- Anksčiau dirbote skyriaus vedėju, dabar užėmėte viceministro kėdę. Ar labai skiriasi pareigos?
 
- Čia sprendžiami kito lygio klausimai. Skyriaus vedėjo pareigose galimybės siūlyti sisteminius sprendimus yra ribotos – politinis laukas dažnai jas nulemia dar prieš iniciatyvai pasiekiant skyrių. O viceministro pozicijoje gali orientuotis į prioritetus, kurie leidžia daryti tikrai sisteminius pokyčius, matyti platesnį vaizdą. Savo patirtį psichikos ir visuomenės sveikatos srityse gali įveiklinti visiškai kitu kampu – sisteminį matymą paversti ilgalaikiais, dešimtmečio poveikio sprendimais.
 
- Kartu tai ir kur kas didesnė atsakomybė?
 
- Be abejo. Sprendimas „taip“ arba „ne“ gali užtrukti kelis mėnesius, nes jis paveikia daugybės žmonių gyvenimus ir tai, kaip valstybė veiks ateityje. Atsakomybė nepadaryti klaidos itin didelė. Bet čia ir išryškėja mano asmeninės stiprybės – sisteminis matymas bei gebėjimas išgirsti žmones, rasti visiems priimtiną sprendimą.
 
- Pasiūlymą priėmėte nedvejodamas?
 
- Nedvejojau tikrai. (Šypsosi.) Grįžau į tą pačią aplinką – tie patys žmonės, tos pačios problemos kaip prieš metus, tik jau kitame lygmenyje. Todėl įsivažiuoti buvo gana lengva.
 
- Kuruojate tris sritis. Kuriai šią kadenciją teiksite prioritetą?
 
- Visuomenės sveikatai. Tai plati sritis, daug metų veikianti inertiškai, be reikšmingų pokyčių, bet turinti daugiausia potencialo – daug vadinamųjų žemai kabančių vaisių. Prevencinėmis priemonėmis galima valdyti širdies ir kraujagyslių bei onkologinių ligų rizikos veiksnius, taigi ir mirtingumo rodiklius, kurie Lietuvoje vieni aukščiausių ES.
Neišnaudotas resursas – visuomenės sveikatos biurai. Dalis jų tikrai dirba kokybiškai, pasiekia bendruomenę. Mano tikslas – įgalinti žmones labiau prisiimti atsakomybę už savo sveikatą. Biurams reikia eiti į bendruomenes. Juk neužtenka ateiti pas gydytoją, gauti tabletę ir tikėtis, kad tai išspręs problemą. Arba atiduoti vaiką gydytojui psichiatrui – „suremontuokite, o aš pasiimsiu jau pataisytą“. Sveikata yra kiekvieno mūsų reikalas, ir tik asmeninių pastangų dėka galima suvaldyti didžiausias problemas: fizinį aktyvumą, mitybą, miegą, stresą, alkoholio vartojimą.
 
- Biurų vadovai kalba apie finansavimo ir žmogiškųjų išteklių stygių. Ministras užsiminė apie numatytą pagalbą…
 
- Šiuo metu tarpinstituciškai deriname sprendimus, kurie iš esmės didintų finansavimą ir keistų jo modelį. Daugiau kol kas atskleisti negaliu. Bet vadovai gali tikėtis, kad maždaug už pusantrų metų kvėpuoti bus lengviau – reformai įgyvendinti reikia laiko.
 
- Pastaraisiais metais steigiasi daug psichikos sveikatos centrų, dienos stacionarų. Kaip per tą laiką pasikeitė psichikos sveikatos priežiūra?
 
- Paslaugų apimtys stipriai auga. Man dirbant skyriaus vedėju pavyko realiai išplėtoti biopsichosocialinį modelį – per psichologų, atvejo vadybininkų, ergoterapeutų, meno terapeutų ir kitų ne gydytojų bei ne slaugytojų specialistų paslaugų plėtrą. Pavyzdžiui, psichiatrijos dienos stacionare gydytojas psichiatras dabar yra tik vienas iš penkių komandos narių. Toks ir turi būti balansas: didysis darbas vyksta ne su psichiatru ir ne vartojant vaistus, o su psichosocialinėmis intervencijomis.
Kitas žingsnis – įstatyme įtvirtinti „atsigavimo“ sąvoką, užsienyje vadinamą „recovery“ paradigmą. Ji kalba apie tai, kad psichikos sutrikimų turintis žmogus jaustųsi ne objektu, o subjektu, ir būtų pats motyvuotas sveikti. Šiandien psichiatrinė sistema į pacientą neretai žiūri iš aukšto, o tai jį atitolina nuo atsakomybės ir tikėjimo savo sveikimu. Atsigavimo paradigma pradeda nuo žmogaus kasdienių problemų ir asmeninių tikslų – ką jis nori gyvenime pasiekti. Aplink tą motyvaciją struktūruojame gydymą, atsiranda ir paties asmens atsakomybė – laikytis vaistų režimo, keisti gyvenseną. Sąvoką įtvirtiname įstatyme ir kartu pradedame projektą, kuriame bus sukurta Lietuvai pritaikyta metodika, gairės, mokymų programos.
 
- Ministras vaikų psichikos sveikatą įvardijo prioritetu. Kaip sprendžiate vaikų psichiatrų trūkumą?
 
