- Prieš šešerius metus buvo sujungtos dvi skirtingų tradicijų ligoninės. Ar du kolektyvai jau spėjo suaugti į vieną bendruomenę?
 
- Manau, kad dar ne. Tie šešeri metai prabėgo labai greitai, ir vis dėlto turbūt dar neturime tokios Kauno ligoninės, kokią ją įsivaizduojame – iki šiol daug kas, ir mūsų pacientai, ir patys darbuotojai, ją tebevadina senaisiais vardais. Bet žmonės, dalyvavę sujungimo procese, įdėjo išties daug darbo: vienodino darbo tvarkas, procesus, administracinius sprendimus, darbo kultūrą, žmonių bendravimą, kūrė bendras vertybes. Svarbiausia, kas vyko per tuos metus, – medicininių padalinių reorganizacija, skyrių jungimas, siekiant vienodo paslaugų organizavimo, bendrų strateginių tikslų ir suvienodintų sprendimų.
Gerai tai, kad žmonės vieni kitus pažįsta kur kas geriau nei prieš šešerius metus. Atsimenu vienus pirmųjų vadovų mokymų – tada net vadovai vieni kitų nepažinojo. O ligoninė didelė, beveik trys tūkstančiai darbuotojų, vien vadovų turime apie šimtą penkiasdešimt. Vienas pirmųjų atsiliepimų, labiausiai man, kaip vadovei, įstrigęs, buvo toks: „Kaip gerai, kad turime šitą vadovų renginį, – pagaliau galime susipažinti su anos, buvusios ligoninės vadovais.“
Aišku, tebesame kelyje, procesas dar nebaigtas. Bet pradžia tikrai gera, ir šia linkme turime judėti toliau, žvelgdami į priekį, į kitus šešerius metus.
 
- Šioje ligoninėje esate nuo pirmos dienos, išmėginote skirtingas pareigas. Kuo generalinės direktorės kėdė skiriasi nuo direktorės medicinai?
 
- Pagrindinis skirtumas – sprendimų mastas ir atsakomybės laipsnis. Direktorės medicinai darbas irgi buvo įdomus, tik siauresnis: daugiausia dirbi su medicininės srities vadovais. Nors, tiesą sakant, bet kurios srities direktoriaus darbas ligoninėje neapsiriboja vien sava sritimi – visi direktoriai turi matyti vieną ligoninę, vieną požiūrį ir eiti tuo pačiu keliu.
Generalinės direktorės pozicija dar labiau įpareigoja matyti visą ligoninę. Ji leidžia pačiai nubrėžti vizijas, planuoti strategiją, organizuoti ir kontroliuoti, kad tikslai būtų įgyvendinti. Atsakomybė už tai, kas pavyksta gerai, o ypač – kas nepavyksta, visada tenka generaliniam direktoriui. Jos niekada neišeina išvengti. Tai turbūt ir yra esminis skirtumas.
 
- Ligoninėje – per 3350 žmonių. Kaip iš tokios daugybės suburti darnią komandą? Koks jūsų receptas?
 
- Kai organizacija tokia didelė ir žmonių tiek daug, vadovas ar vadovybė tiesiog neturi galimybės pažinti kiekvieno darbuotojo asmeniškai. Todėl, žvelgiant iš vadybinės pusės, realiausia bendruomenę burti per vadovų komandas.
Mūsų tikslas – turėti tvirtą, motyvuotą, ligoninės vertybes puoselėjančią vadovų komandą, kuri aplink save telktų žmones, perduotų strategines vizijas ir esmines kasdienes žinutes darbuotojams. Manau, tai ir yra būdas tą bendruomenę suvienyti.
 
- Pastaraisiais metais ligoninėje įvyko daugybė pokyčių. Vasarą atvėrėte naują korpusą – skubiąją pagalbą, intensyviąją terapiją, laboratoriją. Kuo svarbios naujosios erdvės?
 
- Vasarą korpusą gražiai atidarėme, tačiau tikroji jo veikla dar tik įsibėgėja. Mėgstu sakyti, kad sienos yra sienos – jos svarbu, bet svarbiausia, kuo tas sienas užpildysime. O užpildo jas mūsų pacientai ir darbuotojai. Svarbiausia – medicina, sveikatos paslaugos, požiūris į pacientą: kokią kultūrą sukursime, kokius aptarnavimo standartus pasiūlysime.
Kartu su medicininiu procesu ateina ir inovacijos. Ką daro visas pasaulis, norime daryti ir čia. Tikiuosi, kad šis ruduo bus tas laikas, kai turėsime moderniai organizuotų naujų veiklų.
 


- Pernai duris atvėrė ir Ortopedijos traumatologijos klinika – iki tol atskirai mieste veikęs skyrius persikėlė prie pagrindinio ligoninės komplekso. Ar šis perkėlimas pasiteisino?
 
- Manau, tai vienas svarbiausių ir geriausių sprendimų. Drąsiai galiu sakyti, kad medicinos paslaugų telkimas vienoje teritorijoje, viename padalinyje, leidžia labai daug. Pirmiausia – mažinti finansines sąnaudas. Antra – efektyviau organizuoti procesus, nes viskas vienoje vietoje. Ir trečia – kurti bendruomenę bei kultūrą, kai visi esame arti ir vieni kitus pažįstame.
 
