Keturi tūkstančiai nebemotyvuoja
 
„Pačioje poliklinikoje gryčia ta pati, bet kiek galėdami žiūrime, kad būtų gražiau ir kad žmonės norėtų pas mus ateiti“, – šypsosi pernai naujai kadencijai perrinktas įstaigos vadovas V.Povilionis.
 
Didelių investicinių projektų įstaiga neturi, todėl, metus baigusi teigiamu finansiniu rezultatu, patalpas tvarko iš savo uždirbtų lėšų. Pastatas apšiltintas, iš naujo sandarinti langai, sutvarkytos sienos ir įėjimas, perklotos plytelės, o centro kiemelį puošia netoliese esančioje Žadeikių kalvėje nukalti suoliukai. Didžiausias pokytis, kurį jau spėjo įvertinti pacientai, įvyko pernai: registratūroje neliko stiklinių pertvarų su mažais langeliais, registratorės sėdi prie plačių, pokalbiui atvirų stalų, o dešimtmečiais archyvuose kauptos kartoninės kortelės nugabentos į rūsį ir atlaisvino patalpas.
Kitas ir kur kas didesnis iššūkis įstaigai – specialistų paieška.
 
„Šiandien situaciją dar valdome – apylinkės pusantro tūkstančio gyventojų nesiekia, dirbti turime kam. Tačiau mūsų gydytojų amžius jau garbus, todėl specialistų stygiaus problema ateityje mus neišvengiamai pasivys“, – sako V.Povilionis.
 
Anot vadovo, prie įstaigos prisirašę apie 15 tūkst. gyventojų, o pamainos amžėjantiems šeimos gydytojams šiandien paprasčiausiai nėra. Jauni medikai lieka didmiesčiuose, jų trūksta visoje šalyje, todėl savivaldybės ėmė vilioti specialistus vienos iš kitų. Šiemet Pasvalys tai patyrė savo kailiu – šeimos gydytoją, kurią įstaiga jau buvo beveik įkalbėjusi atvykti, perviliojo kaimyninis Pakruojis.
 
„Kalnus prižadėjo, viską padarė, ir žmogus nusispjovė į įsipareigojimus – nepasiliko. Kai atsiranda galimybė ką nors prisikalbinti, važiuojame patys. Privatininkai žiūri labiau finansinės naudos, o mes privalome užtikrint paslaugų prieinamumą žmonėms“, – konstatuoja vadovas.
 
Jo teigimu, jaunam gydytojui Pasvalys gali pasiūlyti ramų darbo ritmą, savarankiškus sprendimus, patyrusių kolegų paramą, galimybę darbą pėsčiomis pasiekti per dešimt minučių, o prireikus – ir pagalbą nuomojant būstą. Rinkoje šie argumentai sveria mažai: savivaldybės siūloma 60 tūkst. eurų parama naujam specialistui nieko nepritraukė, o į skelbimą, kuriuo šeimos gydytojui pažadėti 4 tūkst. eurų į rankas, atsiliepė viena kandidatė ir pareiškė norinti dirbti tik nuotoliu.
 

„Gydytojų trūkumas jau pasiekė ribą. Anksčiau gydytojui pakakdavo vienos darbo vietos, o dabar dirbame keliose vietose, nes kitaip paslaugų neužtikrinsime. Atsiradusiam specialistui nebegali diktuoti sąlygų – pasakysi, kad daugiau nei pustrečio tūkstančio nemokėsi, ir jo nebeliks. Taip nebeveikia nei įstatymai, nei tvarka, viską padiktuoja rinka. Esame viešoji įstaiga, kuri pelno nesiekia, bet dėl gydytojų varžomės kaip rinkos dalyviai – kitaip neišsilaikytume“, – pabrėžia Pasvalio PASPC direktorius, vidaus ligų gydytojas Vilius Povilionis.

