Dirbo „non stop“
D.Vencevičienė yra dirbusi televizijos ir radijo laidų vedėja, buvo radijo stoties „Laisvoji banga“ vyriausioji redaktorė, ketverius metus dirbo ir kultūros ministro Šarūno Biručio patarėja. Itin sėkmingą karjerą kūrusi moteris taip pat aktyviai užsiėmė ir socialiniais projektais: yra įkūrusi onkologiniams ligoniams skirtą interneto svetainę „Įveik ligą“, yra nacionalinio sveikatos egzamino koordinatorė.
 
Dalia pasakoja, jog darbų niekada neskaičiuodavusi valandomis ar savaitės dienomis. „Dabar turiu laiko apie tą laikotarpį pagalvoti ir matau, kad gyvenau netausodama savęs, buvau pripratusi prie nuolatinio streso, o bandydama suderinti ir darbus, ir namus, miegodavau tik penkias ar šešias valandas per parą. Reikėjo daugiau laiko skirti poilsiui, atostogoms“, – atsidūsta D.Vencevičienė.
 
Guzas augo tiesiog valandomis
Paprašyta pasidalinti, ar jos šeimoje buvo sergančių onkologine liga, pašnekovė pasakoja, jog nuo kaulų vėžio mirė tėčio mama, būdama jauna ji sirgo ir krūties vėžiu. Krūties vėžiu, toliau pratęsia Dalia, sirgo ir jos mama. Moteris džiaugiasi, kad mama pasveiko ir dabar jai tapo pavyzdžiu, palaiko kovoje su liga.
 
Iki diagnozės nustatymo D. Vencevičienė prisimena dažnai jausdavusi nuovargį. „Labai mėgau vaikščioti gryname ore, todėl nustebau, kad vieną dieną tiesiog ėmiau dusti eidama mišku, trūko oro ir darėsi silpna. Visa tai įvertinau, kaip COVID-19 ligos pasekmes, todėl jokių papildomų tyrimų nedariau. Gruodį su kaimynais kasėme sniegą, grįžusi namo pajaučiau, kaip tarsi adatomis bado kaklo ir krūtinės srityje, o duše tą pačią dieną užčiuopiau kairėje krūtyje guzą. Pamaniau, kad sušalau, kad prasidėjo uždegiminiai procesai, nes krūtis tikrindavausi reguliariai, todėl labai nesigąsdinau, juolab kad dariausi ir išsamius tyrimus prieš pusmetį ir nebuvo jokių ženklų“, – pasakoja moteris.
 
Jau kitą dieną Dalia užsiregistravo pas krūtų specialistę privačioje klinikoje. „Guzas augo tiesiog valandomis. Gydytoja padarė ultragarsą ir pakomentavo, kad nieko gero nemato, kad kuo skubiau turiu nuvykti į NVI“, – pirmą vizitą pas gydytoją prisimena D.Vencevičienė.
 
Praėjus savaitei nuo vizito privačioje klinikoje, Dalia jau laukė laukiamajame prie onkochirurgo durų. Gydytojas apžiūrėjo, paskyrė tyrimus: biopsiją, vėliau po jos ir plaučių rentgeną bei magnetinį rezonansą. „Biopsijos rezultatų laukiau kelias savaites. Tai buvo baisiausias laikotarpis mano gyvenime: per šias dienas išgyvenau viską nuo ligos neigimo iki pykčio, nuo savęs gailesčio iki minčių, o kas bus su mano šeima, kai aš mirsiu“, – atvirauja pašnekovė.
 
Kovai su liga – didelės pastangos
Kai paskambino gydytojas ir Daliai pasakė biopsijos rezultatus, moteris prisimena iškart apsiverkusi. Pasak pašnekovės, gydytojas buvo labai jautrus ir korektiškas, drąsino, sakė, kad ji jauna, kad viskas bus gerai. Išsamiai paaiškinęs situaciją, gydytojas pakvietė atvykti į NVI ir pasiimti biopsijos atsakymą.
 
