- Ką tik grįžote iš dviejų savaičių stažuotės Ukrainoje. Koks buvo pirmasis įspūdis atsidūrus prie fronto veikiančioje ligoninėje?
 
- Šokiruojantis.
Mečnikovo ligoninę pagal dydį būtų galima prilyginti Kauno klinikoms ar Respublikinei Vilniaus universitetinei ligoninei. Joje – labai daug sužeistųjų, dažniausiai nukentėjusių nuo nudegimų ir sprogimų. Tokių kasdien atvyksta po dvidešimt–trisdešimt, ir dešimt–penkiolika jų guldomi į reanimaciją.
Teko pereiti per visus reanimacijos skyrius. Viename jų, anksčiau talpinusiame penkiolika pacientų, dabar guli penkiasdešimt, ir kasdien guldoma dar po dešimt. Kitaip tariant, apsukos ir apimtys labai didelės.
 
- Tokių sužalojimų mūsų priėmimo skyriuose beveik nepamatysi…
 
- Gal taip pailiustruosiu: per visą savo medicinos karjerą amputaciją esu matęs du kartus. O ten pacientų su amputacijomis per parą atvažiuoja nuo dešimties iki dvidešimties. Ir tai dažniausiai ne po vieną galūnę – būna abi kojos, viena ranka ir dvi kojos – įvairūs deriniai.
 
- Kaip medikai atlaiko tokį krūvį, metams bėgant? Ar jie kalba apie nuovargį, ar jau dirba iš inercijos?
 
- Kaip konkrečiai jie tai ištveria, neturėjau laiko pasiteirauti. Buvom trumpai, bandėm pažinti juos kaip gydytojus, kokia jų specialybė, darbo specifika. Bet tas atsakymas, manau, daugeliui mūsų, kurie esam patriotai ir kuriems rūpi savo valstybės ir mūsų pačių ateitis, yra vienareikšmis – jie tiesiog daro tai, ką reikia daryti.
Žmonės penkerius metus taip sunkiai dirba, aukoja save, asmeninį gyvenimą ir laiką, nežinodami, kada visa tai baigsis. Kiekvieną dieną eina į darbą ir daro, ką reikia. Nesiruošia nei trauktis, nei bėgti. Tose vaikų ligoninėse, kur teko būti, stato naujus korpusus, po žeme įrenginėja infrastruktūrą – niekur nesitraukia. Turi planą ir mąsto strategiškai: tą patį darbą dirbs, tik kiek įmanoma saugiau, po žeme.
Ir čia net ne apie skubiąją mediciną. Bet koks specialistas – ir akių daktaras, ir dermatologas, chirurgas, anesteziologas – kiekvienas mes viduj turime priimti šį sprendimą: ką darysim, jeigu netyčia prasidėtų kariniai veiksmai mūsų šalyje arba tas karas išsiplėstų. Koks bus mūsų vaidmuo? Kai į tą klausimą atsakysim, manau, visiems pasidarys truputėlį lengviau.
 
- Kas įsirėžė giliausiai?
 
- Pirmas dalykas – tos apimtys… Pradėjau suvokti mastelį: kiek gali prireikti priemonių, kiek personalo. Keičiasi ir pati medicina – tam tikros procedūros persikelia, tai, ką įprastai darytum operacinėje, tenka atlikti skubiosios pagalbos skyriuje.
O man asmeniškai, kaip tėčiui, didžiausią emocinį iššūkį paliko sužaloti vaikai reanimacijos skyriuose, vaikų ligoninėje. Tai įsirėžė į atmintį. Ten pajutau, kad nėra neliečiamų – nesvarbu, ar tai vaikas, ar suaugęs, ar senolis. Karas nesirenka.


- Kokias svarbiausias pamokas parsivežėte namo?
 
- Vienas svarbiausių dalykų, ko mes ten ir važiavom, – pamatyti visą paciento kelią, koks jis tame regione. Mes juk paciento nesekame nuo sužalojimo iki pat reabilitacijos, esam tiktai pirmuose etapuose. O Ukraina turi daugiau negu tūkstantį kilometrų fronto linijos, tai galim įsivaizduoti, kiek ten tų ligonių ir kiek stabilizacinių punktų.
Minčių, idėjų, klausimų parsivežam tikrai labai daug. Dabar tuos klausimus reikia atsakyti, o tą, ką pamatėme, kažkaip apvilkti į konkrečius mokymus.
Su komanda kol kas net nespėjau to aptarti – šią akimirką tiesiog fiziškai nėra tam laiko. O apskritai viskas remiasi resursais: ir laiku, ir finansais, ir žmonėmis. Vienam žmogui užtikrinti visą mokymų struktūrą, susijusią su ekstremalių situacijų valdymu, neįmanoma. Vadinasi, turime išsirinkti prioritetą: jeigu tai pagalba ekstremalių situacijų metu, tada visa kita metame į šoną ir darome tą; jeigu prioritetas kitas – šitą paliekame arba kas nors kitas turi perimti tą vaidmenį.
 
