Tokiais registrais tikimasi apsaugoti visuomenę nuo pakartotinių seksualinių nusikaltimų, kai žmogus yra nuteisiamas, bet paskui gali vėl kartoti prievartą prieš vaikus. Šiuo konkrečiu atveju problema yra visai kita. Kunigas kartojo nusikaltimus ne dėl to, kad nebuvo registro, o dėl to, kad jie kažkodėl dvidešimt trejus metus nepateko į teisėsaugos akiratį.
 
Mes nežinome, ar tai dėl to, kad nukentėję nepranešdavo, ar jais nepatikėdavo, ar Bažnyčia rasdavo būdų nuslėpti šiuos nusikaltimus. Kitų šalių patirtis patvirtina, kad, deja, Katalikų Bažnyčia labai nevykusiai reaguoja į kaltinimus kunigams dėl seksualinės prievartos prieš vaikus: apie tokius atvejus nepraneša teisėsaugai, o įtariamus prievarta kunigus tiesiog perkelia į kitas parapijas.
 
Prieš kelerius metus, taip pat paaiškėjus kunigų seksualinės prievartos prieš vaikus atvejams, patys tikintieji Lietuvoje pradėjo iniciatyvą „Svarbus reikalas“. Kreipdamiesi į Lietuvos vyskupus, jie siūlo pradėti nepriklausomų ekspertų tyrimą, kuris padėtų atskleisti tokių nusikaltimų mastą Lietuvoje ir padėtų nustatyti sistemines ydas Bažnyčioje, leidžiančias tokiems atvejams tęstis dešimtmečiais. Laiške vyskupams rašoma: „tik atskleidus, kas įvyko praeityje, pripažinus savo kaltes, atsiteisus su aukomis ir peržvelgus savo sąžinę, įmanoma žengti pirmyn“. Panašios komisijos buvo įsteigtos ne vienoje šalyje Europoje ir pasaulyje, pavyzdžiui, Prancūzijoje, Vokietijoje, Airijoje, Portugalijoje, Ispanijoje.
 
Tačiau Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas sako, kad tokiai komisijai dabar netinkamas laikas. Jam pritaria su juo susitikęs Seimo pirmininkas Juozas Olekas, kuris sako, kad tyrimo nereikia, tačiau reikia registro. Taigi, turime konstatuoti paradoksalią situaciją: būdas, kuris galėtų padėti spręsti problemą, atmetamas tiek Bažnyčios, tiek valdžios, o vietoje jo stumiamas visiškai kitą problemą sprendžiantis registras.
 
Maža to, kad seksualinių nusikaltėlių registrai niekaip nesprendžia sisteminių priežasčių, dėl kurių vaikus išnaudoję kunigai nepatenka į teisėsaugos rankas (primenu, registrai tik tiems, kurie į tas rankas patenka), jų efektyvumas stabdant nuteistus seksualinius nusikaltėlius irgi yra abejotinas. Įvairūs tyrimai rodo nulinį ar minimalų pakartotinių nusikaltimų sumažėjimą, o kai kurie tyrimai netgi rodo padidėjimą. Pavyzdžiui, JAV atliekant vieną tyrimą seksualinius nusikaltimus padarę žmonės buvo stebimi vidutiniškai net 15 metų: prieš įvedant tokį registrą Naujojo Džersio valstijoje ir po registro įvedimo. Pakartotinių nusikaltimų skaičius nesumažėjo. Viešų seksualinių nusikaltėlių registrų Europoje beveik nėra.
 
Be to, Seksualinės prievartos prevencijos ir smurtautojų gydymo asociacija, kuri vienija apie 3 000 mokslininkų ir specialistų iš daugiau kaip 20 šalių, pateikia štai tokius duomenis:

• 95 procentai už seksualinius nusikaltimus sulaikytų asmenų nebuvo anksčiau teisti dėl seksualinės prievartos;
• 9 iš 10 vaikų seksualinę prievartą patiria iš jiems pažįstamų žmonių, tokių kaip šeimos nariai, kaimynai, mokytojai ar pan.

 
Pastaruoju metu mūsų viešoji erdvė šiuo klausimu primena Viduramžių aikštę: „Kirsk ranką vagiui!“ – „Tai kad ne tas vagis!“ – „Nesvarbu, vis tiek kažką daryti reikia!“