- Monika, pirmiausia – sveikinimai su sidabro medaliu Meksikoje. Ar tikėjotės tokio rezultato, juolab kad į turnyrą vykote ne pačios geriausios savijautos?
 
- Iš tiesų, važiavome drebančia širdimi. Vaikučiai buvo susirgę ir kaip tyčia aš irgi apsirgau. Slogavau, stipriai kosėjau.
Bet man visada taip būna: kuo sunkiau, tuo rezultatas geresnis. (Šypsosi.) Čia yra kažkoks mamos fenomenas. Stebiu kitas mamas sportininkes – visos dalijasi panašiomis patirtimis. Lenkiu prieš jas galvą – tos jėgos tiesiog antgamtinės. Kai vaikai mažesni buvo, reikėdavo žindyti, naktys bemiegės, o dar ir į čempionatus važiuoti – atrodė, kad jėgų žymiai daugiau nei tada, kai išsimiegi gerai.
 
- Meksikoje žaidėte virš jūros lygio, neįprastame klimate, dar ir sirgdama. Kaip kūnas apskritai reaguoja neįprastose sąlygose?
 
- Žaidėme maždaug dviejų kilometrų aukštyje, buvo karšta, tad truputį trūko deguonies, buvo sunkiau kvėpuoti. Bet apskritai būna įvairiai. Su metais tos kelionės vis sunkesnės. (Juokiasi.) Ir lėktuve kojos tinsta, ir svečioje šalyje pilvą pučia, nors, atrodo, valgai tuos pačius kiaušinius, mėsą ir salotas. Gaila, bet neturime prabangos atvažiuoti savaitę anksčiau apsiprasti – dažniausiai atvykstame vos kelios dienos iki varžybų. Tenka susitaikyti ir mėginti greitai spręsti kylančias problemas.
 
- Kalbėdama apie Meksikoje laimėtą piniginį prizą – trylika tūkstančių dolerių – sakėte, kad tai lašas jūroje. Kaip atrodo Lietuvos paplūdimio tinklinio žvaigždės finansinė realybė?
 
- Važiuojame į varžybas žinodamos, kad kuo aukštesnę vietą užimsime, tuo didesnę „algą“ gausime. Tai ir yra mūsų uždarbis. Bet realybė tokia – sportuojame du kartus per dieną, per savaitę turime apie dešimt vienuolika treniruočių. Daryti dar ką nors papildomai reikalauja milžiniškų pastangų. Praėjusį sezoną bandžiau treniruoti – dirbau trenere, bet teko atsisakyti, nes fiziškai „nepavežiau“. Atrodė, reikia eiti vesti treniruotę, o aš tik svajoju ištiesti kojas ir prigulti iki kitos savo treniruotės…
Kita vertus, man už finansus svarbiau sportinė pusė – tiesiog patinka tai daryti. Noriu laimėti, noriu būti geriausia žaidėja, geriausia komanda, ir mane tai veža.


 
- Praėjęs sezonas buvo sunkus – ir fiziškai, ir emociškai. Paryžiaus olimpinėse žaidynėse nepatekote į atkrintamąsias. Tuomet su Aine nesulaikėte ašarų. Ar šiandien lengviau tai prisiminti?
 
- Dveji metai iki olimpinių žaidynių buvo itin intensyvūs ir kartu labai geri – niekas iš mūsų nesitikėjo tokio rezultato. Net užsienio treneriai sakė: mes netikėjome, kad jūs per reitingą pateksite į olimpines žaidynes. Treti metai buvo skaudūs – ir fiziškai, ir emociškai, ir finansiškai. Vienas treneris iš Čekijos buvo perspėjęs, kad toks sezonas ateis. Atrodo, esam tos pačios Ainė ir Monika, treniruojamės taip pat, o prieš komandas, kurias anksčiau lengvai įveikdavom, staiga nieko nebegali. Pradedi pykti ant savęs.
Aš visada buvau ta, kuri aikštelėje prisiima atsakomybę, veda komandą – žinojau, kad turiu tai daryti, nes Ainė jaunesnė, mažiau laiko praleidusi tinklinyje. Bet tą sezoną pamečiau save kaip žaidėją ir pradėjau abejoti savo jėgomis. Tada kreipėmės sporto psichologo pagalbos.
O pačios olimpinės – tai visai kita istorija. Didelė arena, žiniasklaida, visuomenės lūkesčiai… Kėlėme sau kartelę labai aukštai. Ir būtent čia pritrūko psichologo pagalbos – olimpiniame kaimelyje Lietuva jo neturėjo. Atėjau su mintimi: „va, dabar parodysime“, o gavosi atvirkščiai. Sudegėme.
Tuo metu buvo skaudu, bet po kokio mėnesio priėmiau tai kaip pamoką – supratau, kas iš tiesų yra olimpinės žaidynės ir ko reikia, kad jose pasirodytum.
 