„Šis skambutis mane mobilizavo, aš labai susikaupiau. Pasiėmusi išrašą aš jį išstudijavau, pasižiūrėjau, koks taikomas gydymas pasaulyje, kokie mano šansai. Ir skirtingai nei po pirmo vizito, po kurio nieko negalėjau skaityti, kas susiję su vėžiu, dabar „siurbte siurbiau“ profesionaliai parengtą informaciją: nuo įvairių tyrimų iki knygų su išgijimo istorijomis. Jau nieko nebebijojau. Tačiau jutau didelį nerimą prieš susitikimą su chemoterapeute. Nuvykusi pas ją nusiraminau galutinai – ji puiki specialistė, klausimų, kuriuos buvau pasirašiusi, net neuždaviau, nes ji išsamiai ir nuosekliai viską papasakojo. Kai man nubrėžė gydymo planą ant lapo, tapo viskas dar aiškiau, o ramybė atėjo, kai suvokiau, kad esu patikimose rankose“, – pasakoja D.Vencevičienė.
 
„Chemoterapija sulėtino darbų tempą. Kartais atrodo, kad galva tiesiog nenori dirbti, bet tada ir leidžiu sau ilsėtis. Pastebėjau, kad kažkiek nusilpo akys, todėl nevarginu jų be reikalo telefono ar kompiuterio ekranais. Tiesa, kiek sunkiau dirbti sodo darbus, pavyzdžiui, sudėtinga ravėti gėlyną, nes ima suktis galva. Būna, kad labai skauda kojų kaulus, ypač po vaistų, kurie veikia kaulų čiulpus. Tada tiesiog pagulinėju ant sofos, pašildau kojas rankomis – delnus uždedu ant skaudamų vietų“, – kaip liga pakeitė gyvenimą pasakoja moteris.

---

 
Interviu su specialistu
Klaipėdos universiteto ligoninės filialo „Klaipėdos ligoninė“ gydytoja onkologė chemoterapeutė Rugilė Pikturnienė.
 
- Remiantis statistiniais duomenimis, krūties vėžys yra dažniausia moterų liga Lietuvoje ir pasaulyje. Kokie standartiniai tyrimai atliekami susirgus krūties vėžiu? Kodėl taip svarbu yra nustatyti biologinį naviko subtipą?
- Mes turime vėžio diagnozę, kai jau turime paimtą biopsiją. Tada pagal gautus imunohistocheminius duomenis, įvertinus pacientės anamnezę, galime spręsti, ar reikalingas papildomas ištyrimas, genetiko konsultacija.
Krūties vėžį galima suskirstyti į keturis tipus: liuminalinis A, liuminalinis B, HER2 teigiama liga ir trigubai neigiama liga. Nustačius kuriam tipui priklauso vėžys, skiriame optimalią terapiją, blokuojame vienus ar kitus receptorius, o kai kuriais atvejais galime skirti tik chemoterapiją. Tam ir yra svarbu, kad galėtumėme kiekvienai moteriai pagal jos amžių, bendrą būklę, gretutines ligas, genetines mutacijas ir, be abejo, svarbiausia pagal visą šią molekulinę diagnostiką parinkti tinkamą, personalizuotą gydymą.
 
- Kiek onkologine liga sergančiųjų gydymo procese yra svarbus paciento pasitikėjimas gydytoju?
- Yra du svarbūs faktoriai: pirmas, kad pacientas iš viso tikėtų, jog gydymas gali padėti, nes jeigu tikėjimo nėra, daryk, ką nori, žmogui nepadėsi. Antras - tai yra ryšys su gydytoju. Savo pacientams sakau, kad jeigu kas nors yra ne taip, ar aš jaučiu, kad nesusikalbame, patariu: eikite ieškokite antros nuomonės, eikite pas mano kolegas, nes visada galite rinktis.
 
- Kaip patartumėte pasiruošti vėžio gydymui, trunkančiam ne vieną mėnesį?
- Svarbus yra bendradarbiavimas su gydytoju, nes daugelį šalutinių poveikių galime pakankamai lengvai išspręsti medikamentais, bet pacientas turi pasakoti. Kitas dalykas, kad visada turite ateiti su pagalba, su palydovais. Kuo daugiau ausų konsultacijose, tuo geriau. Kai kada pats pacientas nieko nepapasakoja, o papasakoja žmonos, vyrai, broliai. Ir visada reikia prašyti pagalbos ne tik gydytojo, net tik slaugytojo pagalbos, nes mes kartais tiesiog neturime pakankamai laiko pasiūlyti, apgalvoti, paklausti, bet tiesiog reikia būtinai kalbėti. Ir, aišku, visi artimieji, kurie dažniausiai nežino, kaip padėti, jiems reikia labai tiksliai sakyti, ko reikia.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!