- Slau­gy­to­jos dar­bas sun­kus tiek fi­ziš­kai, tiek emo­ciš­kai. Dir­bant psi­chi­kos li­gų sky­riu­je, įta­riu, jė­gų skait­liu­kas su­ka­si dvi­gu­bai... Prie nuo­var­gio tur­būt pri­si­de­da ir slo­gi dar­bo at­mo­sfe­ra?

- Ne­slėp­siu, bū­na ir sun­ku, ir bai­su, ir jau­tie­si be­jė­gis, bet tai at­per­ka gy­dy­mo re­zul­ta­tai. Pa­ma­čius pa­cien­to vir­smą, pa­si­da­ro ge­ra.
Be to, sky­riaus ko­lek­ty­vas tu­ri ne­ra­šy­tą tai­syk­lę: jei at­mo­sfe­ra slo­gi dėl sun­kios būk­lės pa­cien­tų, sten­gia­mės, kad bent jau mū­sų tar­pu­sa­vio san­ty­kiai kur­tų ge­rą at­mo­sfe­rą. Kas bū­tų, jei dar ap­si­krau­tu­me nei­gia­mo­mis emo­ci­jo­mis dėl pras­to tar­pu­sa­vio san­ty­kio? Vie­ni ki­tus pa­lai­ko­me, iš­si­kal­ba­me, pa­rem­da­mi at­si­kra­to­me nei­gia­mų emo­ci­jų.

Be­je, kai prieš tris­de­šimt me­tų Pa­ne­vė­žio li­go­ni­nė­je pra­dė­jau dirb­ti funk­ci­nių su­tri­ki­mų sky­riu­je, taip ir li­kau. Ma­ne su­ža­vė­jo va­do­vo ir dar­buo­to­jų po­žiū­ris į žmo­gų ir tar­pu­sa­vio san­ty­kius, ko­lek­ty­vo na­rių po­žiū­ris vie­nas į ki­tą – vi­si bu­vo­me ir esa­me ly­gia­ver­čiai. Tuo­me­ti­nis ve­dė­jas Rai­mun­das Alek­na, ku­ris Res­pub­li­ki­nė­je Pa­ne­vė­žio li­go­ni­nė­je sky­rių ir įkū­rė, mo­kė­jo su­kur­ti to­kią at­mo­sfe­rą. Mes, ko­le­gos, tai puo­se­lė­ja­me iki šiol, iš­lai­ko­me tą pa­čią dva­sią, nors va­do­vas ir pa­si­kei­tęs.

- Ne­si­bai­mi­na­te, jei į Res­pub­li­ki­nę Pa­ne­vė­žio li­go­ni­nę at­eitų nau­jas va­do­vas ir su­griautų nu­si­sto­vė­ju­sią tvar­ką?

- Ne­ma­nau, kad tai ga­li kas nors su­griau­ti. Mū­sų ko­lek­ty­vo pri­ori­te­tai jau per daug tva­riai nu­si­sto­vė­ję. Iš­lai­ko­me di­de­lę pa­gar­bą vie­nas ki­tam. Ne­bū­čiau ir pa­ti įver­tin­ta mi­nist­ro, tai yra ga­vu­si nu­si­pel­niu­sios slau­gy­to­jos var­do, jei ne­su­lauk­čiau pa­lai­ky­mo iš ap­lin­kos, ne­bū­tų pri­ta­rian­čių ma­no idė­joms.

- Daug kal­ba­ma apie pa­cien­tų smur­tą prieš me­di­kus. Jū­sų il­ga­me­tė­je prak­ti­ko­je to tur­būt ir­gi ne­pa­vy­ko iš­veng­ti?

- Yra bu­vę vis­ko. Slau­gy­to­jai, dir­ban­tys su psi­chi­kos li­ga ser­gan­čiais pa­cien­tais, tu­ri tu­rė­ti spe­cia­lių įgū­džių ir spe­ci­fi­nių ži­nių, lai­ku ras­ti tin­ka­mą žo­dį. Šie ge­bė­ji­mai at­ei­na su pa­tir­ti­mi. Tu­ri­me ir ne­sėk­min­gų, ir ne­ma­lo­nių si­tu­a­ci­jų, bet iš jų pa­da­ro­me iš­va­das, mo­ko­mės ir per­duo­da­me tai jau­nes­niems ko­le­goms. O pa­cien­to el­ge­sį ga­li­ma nu­spė­ti iš jo be­si­kei­čian­čios bū­se­nos. Rei­kia tik lai­ku ją įver­tin­ti ir pri­im­ti spren­di­mus, kad to iš­veng­tu­me.

Pa­cien­tai yra ir gra­si­nę slau­gy­to­joms, ir įsi­ver­žę į slau­gy­to­jų pos­tą, su­dau­žę apa­ra­tū­rą. Ūmios psi­chiat­ri­jos sky­riu­je dir­ba slau­gy­to­jai vy­rai. Juos pa­cien­tai yra su­žei­dę. Ta­čiau į vi­są tai žiū­ri­me to­le­ran­tiš­kai, nes su­pran­ta­me, kad to­kį pa­cien­tų el­ge­sį le­mia li­ga. Mums gi rei­kia lai­ku su­val­dy­ti si­tu­a­ci­ją ir su­teik­ti jiems pa­gal­bą.

- Sa­ko­te, kad ga­li­te nu­spė­ti, ka­da li­go­ni­nė­je gu­lin­čio pa­cien­to būk­lė ima ūmė­ti. Tur­būt ir gat­vė­je ar ko­kio­je ki­to­je ap­lin­ko­je žmo­nes, tu­rin­čius psi­chi­kos li­gų, pa­ste­bi­te?

- Pa­ste­bi­me. Vis dėl­to tie žmo­nės yra to­kie pat kaip ir mes vi­si. Dar­buo­to­jams vi­suo­met ak­cen­tuo­ju tai, jog nie­ka­da ne­ži­nai, ka­da tau ar ta­vo ar­ti­ma­jam dėl įvai­rių prie­žas­čių ga­li su­trik­ti psi­chi­ka. Net dėl cuk­raus ro­dik­lių svy­ra­vi­mo. De­ja, vi­suo­me­nė­je psi­chi­kos li­gos yra stig­ma­ti­zuo­ja­mos.
Ta­čiau kuo dep­re­si­ja ser­gan­tis žmo­gus ski­ria­si nuo ser­gan­čio­jo cuk­ri­niu dia­be­tu?

- Net ar­ti­mie­ji nu­si­su­ka nuo sa­viš­kių, nes li­ga ne­pa­to­gi. Pa­lie­ka gy­dy­mo įstai­go­se ar so­cia­li­nės glo­bos na­muo­se ir tvar­ky­ki­tės jūs ten...

- Jie, ko ge­ro, bū­na per­var­gę... Vis dėl­to gy­dy­mo įstai­go­se yra tei­kia­ma daug pa­slau­gų, ga­lin­čių pa­dė­ti pa­sveik­ti, pa­vyz­džiui, psi­cho­so­cia­li­nė re­a­bi­li­ta­ci­ja.

Nuo jau­nys­tės psi­chi­kos li­ga ser­gan­tys žmo­nės kar­tais ne­tu­ri tam tik­rų įgū­džių, yra ne­įga­lin­ti, nu­ra­šy­ti. Ne­va jie vis tiek ne­su­ge­bės to pa­da­ry­ti, ne­mo­kės. Pa­ste­bi­me, kad pa­te­kę į psi­chiat­ri­jos sky­rių ir ša­lia gy­dy­mo gau­nan­tys dar ir psi­cho­so­cia­li­nės re­a­bi­li­ta­ci­jos pa­slau­gas, jie at­gau­na pra­ras­tus ar su­for­muo­ja įgū­džius, to­kius kaip mais­to ruo­ša, ele­men­ta­rus ap­si­pir­ki­mas. Ar­ti­mie­ji vė­liau nu­stem­ba ir pri­ta­ria, kad vi­siems bū­tų bu­vę ge­ro­kai leng­viau, jei to ser­gan­ty­sis bū­tų iš­mo­ky­tas anks­čiau.