 
Kol kas trūkstamų specialistų įstaiga ieško savo jėgomis: prieš kelerius metus čia įsidarbino šeimos gydytoja, o šiemet ir gydytoja psichiatrė iš Ukrainos. Keli medikai į Pasvalį atvyksta iš Panevėžio. V.Povilionis džiaugiasi, kad slaugytojų trūkumo šiemet nėra – dėl darbo kreipėsi nemažai slaugytojų, dalis jų – iš Pasvalio ligoninės.
 
Viltis deda į rezidentus
 
Rimtesnių pokyčių Pasvalys tikisi iš birželį Seimo priimtų pataisų. Nuo kitų metų greta valstybės finansuojamų rezidentūros vietų atsiranda papildomų: jas pasirinkę gydytojai rezidentai po studijų įsipareigos penkerius metus dirbti tos apskrities gydymo įstaigoje, kurioje labiausiai trūksta jų specialybės darbuotojų. Pasvalio PASPC šiam žingsniui ruošiasi jau dabar – atkuria rezidentūros bazės statusą, kad galėtų pasirašyti sutartis ir kad jauni medikai kraštą atrastų dar studijų metais.
 
„Pasvalio PASPC susigrąžino rezidentūros bazės statusą. Būtų smagu turėti jaunų medikų ir pratinti juos prie įdomaus darbo rajone. Pats į Pasvalį atvažiavau gavęs paskyrimą iš Panevėžio, ir didžioji dalis kartu atvykusių kolegų čia pasiliko bei dirba iki šiol. Jei žmogus studijuotų už savo lėšas, galėtų spręsti pats, bet jei mokosi už biudžeto, mūsų visų mokesčių mokėtojų pinigus, jis turėtų turėti prievolę bent kelerius metus padirbėti ten, kur jo labiausiai reikia. Girdžiu kalbas, kad universitetams patogu, kai absolventai išvyksta – juk reikia naujų studentų, naujų dėstytojų, nuolatinio rengimo proceso. Išeina taip, kad Lietuvos gydytojais užpildyti nesiekiame – tegul ji lieka kiaura, o specialistai važiuoja, kur nori“, – ironizuoja V.Povilionis.


 
Buria darnią komandą
 
Nepaisant įtampos rinkoje, įstaigos viduje siekiama išlaikyti palaikančią ir darnią atmosferą.
 
Durys į direktoriaus kabinetą čia atviros: kylantys klausimai sprendžiami iš karto, o vieno žmogaus rūpestis, kaip sako V.Povilionis, dažnai atskleidžia, kas iš tikrųjų aktualu visam kolektyvui.
 
Klaidos čia irgi sprendžiamos pokalbiu. Anot vadovo, individualių aptarimų stengiamasi vengti – po jų žmogus gali jaustis prislėgtas, todėl į kiekvieną nesėkmę žiūrima kaip į bendrą komandos pamoką.
 
Kolektyvą vienija ir tradicijos, kurias įstaiga kuria pati: per Naujuosius rengiami pobūviai su gyva muzika, o šią vasarą, per Mediko dieną, darbuotojai prisijungė prie Pasvalyje vykusio Jaunimo teatro festivalio.
 
„Vieniems darbas – vieta, kur norisi ateiti ir būti, kitiems – vieta, kurioje reikia išbūti nuo devynių iki penkių, kad užsidirbtum. Aš jaučiu, kad mūsų įstaigoje daug žmonių savo darbą mėgsta. Man pačiam būna visko – ir džiaugsmo, ir rūpesčių, juk vadovo pareigos turi savo svorį. Bet svarbiausia, kad kolektyvui būtų gera ne tiesiog atlikti prievolę, o jaustis gerai ten, kur praleidžia didžiąją dienos dalį“, – sako V.Povilionis.
 