- Esate simuliacinių mokymų pradininkas. Kokioms situacijoms jais ruošiatės?
 
- Tos simuliacijos, kurias vedu, nėra ekstremalių situacijų valdymas. Jomis ruošiamės itin retoms būklėms ar pacientų tipams, kurių mūsų regione matome nedažnai, bet jie gyvybiškai svarbūs: nuo to, kaip būsime pasiruošę, priklauso paciento išeitis. Panašiai kaip pilotai treniruojasi kokiam nors gedimui. Pavyzdžiui, specializuotas gaivinimas – Marijampolės skubiosios pagalbos skyriuje jų būna gal penkiolika dvidešimt per metus, kitose įstaigose ir daugiau. Kad tokiomis akimirkomis dirbtume efektyviai, turime treniruotis kaip komanda, ypač tokiame dideliame kolektyve.
 
- O kaip šiandien vertinate mūsų sistemos galimybes atlaikyti masinį traumų srautą?
 
- Birželio pabaigoje, liepą teko dalyvauti Sveikatos apsaugos ministerijos ir „Gydytojų be sienų“ surengtuose keturių dienų mokymuose, kaip teikti pagalbą masinio sužalojimų srauto metu – tikrai vieni geriausių mokymų, kuriuose teko būti. Ten buvo atraminių ligoninių atstovai, ir bendraujant matėsi, koks skirtingas jų požiūris, pasiruošimo, treniruočių lygis. Vienose ligoninėse už tai atsakingi saugos specialistai, kitose – gydytojai, dar kitur suvažiuoja slaugytojų, inžinierių, visi su skirtingu suvokimu, bet kiekvienas iš savo srities turi vertingų pastebėjimų.
Bet bendrąja prasme, kiek man tenka matyti, mes stipriai atsiliekame. Darbai vyksta, ypač didžiosiose ligoninėse, kai kur ir mažose – Jonavos, Kėdainių ligoninėse nuolat matyti pratybos kartu su kariškiais. Bet, žinot, nemanau, kad to užtenka.
 
- Grįžkime prie kasdienybės. Kaip šiandien atrodo jūsų skyrius?
 
- Skyriaus infrastruktūra, priemonės, medikamentai ir požiūris, kokia pagalba turi būti teikiama, yra sukalibruoti. Didžiausia problema – darbuotojų trūkumas. 2023 metais personalo turėjome žymiai daugiau, o tie, kurie dirba dabar, atiduoda daugiau negu visą save. Ir tai ne todėl, kad esame rajono ligoninė. Politikai žada būtinąją pagalbą prie kiekvieno paciento namų, bet tai neįmanoma misija: medikų kasmet vis mažiau, o rinka iškreipta – nė vienas nenori dirbti ten, kur sunku ir mokama mažiau. Visi renkasi dirbti mažiau ir gauti daugiau. Tą pačią problemą pastebi visi, su kuo tenka kalbėti kitose įstaigose – gydytojų trūksta visur.
 
- O ar jaunimas renkasi skubiąją mediciną?
 
- Galiu pasidžiaugti. Teko dirbti universitete, skubiosios medicinos klinikoje, ir šiais metais į skubiosios medicinos rezidentūros motyvacinį pokalbį atėjo daugiau žmonių negu į anesteziologijos ir reanimatologijos, o ir motyvuoti jie buvo labiau nei anksčiau. Anksčiau skubiąją mediciną neretai rinkdavosi antru numeriu, o šiemet – didžiausias skaičius tų, kurie rinkosi pirmu.
Yra tam tikras žmonių tipas, kuris renkasi skubiąją, – ir aš pats toks. Mes kartais net pajuokaujam, kad turim tam tikrą dėmesio deficito sutrikimo sindromą. (Šypsosi.) Mums tiesiog reikia čia ir dabar gauti rezultatą, negalim užsisėdėti vietoje – visą laiką norime būti tame chaose, kurį galime kontroliuoti.

---

 
Dosjė
2017-2022 m. – skubiosios medicinos rezidentūra, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas.
2018-2021 m. – medicinos gydytojas, VšĮ Ukmergės ligoninė.
2021-2022 m. – medicinos gydytojas, Respublikinė Šiaulių ligoninė.
Nuo 2020 m. – Skubiosios medicinos klinikos asistentas, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas.
Nuo 2022 m. – skubiosios medicinos gydytojas, VšĮ Marijampolės ligoninė.
Nuo 2023 m. – VšĮ Marijampolės ligoninės Skubiosios medicinos pagalbos skyriaus vedėjas.