- Psi­chi­kos li­gos api­pin­tos mi­tų, iš to ku­ria­mi anek­do­tai. Ne­se­niai iš vie­nos gy­dy­mo įstai­gos va­do­vo nu­gir­dau fra­zę „mė­nu­lio pa­cien­tai“. Esą kaip tik pil­na­tis – taip pa­ū­mė­ja psi­chi­kos su­tri­ki­mai.

- Tai dau­giau su­ta­pi­mai. Kal­tas ne­bū­ti­nai mė­nu­lis. Pa­ste­bi­me, kad psi­chi­kos su­tri­ki­mų pa­ū­mė­ji­mams įta­ką da­ro ir karš­čiai ar elek­tro­mag­ne­ti­nės ban­gos, taip pat ak­ty­vi sau­lė. Pa­cien­tų pa­dau­gė­ja ir karš­čiams at­slū­gus. Ko ge­ro, gam­tos reiš­ki­niai da­ro įta­ką vi­siems, pa­ū­mė­ja ne tik psi­chi­kos li­gos.

- Pa­cien­tų ar­ti­mie­ji daž­nai skun­džia­si, kad gy­dy­mo įstai­go­se nė­ra vie­tos gy­dy­tis pri­klau­so­my­bių. Pri­klau­so­my­bių li­gų cen­tai per­pil­dy­ti ken­čian­čių­jų nuo al­ko­ho­liz­mo, tad daž­nai ne­tu­ri ga­li­my­bės lai­ku gau­ti pa­gal­bos.

- Al­ko­ho­li­niai de­ly­rai, sun­kios abs­ti­nen­ci­jos, va­di­na­mie­ji bal­ti ar­kliai – ūmi pa­gal­ba kom­pli­ka­ci­jų at­ve­jais tei­kia­ma lai­ku. Tam yra sku­bi pa­gal­ba. Pa­cien­tai sta­cio­na­ri­zuo­ja­mi, vie­tų jiems tik­rai yra.

Kai su­si­for­muo­ja pri­klau­so­my­bė, ją iš­gy­dy­ti ga­li­ma tik jei pats pa­cien­tas tu­ri va­lios ir no­ro pa­gy­ti. At­si­kra­ty­ti pri­klau­so­my­bės ga­li­ma tik pa­čiam tvir­tai nu­ta­rus. Vis­kas pa­ties žmo­gaus va­lio­je.
 
Dosjė:
 
• 1994 m. bai­gu­si Pa­ne­vė­žio A.Do­ma­še­vi­čiaus aukš­tes­ni­ą­ją me­di­ci­nos mo­kyk­lą įgi­jo ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­jos kva­li­fi­ka­ci­ją, pra­dė­jo dirb­ti Pa­ne­vė­žio li­go­ni­nės Psi­cho­so­ma­ti­nia­me sky­riu­je slau­gy­to­ja.

• 1999 m. pa­skir­ta Psi­chiat­ri­jos sky­riaus vy­res­ni­ą­ja slau­gy­to­ja.

• 2013 m., įstei­gus li­go­ni­nė­je Kri­zių in­ter­ven­ci­jos cen­trą, pa­skir­ta ir jo vy­res­ni­ą­ja slau­gy­to­ja.

• 2024 m. bai­gė Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to slau­gos stu­di­jas ir įgi­jo ma­gist­ro laips­nį.

• Šiuo me­tu V.Luk­mi­nie­nė dir­ba Res­pub­li­ki­nės Pa­ne­vė­žio li­go­ni­nės Psi­chiat­ri­jos sky­riaus ir Kri­zių in­ter­ven­ci­jos cen­tro vy­res­ni­ą­ja slau­gy­to­ja. 

 lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!