Mokosi visa Lietuva
 
Vadovo žodžius patvirtina ir ilgamečiai įstaigos darbuotojai.
„Dirbu čia nuo pat atidarymo ir kartais juokiuosi, kad tai mano antri namai. Administracija supranta, palaiko, nebijai pasakyti, ko nori, – o kai nebijai, tai ir dirbti gera“, – sako Psichiatrijos dienos stacionaro medicinos psichologė Dalia Petrėnienė.
 
Ji primena, kad dar 2012-ųjų vasarą duris atvėręs dienos stacionaras buvo vienas pirmųjų šalyje. Įstaiga jį įrengė iš Europos Sąjungos lėšų kartu su Biržų rajonu tuo metu, kai tokių centrų Lietuvoje beveik nebuvo. Šiandien, kai panašūs stacionarai kuriami visoje šalyje, mokytis iš Pasvalio patirties atvažiuoja kitų rajonų komandos.
 

„Apsilanko, žavisi patalpomis, o kai papasakojame, kaip dirbame, kaip gyvename ir kokį palaikymą turime iš administracijos, suprantame, kad tikrai turime kuo didžiuotis. Esame geras pavyzdys kitiems“, – sako aštuonerius metus stacionare dirbanti administratorė ir socialinė darbuotoja Kristina Vičienė.

 
Ji pabrėžia, kad darbe svarbiausia – pasitikėjimu grįsta atmosfera. „Savo idėjoms palaikymą turime visada, mumis pasitiki, todėl nereikia bijoti – tai didžiulis dalykas. Tiesa, esame kiek atskiresnis padalinys, čia nėra didžiulio pacientų srauto, tiesiog gera ir ramu. Man patinka posakis: gerai, kai nori eiti į darbą, bet labai gerai, kai nori eiti ir namo – vadinasi, gyvenime yra balansas“, – šypsosi ji.
 
Pastatas suprojektuotas 15 pacientų – tiek jų ir planuota priimti. Tačiau įgyvendinant projektą, popieriuose vietų skaičius buvo sumažintas iki 12, o galiausiai – iki 9. Šis skaičius oficialiai galioja iki šiol, nors kasdien stacionare pagalbos ieško ir dvylika, ir daugiau žmonių.
 
„Mes tiesiog dirbame pagal poreikį – tik jis niekaip neįteisinamas dokumentuose. Dabar, kai pasikeitė psichikos sveikatos politika, kiekvienas rajonas gauna dažniausiai apie dvylika vietų iš karto, o mes, pradėję pirmi, tebeturime devynias. Jeigu šį skaičių leistų įsiteisinti pagal realią situaciją, nereikėtų nei prašyti papildomų lėšų, nei nuolat aiškintis ligonių kasai“, – susidariusią padėtį aiškina V.Povilionis.
 
Sveiksta netradicinėje aplinkoje
 
Pacientai po sunkių išgyvenimų ar gydymo ligoninėje dienos stacionare praleidžia šešias savaites. Čia su jais dirba komanda: du psichiatrai, dvi psichologės, psichoterapeutas, kineziterapeutas ir socialinis darbuotojas. Gydytojas kiekvienam sudaro gydymo planą, o psichologė pagal jį numato temas visam laikotarpiui. Pavyzdžiui, prasidėjus rudeniui ir į grupę susirinkus vyresnio amžiaus pacientams, daugiausia dėmesio skirta pastabumui, dėmesingumui ir dėkingumui ugdyti.
 
Dienos ritmas sudėliotas taip, kad žmogus kuo mažiau liktų vienas. Daugiausia laiko pacientai praleidžia socializacijos patalpoje, kuri tik iš pirmo žvilgsnio primena valgyklą. Čia jie patys skaičiuoja pinigus, važiuoja pirkti produktų, kartu gamina maistą ir dalijasi receptais. Tiems, kas namuose neturi elektrinės viryklės, net jos įjungimas tampa nauja patirtimi.
 

