Alternatyva fiziniam aktyvumui
 
„Pats mėgstu pirtį, todėl pradėjęs domėtis pamačiau, kad rimtų tyrimų apie ją stinga. Užtat pastaraisiais metais mokslas molekuliniu lygmeniu padarė netikėtų atradimų“, – pasakoja prof. A.Skurvydas.
 
„Pasirodo, kūno šildymas pirtyje itin naudingas širdžiai. Karštis organizme skatina vadinamųjų karščio šoko baltymų – heat shock proteins, kurie stimuliuoja širdies raumens skaidulų baltymų sintezę, gamybą. Paprastai tariant: jei pirtį lankysi sistemingai, tavo širdis gyvens ilgiau“, – sako mokslininkas.
 
Antrasis atradimas, profesoriaus teigimu, buvo dar labiau netikėtas – paaiškėjo, kad karštis veikia ne tik širdį, bet ir griaučių raumenis, kuriais judame.
 

„Žmonėms, kuriuos alina skausmai, kurie sunkiai judina koją ar negali aktyviai sportuoti, pirtis gali tapti viena iš judėjimo alternatyvų. Sistemingai kaitinantis stiprėja raumenynas, kraujyje šiek tiek sumažėja „blogojo“ ir padidėja „gerojo“ cholesterolio kiekis. Tai tiesiog galingas impulsas visai kraujotakai“, – pabrėžia sporto mokslininkas, Vilniaus universiteto profesorius Albertas Skurvyda.

 
Nuo skandinavų atsiliekame
 
Norėdamas suprasti, kaip pirties kultūra atrodo mūsų šalyje, prof. A.Skurvydas su komanda atliko masinę daugiau nei tūkstančio gyventojų apklausą. Tokių duomenų, pasak jo, mūsų šalyje dar niekas nebuvo surinkęs.
 
Paaiškėjo, kad bent kartą per savaitę pirtyje lankosi apie 30 proc. lietuvių. Tačiau sistemingai, skandinavišku modeliu – du ar tris kartus per savaitę – kaitinasi vos keli procentai šalies gyventojų.
 
„Mes vis dar nesame tie, kurie moka ir mėgsta pirtį lankyti sistemingai. Žvelgiant į Suomiją ar Skandinavijos šalis, ten kartą per savaitę ir dažniau pirtį lanko net 80-90 procentų gyventojų. Būtent skandinaviškas modelis man tapo atskaitos tašku: pirtis veikia tada, kai ji tampa reguliariu įpročiu, o ne progine pramoga“, – skaičius lygina A.Skurvydas.
 
Kad išsiaiškintų, ar ilgamečiai pirties mėgėjai įgyja biologinį pranašumą, profesorius surinko 80 profesionalių Lietuvos pirtininkų meistrų, kurie kaitinasi vidutiniškai dešimt metų po 3-4 kartus per savaitę. Palyginimui buvo sudaryta identiška kontrolinė grupė – tokio paties amžiaus, lyties, svorio ir fizinio pasirengimo žmonės, kurie pirtyje nesilanko. Mokslininkai skrupulingai palygino abiejų grupių kraujo rodiklius, molekules ir genų struktūrą.
 
Augina naujus neuronus
 
Pirmieji tyrimo rezultatai atskleidė aiškų pirtininkų pranašumą emocinėje ir fiziologinėje srityse. Nors abiejų grupių raumenų jėga nesiskyrė, pirtininkų širdis judant dirbo daug efektyviau ir pasižymėjo didesne ištverme.
 
„Bėgant ant takelio pirtininkų organizmas geriau pasisavino deguonį. Jų ląstelių jėgainės – mitochondrijos – energiją gamino švariuoju, deguoniniu būdu, todėl kūnas mažiau užsirūgštino ir lėčiau vargo“, – pasakoja A.Skurvydas.
 
Tyrimas parodė, kad patyrusių pirtininkų kraujyje gausiau jau minėtų karščio šoko baltymų. Pasak profesoriaus, šios molekulės ne tik stiprina širdį bei raumenis, bet ir atlieka dar vieną svarbią užduotį – prevenciškai kovoja su vėžinėmis ląstelėmis.
 