- Rudenį Šilainiuose turėtų pradėti veikti nauja Akušerijos ir ginekologijos klinika, į kurią keliamos gimdymo paslaugos iš šimtametę tradiciją turinčių Krikščioniškųjų gimdymo namų – vienintelių tokių visoje Lietuvoje. Sprendimas sukėlė nemažai aistrų: šeimos rinko parašus, prabilo ir politikai.
 
- Akušerijos ir ginekologijos klinikos steigimas – dar 2020-aisiais dalininkų patvirtintas reorganizacijos etapas; jau tada buvo numatyta, kad klinika duris atvers 2026 metais. Iš esmės čia nieko išskirtinio: medicinos padaliniai, iki šiol išsibarstę net skirtinguose miesto taškuose, teisiškai sujungiami į vieną kliniką. Visi darbuotojai tampa vienos komandos nariais, turinčiais vieną vadovą, kuris brėžia bendrą strateginę liniją – tiek organizuojant klinikinį, tiek pedagoginį darbą, tiek plėtojant mokslą.
Suprantu, kad steigimas sukėlė daug diskusijų, nes sritis jautri – kalbėta apie vieno akušerijos skyriaus perkėlimą į kitą vietą. Demografinė padėtis Lietuvoje nepalanki, tad tiek akušerijos skyrių, kiek anksčiau, nebereikia. Tačiau noriu pabrėžti: niekas nėra uždaroma. Krikščioniškieji gimdymo namai lieka tęsti ginekologijos veiklą, čia kuriamas Moters sveikatos centras, o akušerijos paslaugos puikiai gali funkcionuoti viename padalinyje Šilainiuose.
Kiekvienas skyrius turi savo vertybes ir tradicijas, ir Krikščioniškieji gimdymo namai turėjo atskirą struktūrą, atskirą bendruomenę bei savo pacientus. Bet vertybės, o tiksliau – tradicijos ir patirtis, ateina kartu su žmonėmis, pereinančiais dirbti į vieną padalinį. Taip nutiko ir su Mažylio gimdymo namuose dirbusiais žmonėmis – džiaugiamės, kad jie suaugo į vieną bendruomenę. Svarbiausia yra žmogiškas pagrindas ir vertybės, leidžiančios kurti šeimai ir kūdikiui palankią ligoninę. Tikiu, kad tą tikrai įmanoma įgyvendinti, ir naujoji klinika kuriama būtent vertybiniu pagrindu.


 
- Kuris sprendimas per šiuos metus jums asmeniškai buvo sunkiausias?
 
- Neatsimenu, koks sunkiausias, bet galiu atsakyti koks geriausias – visada atsiperka investicija į žmones. Į jų ugdymą, į jų kompetencijų kėlimą, į jų įsiklausymą.
O organizacijos prasme tai LSMU Kauno ligoninei pernai geriausias, aišku, ir sunkiausias dalykas buvo ligoninės padalinio Laisvės al. uždarymas, perkraustymas, naujų procesų dėliojimas. Paslaugos „atvyko“ arčiau paciento, traumatologai arčiau kitų kolegų, o nauja infrastruktūra, manau, tapo priimtina ir pacientams, ir darbuotojams.
 
- Kai pokyčiai veja vienas kitą, tikiu, džiaugsmo tiek pat, kiek ir nuovargio. Kaip atgaunate jėgas? Kas skatina eiti pirmyn?
 
- Labiausiai motyvuoja komanda. Galiu pasidžiaugti, kad šiandien vadovybėje yra žmonės, kurie mato prasmę, nori ir gali.
Aišku, nuovargio būna, todėl svarbu kokybiškas laisvalaikis. Šiuo metu esu atsidavusi tenisui, bet ir anksčiau visada stengiausi laiką leisti aktyviai – mėgstu bėgioti, vaikščioti, būti su šeima, kiek įmanoma daugiau laiko praleisti su paaugliais vaikais.
 
- Kardiologiją esate pavadinusi pirmąja savo meile. Ar prie paciento lovos dar tenka pastovėti?
 
- Taip, tenka – retai, bet tenka. Rugsėjį prasidėjęs studijų sezonas natūraliai sugrąžina prie kardiologijos: prie studentų, rezidentų ir, žinoma, prie kardiologijos pacientų. Tenka ir prie ligonio lovos pastovėti, ir prie stalo su pacientais pasėdėti. Manau, kad būtent mano indėlis širdies nepakankamumo srityje leidžia įprasminti save kaip kardiologę.
 
- O kokią ligoninę norėtumėte matyti dar po šešerių metų?
 
- Vienas mano norų – kad žmonės nebevadintų mūsų antrąja ar trečiąja ligonine, o sakytų: Kauno ligoninės Šilainių, Šančių ar kuris kitas padalinys. Antra, norėčiau, kad ir patys darbuotojai iš skirtingų padalinių nebekalbėtų vieni apie kitus „jie“ ir „jūs“, o jaustųsi vienos bendruomenės nariai.
Ir trečia – neslėpsiu – labai norėčiau naujų infrastruktūros pokyčių: jau pastatyto pastato Šilainiuose, kuris leistų aktyvaus gydymo paslaugas sutelkti viename padalinyje ir sukurti savotišką mažą ligoninės miestelį. Tam yra ir galimybių, ir veiklų. Tai tikrai prisidėtų prie optimalesnio ir efektyvesnio ligoninės darbo.