau, bet ir gebėti dalintis bei būti dėmesingam kitiems. Tai – irgi gyvenimo džiaugsmas“, – tvirtino alytiškis.