- Mantai, vasara atlikėjams paprastai būna pats darbymetis. Kokia ji jums šiemet?
 
- Vasara man visada yra laikas tarp atostogų ir naujo sezono. Iš vienos pusės – intensyvus pasiruošimas, iš kitos – geras oras ir šiek tiek laisvės. Šiuo metu vyksta turas, jau paskutiniai jo koncertai: rugsėjo 4-ąją Kaune, o rugsėjo 12-ąją – ant Gedimino pilies kalno. Tuo pat metu ruošiuosi dideliam rudens spektaklių turui „Laisvi drugeliai“. Taigi pasiruošimo šią vasarą tikrai daug, bet jis malonus. Ir sau leidžiu truputėlį pailsėti. Viskas balanse.
 
- O kaip su šeima – daug būnate kartu?
 
- Pasakysiu taip: tas balansas visgi… santykinis. (Šypsosi.) Laiko niekada niekam neužtenka – nei darbui, nei šeimai. Idealaus balanso tikriausiai ir nebūna, jis visada ribotas. Bet visada galima pasiekti, kad jis nebūtų griaunantis.
 
- Savo turą pavadinote „Kelione“. Kaip per jūsų karjeros metus keitėsi santykis su scena, klausytojais?
 
- Šis etapas man labai įdomus, nes jame daugiau prasmės. Prieš dvidešimt metų gyvenimas tiesiog nešdavo: darai, kaip jauti, puoli stačia galva į viską negalvodamas, ir kaip gaunasi, taip gaunasi. Toks jaunatviškas chaosas – irgi buvo labai geras ir įdomus laikas.
Šiandien kitaip jaučiu patį koncertą. Tai nėra tiesiog valanda, kai garsiai pasileidome muziką, padūkome, kartu pakratėme galvas ir išsiskirstėme savo keliais. Tas laikas man prasmingesnis.
Svarbu suprasti, kad publika nėra savaime suprantamas dalykas. Tie žmonės augo kartu su manimi, su mano muzika, su mano kūryba – ir iki šiol ateina. Kai kurių jau ir veidus pažįstu, po koncerto sveikinamės. Tai visiškai kita kokybė. Ir gyvenimo, ir supratimo, ką aš čia veikiu ir kodėl man to reikia.
 
- Užsiminėte, kad rudenį grįžtate į savo pirmąjį teatrinį vaidmenį – Doną spektaklyje „Laisvi drugeliai“. Į tą pačią upę antrą kartą?
 
- Į tą pačią žengti jau nepavyks, ir turbūt nereikia.
Tai buvo pirmasis mano teatrinis vaidmuo, todėl labai brangus. Ir, beje, sėkmingas – šešerius metus rodėme jį sausakimšose salėse, spektaklis tapo savotišku reiškiniu.
Šiandien, kurdamas tą patį vaidmenį, viską matau kitaip. Laisvės supratimas, žmonių savinimasis, tėvų prisirišimas, negalios suvokimas visuomenėje – visa tai mane veikia jau visiškai kita kokybe. Todėl ir spektaklis man prabyla naujai, ir kuriasi jis kitokiu keliu.
Beje, „Laisvi drugeliai“ – tai ir daina, kurią parašiau būtent šiam spektakliui. Daug metų ji yra viena kertinių mano koncertų dainų. O šį sezoną atsinaujina ne tik aktoriai, bet ir muzika: rašau naujų dainų, jos integruotos į spektaklį. Taigi jame skambės daug mano kūrybos – tik nebe senosios, o būtent naujos.
Iki šiol sulaukiu begalės atsiliepimų iš žmonių, kurie tą spektaklį matė ir prisimena. Tad ir jie gali būti tikri – ateis ir pamatys jį visai kitokį. O kas nematė, tam puiki proga susipažinti su tokiu, sakykime, teatro bestseleriu.
 
- Spektaklyje kalbama apie laisvę, apie žmogaus teisę rinktis savo gyvenimą. Ši tema jus atliepia asmeniškai?
 
- Kažkuria dalimi tikrai atliepia. Visi esame įsprausti į socialinius vaidmenis, į tam tikras ribas, kuriose turime atitikti taisykles. Bet vidinį poreikį išsivaduoti jaučia kiekvienas žmogus. Taip pat ir aš.
 
- Spektaklyje kalbama ir apie tėvų meilės ribas. Kaip tą liniją šiandien mato keturių vaikų tėvas?
 