Visgi didžiausiu atradimu tapo smegenų veiklą skatinančio baltymo BDNF (brain-derived neurotrophic factor) tyrimai.
 
„Pirtininkų kraujyje ramybės būsenoje šio baltymo radome statistiškai reikšmingai daugiau. Tai neurotropinė medžiaga, kuri itin efektyviai stimuliuoja naujų galvos smegenų neuronų sintezę. Štai kodėl sistemingas kaitinimasis yra vaistas ne tik širdžiai ar raumenims, bet ir smegenims atkurti bei naujoms ląstelėms auginti“, – naujais duomenimis dalijasi profesorius.
 
Ieško optimalios dozės
 
Mokslininkas tikėjosi, kad ilgamečių pirtininkų telomerai – genų atkarpos, parodančios genetinį amžių – bus ilgesni, tačiau tyrimas parodė, kad skirtumo tarp grupių nebuvo. Šis netikėtas rezultatas pastūmėjo profesorių pažvelgti giliau.
 
„Didžiausias mūsų genų sendintojas yra stresas. Per didelis karštis organizmui sukelia papildomą stresą, kurio metu išsiskiria hormonas kortizolis, – aiškina A.Skurvydas. – Ir genus alina ne vien pirtis: juos sendina ir besaikis sportas, ir per didelis darbas, ir nepakankamas miegas. Tačiau čia galioja dozių taisyklė: jei per daug – negerai, per mažai – irgi ne. Mūsų genams reikia optimalaus dirgiklio, nei per didelio, nei per mažo. Būtent tos auksinės dozės dabar ir ieškome.“
 
Anot profesoriaus, pirtininkai meistrai jau seniai atsisakė aukštos temperatūros – renkasi švelnesnį karštį, daugiau drėgmės, vantas ir ilgesnį buvimą pirtyje. Šią tiesą patvirtino eksperimentas Birštono sanatorijoje. Profesoriui pakvietus visus į įprastą suomišką sauną, kraujo rodikliai parodė vienodai aukštą streso lygį tiek patyrusiems pirtininkams, tiek naujokams.
 
„Išėję patyrę pirtininkai sakė: „Na, profesoriau, vos iškentėjau!“ Man pradžioje buvo keista, bet, pasirodo, tokia pirtis jiems tiesiog psichologiškai nemaloni, sukelia per daug streso“, – pasakoja A.Skurvydas.
 
Tyrimas atskleidė ir dar vieną dėsningumą: ilgiausius telomerus – t. y. jauniausius genus – turėjo ne stipriausi ar energingiausi, o vidinę ramybę jautę tiriamieji.
 
Kaitintis pataria protingai
 
Nors idealios pirties „dozės“ dar ieškoma, prof. A.Skurvydas pataria perimti skandinavų įprotį ir vengti lietuviško azarto.
 
„Daugelis, ypač vyrų, mėgsta tą azartą – nueiti į pirtį kartą per savaitę ir ilgai pasikaitinti. Aš ir pats, kai buvau jaunas, taip mėgau, – prisipažįsta profesorius. – Bet sveikatai geriau tą patį laiką išskaidyti: eiti dažniau, po 10–20 minučių, ir kūną tik švelniai pašildyti, o ne kankinti.“

---

 
Patarimai

Eikite dažniau. Užuot rengę vieną alinantį pirtinimosi seansą, geriau eikite į pirtį 2–4 kartus per savaitę po 10–20 minučių.
 
Venkite nepakeliamo karščio. Rinkitės žemesnę temperatūrą, naudokite garą ir vantas.
 
Venkite šoko. Po pirties nebūtina iškart nerti į eketę. Šaltas vanduo naudingas kraujotakai, tačiau briskite laipsniškai: pirmiausiai vertėtų atvėsinti kojas, rankas, įlipti iki kaklo ir tik tada trumpam panerti.
 
Kaitinkitės ir vasarą. Pirtis vienodai veiksmingai stiprina širdį, raumenis bei smegenis visais metų laikais.