Didelis išlošis
Mykolo mama pasakoja sūnaus raidos sutrikimus pastebėjo dar šiam nesulaukus metų. Įtarimai pasitvirtino – berniukui nustatyti mišrūs raidos sutrikimai. Ir nors Mykolas kalbėti gali, nekalba, ne iki galo supranta, kas jam sakoma, negali išreikšti jausmų. Berniukas lanko logopedinius, ergoterapinius užsiėmimus, o prieš pusmetį atrado ir šunų terapiją.
„Apie kaniterapiją išgirdau iš draugų. Nors pati ir nesu gyvūnų mėgėja, ryžtis vesti sūnų į tokius užsiėmimus neturėjau jokių baimių. Pasitikėjimą kėlė kvalifikuoti specialistai, specialiai tam mokomi keturkojai, kurie puikiai vienas kitą supranta ir jaučia. Nors šunys ir dideli, gali mažam vaikui net pavojingi atrodyti, tai nėra tie mažučiai šuneliai, kurie nežino, ko iš jų reikalaujama“, - tvirtina mama.
Be to, moteris tikina, jog kiekvieno užsiėmimo metu sūnų lydi pačios geriausios emocijos, o ir raidos pagerėjimas aiškiai matomas. Mykolas ėmė geriau susiprasti aplinkoje, geba susikoncentruoti.
„Kad pokyčiai ir labai smulkūs, mums tai - didelis išlošis. Net ir kita vaiko sėdėjimo poza reiškia teigiamą pokytį. Jau po mėnesio užsiėmimų pastebėjome, kad vaiko elgesys keičiasi į gerąją pusę“, - džiaugiasi moteris.
Žaidimo forma
Mykolo mama sako, kad kaniterapija labiau primena žaidimo formą, nors ir čia reikalinga sukaupti dėmesį, susitelkti, atidirbti pamoką. Tačiau, kai vaikas tokių užsiėmimų laukia, tai tampa labiau malonumas.
„Mykolas užsiėmimus lanko nenoriai, tačiau terapija su šunimi suteikia žavesio, pakelia nuotaiką, sukuria kitokią atmosferą, atpalaiduoja. Kita vertus, tai nėra tik šunų glostymai, tiesiog į veiklą įtraukiamas ir šuo. Tarkime, veri karolius, o tikslas - juos uždėti keturkojui ant kaklo“, - pastebėjimais dalijasi mama.
Vis dėlto moteris mano, kad pasirinkti vienos lavinimo formos nepakanka, o teigiamą rezultatą duoda kelių skirtingų užsiėmimų taikymas.
Anot moters, kartą per savaitę kaniterapijos pakanka. Mat vaikui po susitikimo spėja nuslūgti emocijos, o po kelių dienų ateina ir ilgesys, laukimas, todėl per dažni užsiėmimai netektų žavesio.
Interviu su specialiste
Kaniterapijos asociacijos narė, vaikų psichologė, kaniterapeutė Joana Grygutis.
- Kokius sveikatos ar psichologinius sutrikimus padeda gydyti kaniterapija?
- Žmonėms per gyvenimą žengiantiems su nerimu, nepasitikėjimu, tiems, kuriems iškyla skaudūs prisiminimai iš vaikystės, yra patyrę krizinį lūžį gyvenime. Vieniems šuo gali padėti išsiverkti, kitiems - emociškai nusiraminti. Pati nemažai dirbu su vaikais ir paaugliais iš globos namų.
Kaniterapiją taip pat renkasi žmonės su autizmo spektro sutrikimu, cerebriniu paralyžiumi. Nors šios ligos, deja, neišgydomos, kaniterapija gali padėti žmogui integruotis, lengviau išmokti tam tikrų dalykų, palengvinti ligos eigą. Taip pat kaniterapija paklausi tarp vaikų, kuriems nėra patikslinta diagnozė ir paprastai būna mišrus raidos sutrikimas.
- Ką pavyksta pasiekti kaniterapijos pagalba? Kokių teigiamų pokyčių galima sulaukti?