- Vaikų psichikos sveikatai daugėja rizikos veiksnių, ypač dėl technologijų – socialinių tinklų, įvairių formų lošimų, kompiuterinių žaidimų. Mūsų tikslas – priartinti vaikų ir paauglių psichikos sveikatos komandas ten, kur gyvena vaikai.
Prieš keletą metų atlikta analizė parodė, kad dvi apskritys turėjo vos po kelias dešimtąsias vaikų ir paauglių psichiatro etato. Taip nutiko todėl, kad vaikų psichiatrams nebuvo sudarytos sąlygos dirbti viešajame sektoriuje. Dar dirbdami skyriuje priėmėme sprendimą steigti vaikų ir paauglių komandas psichikos sveikatos centruose – tai pirminės priežiūros lygmuo, kur nereikia siuntimo. Šiandien sistemoje jau įsidarbinę 54 vaikų ir paauglių psichiatrų etatai iš 61 reikalingo – procesas beveik baigtas, esminio specialistų trūkumo nėra, bet jų pasiskirstymas pagal savivaldybes dar nėra tolygus. Tikslas – kad tokių komandų būtų apie 25-30, o ne penkios, kaip anksčiau – tik didžiuosiuose miestuose.
Tiesa, trūkumas persikėlė į kitą lygmenį. Psichikos sveikatos centrai, galėdami mokėti didelius atlyginimus, pritraukia vaikų ir paauglių psichiatrus iš kitų sričių – teismo, priklausomybių psichiatrijos, kur problemos irgi opios. Nukentėjo specializuotos paslaugos. Todėl reikės ieškoti sprendimų, kad bendras psichiatrų skaičius būtų pakankamai subalansuotai sistemai. Svarstome galbūt mažinti psichiatro normatyvą komandoje – kad komandų būtų šiek tiek mažiau, o daugiau akcentuotume psichologus ir kitus specialistus, labiau eidami į biopsichosocialinį modelį.
Su vaikais susijęs ir dar vienas ministro rodiklis – dešimtadaliu sumažinti apsinuodijimų psichotropinėmis medžiagomis skaičių. Tam reikia ne tik paslaugų, bet ir saugesnės aplinkos vaikams. Pavyzdžiui, el.cigarečių kvapų ir skonių draudimas priimtas įstatymu, bet iš esmės visiškai neveikia – tai gėda valstybei. Verslai jau ketvirtus metus sėkmingai veikia nesilaikydami įstatymo, o tai skatina teisinį nihilizmą ir neturėtų būti toleruojama. Numatome iš esmės stiprinti priežiūros institucijų veiklą. Šiemet rengiame planą ir teiksime įstatymų pataisas.
 
- Pereikime prie kitos jūsų kuruojamos srities – žmogiškųjų išteklių. Vyriausybės strateginės analizės centras prognozuoja, kad iki 2032-ųjų trūks beveik 11 tūkstančių sveikatos specialistų. Naujos rezidentūros vietos regionuose, už kurias teks atidirbti penkerius metus, dažnai pristatomos kaip atsakas į šį trūkumą. Ar tai tikrai sprendimas?
 
- Viena priemonė šio trūkumo neišspręs. Pritraukimas į regionus yra specifiškai pasiskirstymo sprendimas: kad paslaugų prieinamumas išliktų regionuose, kad žmonės gautų pagalbą kuo arčiau namų.
Dėl bendro trūkumo – pirmiausia kalbame apie slaugytojų įgalinimą – kuo daugiau funkcijų perduoti slaugytojams, taip pat kitiems specialistams, kaip optometristai ar slaugytojų padėjėjai. Tai galimybė į sektorių pritraukti net daugiau darbuotojų.
Kitas dalykas – dirbtinis intelektas. Manau, iki 2032-ųjų jis leis priimti daugybę sprendimų, mažinančių dokumentacijos naštą. Tai specialistams pridės ir pasitenkinimo darbu, ir kokybės, nes galės daugiau laiko skirti pacientams.
Trečias dalykas – makrolygmuo. Reikia pažiūrėti, kiek valstybė iš sveikatos sektoriaus reikalauja specialistų ir kiek jų rengia. Šiandien paslaugų aprašai ir PSDF biudžeto augimai suponuoja konkrečius specialistų skaičius, bet nacionaliniu mastu nepažiūrėta, ar tai atitinka, kiek jų realiai turėsime, įvertinus rengimą, „nubyrėjimą“ į privatų sektorių ar užsienį. Aprašai reikalauja specialistų, kurių rinkoje neužtenka, ir prasideda lenktynės tarp įstaigų juos „medžiojant“. Šioje kadencijoje norime sukurti pagrindus bendram, nacionaliniam specialistų poreikio planavimo modeliui – kad priimant sprendimą plėsti paslaugas iš karto būtų matoma, ar rinkoje tų žmonių bus.

---

 
Dosjė

Baigė psichologijos ir filosofijos bakalauro studijas Oksfordo universitete, socialinės politikos ir planavimo magistrą įgijo Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokykloje (LSE).
Dirbo Vyriausybės kanceliarijos Strateginio planavimo ir stebėsenos grupėje, vėliau – projektų vadovu bendrovėje „Addere Care“, atsakingu už sveikatos priežiūros paslaugų skaitmenizavimą.
Sveikatos apsaugos ministerijoje vadovavo Psichikos sveikatos skyriui.
Nuo 2026 m. – sveikatos apsaugos viceministras.