„Tikroji terapija dažnai vyksta būtent šiose kasdienėse smulkmenose. Kai sėdi priešais žmogų oficialiai kabinete, jis dažnai būna susigūžęs, užsivėręs. O kai kartu skutame bulves, pjaustome daržoves pietums ar verdame arbatą, įtampa dingsta ir žmogus tiesiog pradeda kalbėti. Skutant bulves išeina pati atviriausia konsultacija“, – šypsosi Psichiatrijos dienos stacionaro medicinos psichologė Dalia Petrėnienė.

 
„Paprastai žmonės pas mus atvyksta atsiųsti psichiatro. Tuomet pradedame aiškintis, kas slypi po tomis būsenomis – neviltis, nerimas, vaikų ar sutuoktinio netektis. Štai turime moterį, kuri penkerius metus negali susitaikyti su vyro mirtimi: geria vaistus, bet jie nepadeda. Smegenys mokosi visą gyvenimą, ir ji išmoko būti tokioje būsenoje. O mes čia padedame pastebėti smulkmenas: kad pavyko padaryti vieną ar kitą dalyką, ir žingsnis po žingsnio grįžti į gyvenimą.“
 
Greta – grupinės terapijos kambarys su muzikos instrumentais, kur taikomi ir dailės terapijos elementai.
 
„Viena mūsų pacientė, kuriai po ligos sunkiau rasti žodžius, groja akordeonu – kai ji paima instrumentą į rankas, visa grupė stoja į ratelį ir šoka, – pasakoja K.Vičienė. – Čia lankosi savanoriai, pasirodymus rengia ir moksleiviai.“
 
Stacionare taip pat vyksta kineziterapija, rengiamos išvykos į Pasvalio muziejų bei biblioteką – dalis pacientų, visą gyvenimą pragyvenusių atokiuose kaimuose, jų iki tol nebuvo aplankę. Tame pačiame pastate veikia ir druskų kambarys, į kurį atvažiuoja pacientų net iš Panevėžio.
 
Prasmingiausia darbo stacionare dalis pašnekovėms – matyti, kaip per šešias savaites neatpažįstamai pasikeičia čia atėjusių žmonių būsena.
 
„Mes matome pačią pradžią – kai žmogus ateina praradęs viltį, o išeina vėl atgavęs savitvardą ir ramybę. Būti tų pokyčių liudininke yra stipri patirtis“, – sako D.Petrėnienė.
 
„Pasitaiko, kad grįžta tie patys – žibančiomis akimis. Bet neretai ateina visai nauji ir sako: keturiolika metų dirbate, o mes nežinojome“, – pastebi K.Vičienė.


 
Paslaugas veža į namus
 
Kryptis, kuriai Pasvalio PASPC jau kelerius metus skiria didžiausias pajėgas, – ambulatorinės slaugos paslaugos namuose. Jas rajone teikia 26 slaugytojos bei kiti komandos darbuotojai: slaugytojų padėjėjai, kineziterapeutai, socialiniai darbuotojai. Sėdę prie tarnybinių automobilių vairo, jie kasdien apvažiuoja rajoną nuo Latvijos sienos iki Panevėžio krašto ribų – tam įstaiga turi jau keturiolika tarnybinių automobilių.
 
Plėsti šias paslaugas Pasvaliui, kaip pasakoja vadovas, buvo lengviau nei daugeliui kitų rajonų – čia išliko tankus medicinos punktų tinklas ir patyrusių slaugytojų komanda, kuri savo žmones pažįsta dešimtmečiais.
 
„Tai, ką kitiems rajonams įgyvendinti buvo sunku, mums pavyko natūraliai. Turėjome išlikusį slaugytojų tinklą bendruomenėse, todėl reikėjo tik sustiprinti pajėgas. Šiandien pas žmones vyksta ne tik slaugytoja, bet ir kineziterapeutas, socialiniai darbuotojai, slaugytojų padėjėjai. Paslaugų spektras namuose tapo išties platus“, – sako V.Povilionis.
 