- Po žaidynių plūstelėjo kritika, esą aikštelėje nevaldote emocijų. Panašių komentarų sulaukėte ir po varžybų Meksikoje. Kaip reagavote?
 
- Dažniausiai kritikuoja sofos komentatoriai, o jiems geriausia atsakyti gerais rezultatais. Stengiuosi neįsitraukti į tas diskusijas. O dėl emocijų – kai žaidė elito komandos, vienas komentatorius pasakė tiesiai: tai tiesiog sportas, natūralios emocijos.
Ainė yra rami – iš jos veido sunku suprasti, ką jaučia. Čia aš tokia, kuri parodo, pašaukia. (Juokiasi.) Dėl to sulaukiu daugiau kritikos. Bet ir krepšinyje, ir visur būna – susierzina, nusikeikia. Vyrams šiuo atveju daugiau nuolaidžiaujama. Ir ne tik sporte.
 


- Esate sakiusi, kad talentas be darbo nieko nereiškia. Ar su motinyste to darbo dar padaugėjo?
 
- Aikštelėje mano darbas nepasikeitė – visada dirbau maksimaliai treniruotėse, nesvarbu, kokia savijauta. Bet gimus vaikams atradau daugiau pasitikėjimo savimi.
Anksčiau buvau nedrąsi, nemėgdavau kalbėti, leisdavau partnerei vesti. O po vaikučių užaugau kaip žmogus, kaip asmenybė. Viskas pasidarė lengviau.
Gimus dukrai, į aikštelę grįžau po šešių mėnesių, o gimus sūnui – jau po dviejų savaičių. Pačiai tai buvo netikėta – greitai atsigavau, viskas klostėsi sėkmingai. Nors mane jau buvo nurašę – du vaikai, karjera palaidota. Bet tiesiog įrodžiau sau pačiai, ir ties tuo baigėsi visi neigiami komentarai.
 
- Jūsų vyras – irgi tinklinio pasaulio atstovas?
 
- Ne, jis dirba IT srityje. Bet kai pradėjome ruoštis olimpinėms žaidynėms, vyras prisijungė ir nuėmė nuo mūsų mažos komandos visą naštą: rėmėjų paieškas, keliones, logistiką. Net nežinau, kiek ilgai be jo laikytumėmės, nes tokio žmogaus, kuris šitaip rūpintųsi, šiuo metu neturime.
 
- Ilgos išvykos, varžybos užsienyje – sunku palikti vaikus ir išvažiuoti?
 
- Kai mažesni buvo, palikdavau juos skaudančia širdimi. Kelionėse net neskambindavau, nes paplūsdavau ašaromis. O dabar vaikai jau dideli – mergaitei septyneri, berniukui penkeri, puikiai tvarkosi. Ir seneliai „pasijungę“ į mūsų komandą: atvažiuoja ir prisimena senus laikus, kai patys leido vaikus į mokyklą. (Šypsosi.)
O šiaip vaikai visada su mama – einame kartu ir į treniruotes. Dažnai keliaujame į Palangą – ir žiemą, ir vasarą – kamuolys visada rankose. Vaikai labai judrūs, sportiški. Save vaikystėje prisimenu panašiai: esu iš mažo miestelio, iš Tytuvėnų – visos dienos lauke, po medžius karstydavausi, visokius judrius žaidimus žaisdavau. Smagu, kad ir jie tokie patys.


 
- O mėgstate tiesiog pagulėti ant smėlio – ne žaisti?
 
- (Juokiasi.) Tikrai nesu iš tų, kurios gulėtų prie jūros…
Apskritai aš labai nemėgstu toli keliauti. Jeigu pralošiame varžybas, noriu greičiau susikrauti lagaminus ir skristi namo. Net neinu žiūrėti kitų varžybų, nes tada ima pyktis, kad pati negaliu žaisti. Kartais bilietus nusiperkame taip, kad pralošus jau kitą dieną galėtume skristi namo.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!