- Visiškai kitaip nei tada. (Šypsosi.) Kai vaidmenį kūriau pirmą kartą, apie tėvystę dar nieko nesupratau – negalėjau žinoti, ką reiškia emociškai prisirišti prie vaiko ir jo nepaleisti net tada, kai jam jau keturiasdešimt. O taip būna: kai kurie tėvai laikosi stipriai įsitvėrę savo vaikų, ir tai iš tikrųjų yra šeimos tragedija.
Šiandien turiu sūnų, kuriam devyniolika, ir jis jau iškeliavo į savo gyvenimą. Užaugo, atsistojo ir išėjo. Nebuvo lengva. Lengva pasakyti, kad vaikus reikia paleisti, kad jie ne mūsų, kad jie Dievo – tų lozungų visi žinome daug. Bet kai tai atsitinka, ne visada paprasta susitaikyti, kad vaiko, kurį supdavai ir kuriam sekdavai pasakas, kuriam nuolat reikėjo tavo rūpesčio ir kurį visada galėjai pasiekti, staiga tiesiog nebėra šalia.
Manau, būtent ši tema spektaklyje jaudina daugelį žiūrovų – ypač tuos, kurie su tokia nelengva situacija susidūrė. Ir ypač mamas: jos šiai temai itin jautrios.
 
- Dar teks paleisti ir dukras…
 
- Kai pagalvoju, man net silpna darosi. (Juokiasi.) Bet dar nekalbėkime apie tai, dar turiu laiko…
 
- Esate sakęs, kad namuose karūna nukrenta – ten nešate šiukšles, perkate dešreles. Skirtumas tarp Manto scenoje ir Manto namuose labai ryškus?
 
- Žinoma. Mes visi turime socialinius ir profesinius vaidmenis ir niekur nesielgiame vienodai – vienaip elgiamės su artimaisiais, kitaip darbe.
Scena įpareigoja truputėlį pakylėti save virš kasdienybės – išsitiesti, pasipuošti. Ateini turėdamas troškimą padaryti žmones laimingus, juos palinksminti. Ir nepaisant vidinio nerimo ar nepasitikėjimo savimi, kuris žmogiškai ateina kiekvienam, vis tiek turi padaryti taip, kad visiems būtų gera. Tokių iššūkių yra.
O namuose tiesiog gyvenu. Gyvenimas juk susideda iš visko – iš laisvalaikio, džiaugsmingų akimirkų, problemų ir rūpesčių.
 
- Daugiau nei du dešimtmečiai santuokoje. Neišsisuksite – prašome recepto.
 
- (Juokiasi.) Receptas vienas: netingėti padirbėti. Negaliu kalbėti už kiekvieną porą, bet manau, kad aštuoniasdešimt procentų santuokų būtų galima išgelbėti, jeigu nusiimtume karūnas, susėstume ir bandytume ką nors keisti, o ne bėgtume į krūmus ir rinktumės lengvesnį kelią. Čia tik mano žvilgsnis – už visą Lietuvos demografiją atsakyti tikrai negaliu. (Juokiasi.)
 
- Negaliu nepasiteirauti ir apie jūsų sveikatą. Kaip jaučiatės metams bėgant, o tempui nė kiek nelėtėjant?
 
- Savo sveikatą matuoju pagal energijos lygį. Jeigu jaučiu, kad neužtenka energijos išlaikyti darbinį krūvį, jeigu sunku keltis, jeigu nekokybiškai atlieku pareigas šeimoje ar koncertuose – tai ir yra ženklas.
Todėl visą laiką ieškojau ir tebeieškau dalykų, kurie padeda jaustis žvaliam ir darbingam. Energijos yra tiek, kiek yra, ją reikia paskirstyti. Jeigu koncerto diena, turiu tam tikrus ritualus, tam tikrą mitybą ir poilsio režimą – laikausi jų griežtai. Kitaip negalėčiau atnešti kokybės į žmonių gyvenimus. Mano darbas susijęs su žmonių emocijomis, nuotaikomis: jeigu būsiu piktas, nepailsėjęs ir blogai besijaučiantis, ir kiti jausis lygiai taip pat.
 
- Vadinasi, laikotės disciplinos?
 
- Laikausi, bet nesu joks šventuolis. Leidžiu sau ir taurę vyno, ir cepelinų, o savaitgalį – kiniško maisto. Šiaip jaučiuosi puikiai, didelių negandų neturiu.
Taip pat padeda sportas. Bet turiu prisipažinti – aš jo nemėgstu. Esu visiškas tinginys, man sportas yra didžiulė kančia ir skausmas. Nemėgstu prakaituoti, nemėgstu sunkaus fizinio darbo. Tiesiog motyvacija stipresnė už nepatogumą: žinau, kad jausiuosi geriau, tad geriau susilaikysiu nuo picos gabalėlio ir eisiu sportuoti. To tonuso reikia visų pirma mano šeimai ir mano darbui. Energija ir psichinė sveikata man yra prioritetas.