Paslaugas namuose skiria šeimos gydytojas, o koordinatorė Lina Garbštienė planuoja maršrutus: mieste dirba dvi slaugytojos, kaimuose – medicinos punktų slaugytojos. Pirmą kartą atvykusi į namus slaugytoja užpildo klausimyną ir sudaro planą: numato, kam reikės lašelinių, kam paimti kraujo tyrimams, pas ką siųsti kineziterapeutą, o kur pravers slaugytojos padėjėja, kai garbaus amžiaus žmogui reikia pagalbos buityje ar atliekant higienos procedūras.
 
Gydo ir žaizdas, ir vienatvę
 
Rudenį, padaugėjus susirgimų, viena slaugytoja per dieną aplanko po 10-14 pacientų. Bendrosios praktikos slaugytoja Rita Vačikauskienė, turinti 33 metų darbo stažą, o slaugos namuose komandoje dirbanti trejus metus, neslepia – krūvis didelis, ypač kai tenka pavaduoti atostogaujančią kolegę.
 
„Rudenėjant susirgimų daugėja: reikia ir kraujo paimti, ir lašelines sulašinti, ir stomas pakeisti. Iš procedūrų daugiausia tenka trofinėms opoms, bet sunkiausia – ne žaizdos, o vienatvė. Senjorai vieniši. Kai nuvažiuoji, jie tiesiog glosto tau rankas – matyti, kad išsiilgę žmogaus. Nuo ryto iki vakaro kalbėtum, ir jie dar norėtų“, – pasakoja slaugytoja.
 
Sutarti su pačiais pacientais pavyksta beveik visada, tačiau rimtesniu iššūkiu kartais tampa jų artimieji.
 
„Namiškiai – vis reiklesni. Vienas man sako: jeigu neatvažiavai laiku, gali išvis neatvažiuoti. Nepasakysi gi, kad kolegė atostogauja, kad leki, kiek gali, dar be pietų... Kiekvienam tuo metu atrodo, kad jis vienintelis ir kad jo situacija pati svarbiausia“, – sako ji.
 
Nepaisant įtampos, R.Vačikauskienė teigia jaučianti didelę prasmę, ypač kai pavyksta pasiekti konkrečių rezultatų: „Viena močiutė kibiru buvo stipriai susižeidusi koją, žaizda buvo gili. Gydžiau ilgai, o grįžusi po atostogų vėl radau uždegimą. Teko valyti, plauti, tvarkyti – ir ką, užgijo, žmogus vėl vaikšto! Tokios akimirkos atperka visą nuovargį.“
 
Teikiant paslaugas namuose tenka taikstytis ir su vis griežtėjančia biurokratine kontrole. Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka reikalauja, kad kiekvienas slaugytojos apsilankymas pas pacientą būtų žymimas specialioje mobiliojoje programėlėje – fiksuojant tikslų atvykimo ir išvykimo laiką.
 
„Į įprastą grafiką telpame, bet iš jo išlipame tada, kai pas pacientą atsiranda daugiau darbo, nei planuota: pavyzdžiui, pradeda kraujuoti žaizda arba po lašelinės reikia dar pasėdėti ir pasižiūrėti, kaip žmogus jaučiasi. Juk nepaliksi žmogaus vieno ir neišeisi tik todėl, kad baigėsi skirtas laikas“, – komentuoja R.Vačikauskienė.
 
Įstaigos vadovas V.Povilionis tokią kontrolės sistemą vertina skeptiškai.
 
„Sudarome grafiką pagal minutes ir spaudinėjame telefonus. Tai atima iš darbuotojo elementarią laisvę. Žmogus išvykęs galėtų pats planuoti savo laiką – kur užsukti trumpiau, o pas ką pabūti ilgiau, nes matai realią situaciją. O programėlė reikalauja aklai sekti instrukciją. Modernu, gražu, bet jei kas pasakytų, kad tos fiksavimo sistemos nebereikia – tik ačiū pasakytume“, – atvirai sako PASPC direktorius.