- Deja, prie tokių sutrikimų pokyčiai ateina mažais žingsneliais. Tačiau tokiems pacientams, net ir nedideli pasikeitimai yra itin svarbūs. Paprastai žmonėms, lankantiems užsiėmimus, pasikeičia emocijos, vaikų tėvai tampa labiau atsipalaidavę, jiems tai sukelia geras emocijas, kurios yra ne ką mažiau „gydančios“.
Autizmo spektro sutrikimo atveju vaikai nemoka išreikšti jausmų, nesuvokia ir nejaučia bendravimo ribų, šuo šioje vietoje sužadina prigimtinę žmogaus empatiją. O vaikus, kurie negali kalbėti, nemoka išreikšti norų žodžiais, nevalingai šaukia, grubiai bendrauja, šuo nuramina.
- Papasakokite, kaip vyksta kaniterapijos užsiėmimai?
- Užsiėmimo metu atsakomybę už šunį perleidžiu pacientui, kuris turi juo pasirūpinti. Taip sužadinama empatija, su šunimi sukuriamas ryšys. Nekalbantiems ugdoma atsakomybė, o vaikai, kurie gali kalbėti gyvūnui pasakoja savaitės nuotykius. Ilgainiui pacientai į šunį ima žiūrėti kaip į lygų, įvardija ir atpažįsta jo emocijas. Kaniterapija tarytum pokalbis su psichologu, kuriuo tampa šuo.
- Ar šuo vienodai priima kiekvieną vaiką?
- Tikrai ne. Sunku paaiškinti kodėl, tačiau šuo puikiai suvokia, kaip su kokiu žmogumi bendrauti, kiek galima sau leisti. Jis žino, su kuriuo reikia elgtis ramiai, o kurį galima net be leidimo užsiėmimo metu apeiti. Vienus žmones pasitinka jau pusiaukelėje, kitų laukia ramiai kambaryje, pas trečius atbėga su kamuoliuku. Žinoma, situaciją užsiėmimo metu stebi ir kontroliuoja kaniterapeutas, mat įsidūkęs vaikas gali šunį imti pernelyg stipriai kasyti ar tampyti.
- Tikriausiai ne visos šunų veislės tinka kaniterapijai?
- Mūsų asociacija laikosi nuomonės, kad kaniterapiniais šunimis neturėtų tapti tokie, kurie skirti kovai ar sargybai. Šiam darbui labiau tinka šunys kompanionai, kuriems reikalingas žmogus kaip draugas, palydovas.
- O vaikai nesibaimina bendrauti su šunimi?
- Vaikai natūraliai neturi baimės gyvūnams, tačiau ją neretai įdiegia tėvai ar artimieji neleisdami jų paglostyti, liepia apeiti, sudrausmina nekalbinti esą įkas. Kai kurie vaikai gali įsivaryti tokią baimę, kad ims bijoti ir katinų, ir paukščiukų ar net musių. Ateina ir tokių, kurie šia terapija bando įveikti įgytą šunų baimę.
- Kokius mokslus turį baigti kaniterapeutai?
- Tokia kvalifikacija dar nereglamentuota, tačiau svarbiausia, kad kaniterapeutas būtų specialistas – logopedas, specialusis pedagogas, psichologas. Visus užsiėmimus turi vesti savo srities specialistas. Kaniterapeutas baigia specialius kursus su šunimis ir dirba su savo šunimi, o jei neturi savo, užsiėmimuose dalyvauja kito specialisto keturkojis, tačiau būtinai kartu su savo vedliu. Šuns negalima paskolinti kitam.
- Ligonių kasos terapijos su gyvūnais neapmoka. Tad kiek ji kainuoja?
- Kainos vyrauja kaip įprastų ugdomųjų ar psichologinių užsiėmimų. Pati nemažai dirbu neatlygintinai. Kita vertus, tokie užsiėmimai reikalauja stipraus pasiruošimo, kartais vienai pamokai tenka ruoštis ir savaitę.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: