Žmo­giš­ku­mas, mei­lė ir pa­gar­ba žmo­gui įaus­ta į slau­gy­to­jų gy­ve­ni­mus
 
Aly­taus me­di­ci­ni­nės re­a­bi­li­ta­ci­jos ir spor­to cen­tro Pa­lai­ko­mo­jo gy­dy­mo ir slau­gos sky­riaus slau­gos ad­mi­nist­ra­to­rė Gied­rė Je­zu­ke­vi­čie­nė:
- Slau­gy­to­jų pro­fe­si­nės veik­los pro­ce­sas grįs­tas ko­man­di­niu dar­bu ir ben­dra­dar­bia­vi­mu, tai tar­si gran­di­nė­lė, ku­rio­je kiek­vie­na da­lis svar­bi, kai kiek­vie­nas at­sa­ko už sa­vo gran­di­nė­lės da­lį. Pa­im­ki­te ir gy­dant pa­cien­tą iš­mes­ki­te slau­gos gran­di­nės da­lis. Kas pa­liks? Slau­gy­to­jai ne­ša pa­cien­tų skaus­mo, vie­nat­vės, so­cia­li­nės at­skir­ties, ne­vil­ties, pro­ti­nės ir fi­zi­nės ne­ga­lios, kan­čios naš­tą, yra ša­lia mirš­tan­čio­jo ir pa­ly­di iš­ei­nan­tį­jį iš šio pa­sau­lio.
To­dėl tik­rai la­bai skau­du, kai vie­šo­jo­je erd­vė­je val­džios žmo­nės, net­gi kur­da­mi įsta­ty­mus šiai pro­fe­si­nei gru­pei, ne­su­ge­ba tei­sin­gai iš­tar­ti spe­cia­ly­bės pa­va­di­ni­mo. Ir to­kie at­ve­jai ne vie­ne­ti­niai. Ta­da pa­jau­čia­me, kaip šir­dy­je la­bai ryš­kiai su­spin­di nu­si­vy­li­mo aki­mir­kos gi­jos, ir slau­gy­to­jos liū­di, emo­ciš­kai tam­pa la­bai sun­ku, nes ir taip kas­die­ny­bė pri­pil­dy­ta įtam­pos ir stre­so.

At­si­ra­dęs vi­di­nis ne­ri­mas iš­ke­lia daug klau­si­mų, į ku­riuos at­sa­ky­mų nė­ra. Kaip sa­ko psi­cho­lo­gai, lė­tai iš­ge­ria­me stik­li­nę van­dens ir dir­bam, dir­bam, nes žmo­giš­ku­mas, mei­lė ir pa­gar­ba žmo­gui įaus­ta į slau­gy­to­jų gy­ve­ni­mus.
Mū­sų įstai­gos slau­gy­to­jų ben­druo­me­nė stip­ri sa­vo ži­nio­mis, pro­fe­sio­na­lu­mu ir as­me­ni­ne pa­tir­ti­mi. Slau­gy­to­jų ben­druo­me­nė iš­ti­ki­ma ir pa­ti­ki­ma vie­na ki­tos at­žvil­giu. Įstai­go­je dir­ba 20 ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­jų.
Slau­gy­to­jos mo­ka džiaug­tis nu­veik­tais dar­bais, tu­ri sa­vo tra­di­ci­jas, šven­čia šven­tes, yra kū­ry­bin­gos ir rū­pes­tin­gos, tu­ri drą­sos keis­ti tai, ką ga­li pa­keis­ti, ir yra iš­min­tin­gos su­pras­ti, ko pa­keis­ti ne­įma­no­ma. Ben­druo­me­nės stip­ry­bė – op­ti­miz­mas.
 
Ko­dėl aš pa­si­rin­kau šią pro­fe­si­ją, kas man yra ma­no dar­bas? Man ma­no dar­bas yra ma­no as­me­ni­nis ke­lias, iš ku­rio šian­dien ne­no­rė­čiau iš­suk­ti. Šian­dien aš da­rau tai, kas man tei­kia džiaugs­mą ir lai­mę, tai, kas man pa­tin­ka, tie­siog da­rau, nes no­riu tai da­ry­ti, ir vyks­ta tai sa­vo rit­mu, nie­ka­da ne­gal­vo­jau keis­ti sa­vo pro­fe­si­jos. Kiek­vie­na slau­gy­to­ja tu­ri at­ski­rą sa­vo ke­lio is­to­ri­ją. Vie­nos sa­vo ke­lią ra­do at­si­tik­ti­nai, ki­toms įta­ką pa­da­rė jų gy­ve­ni­me svar­būs žmo­nės.
Mū­sų pa­cien­tai – įvai­rių pa­žei­džia­miau­sių in­fek­ci­jų gru­pė­je ir juos mes la­bai sau­go­me. Dau­gu­ma slau­go­mų pa­cien­tų yra tik­rai sun­kūs, tu­rin­tys daug lė­ti­nių li­gų, gar­bin­go am­žiaus ir pri­klau­san­tys ri­zi­kos gru­pei.
Nuo pir­mos ka­ran­ti­no die­nos ėmė­mės sau­gos prie­mo­nių ir per­so­na­lui, ir pa­cien­tams. Pir­ma sa­vai­tė bu­vo ne­ri­mas­tin­ga, tie­siog rei­kė­jo vi­siems persiorientuoti pa­gal nau­jas tai­syk­les ir ap­ri­bo­ji­mus, slau­gy­to­jos dir­bo švie­čia­mą­jį dar­bą ne tik su pa­cien­tais, bet ir su jų ar­ti­mai­siais.
 
Ar­ti­mie­ji dau­giau iš­gy­ve­no bai­mę, kaip čia bus, kai ne­ga­lės pa­ma­ty­ti sa­vo ar­ti­mo, at­neš­ti jo mėgs­ta­mos ban­de­lės, o pa­cien­tai ne­ri­ma­vo dėl ga­li­mo vie­nat­vės jaus­mo. Su­pra­to­me vie­ni ki­tus, ben­dras, geranoriškas dar­bas da­vė ge­rus re­zul­ta­tus. Vi­sas per­so­na­las iš­tir­tas, svei­kas, pa­cien­tai svei­ki taip pat. Tuo la­bai džiau­gia­mės. Pa­cien­tai ra­mūs, jau­čia­si sau­giai, su­pran­ta si­tu­a­ci­jos rim­tu­mą.
Ve­ly­kas jie su­ti­ko be ar­ti­mų­jų, ta­čiau per­so­na­lo ap­sup­ty­je. Bu­vo pa­ruoš­tas Ve­ly­kų sta­las, kiek­vie­nam nu­mar­gin­tas mar­gu­tis. Ve­ly­kos bu­vo ki­to­kios vi­siems.
Esa­me be ga­lo dė­kin­gi per­so­na­lui už ge­rą dar­bą, su­si­kau­pi­mą ir su­si­klau­sy­mą šiuo lai­ko­tar­piu. Te­gul Jus vi­sus ly­di vi­di­nė ra­my­bė, ge­ra svei­ka­ta ir lai­mė.

---

 
Gim­dy­mas yra toks ne­nu­spė­ja­mas, kad nie­ka­da ne­ži­nau, kaip vis­kas ga­li pa­kryp­ti
 
Aly­taus ap­skri­ties S. Ku­dir­kos li­go­ni­nės Aku­še­ri­jos ir gi­ne­ko­lo­gi­jos sky­riaus aku­še­rė Vi­li­ja Ki­ze­lie­nė:

- Aku­še­re dir­bu nuo 1990-ųjų ba­lan­džio 1 die­nos, jau tris­de­šimt me­tų. Šią pro­fe­si­ją pa­si­rin­kau, nes apie me­di­ci­ną sva­jo­jau nuo vai­kys­tės. Kaž­kiek lė­mė ir ge­ne­ti­ka, ma­no pro­se­ne­lė bu­vo pri­bu­vė­ja, be to, tu­rė­jau gi­mi­nė­je aku­še­rę kaip pa­vyz­dį.
Bai­giau Vil­niaus me­di­ci­nos mo­kyk­lą, aku­še­rių spe­cia­ly­bę. Gy­ve­nu Sim­no mies­te­ly­je, vi­są lai­ką dir­bau ir dir­bu Aly­taus li­go­ni­nės Aku­še­ri­jos sky­riu­je.
Di­džiau­sias rū­pes­tis ma­no dar­be yra tai, kad gim­dy­vė ir bū­si­mas kū­di­kis jaus­tų­si sau­giai ir ge­rai.
Mes su vi­sa ko­man­da, ku­rios prie­ša­ky­je gy­dy­to­jas, at­sa­ko­me už dvi gy­vy­bes, ma­mos ir kū­di­kė­lio. Net men­kiau­sia klai­da ga­li tu­rė­ti skau­džių ir liūd­nų pa­sek­mių.
 
Ne­ga­liu sau leis­ti at­si­pa­lai­duo­ti, vi­sa­da sten­giuo­si su­teik­ti vi­so­ke­rio­pą pa­gal­bą gim­dy­vei. Juk mū­sų tiks­las – svei­kas nau­ja­gi­mis, svei­ka ma­ma. Sten­giuo­si to­bu­lin­ti sa­vo ži­nias ir kuo dau­giau su­si­pa­žin­ti su nau­jo­vė­mis.
Tė­vys­tės mo­kyk­los pa­mo­kė­lių me­tu kal­bu apie po­gim­dy­mi­nį lai­ko­tar­pį ir kaip tei­sin­gai žin­dy­ti nau­ja­gi­mį, koks svar­bus yra ma­mos ir vai­ko ry­šys.
Kiek­vie­nas bu­dė­ji­mas dar­be yra lyg iš­šū­kis ge­rą­ja pras­me. Gim­dy­mas yra toks ne­nu­spė­ja­mas, kad nie­ka­da ne­ži­nau, kaip vis­kas ga­li pa­kryp­ti.
 
Dar­bas man – kaip ant­rie­ji na­mai. Juk čia pra­bė­ga pu­sė ma­no gy­ve­ni­mo. Vi­są nuo­var­gį kom­pen­suo­ja nau­ja­gi­mio riks­mas, lai­min­gų tė­vų iš­tar­tas „Ačiū už pa­gal­bą“ vi­sa­da pa­glos­to šir­dį. Pa­si­džiau­giu, kad pa­da­riau vis­ką, ką ga­lė­jau.
Šiuo me­tu sten­giuo­si ne­pa­si­duo­ti ko­ro­na­vi­ru­so pa­ni­kai, griež­tai lai­ky­tis vi­sų rei­ka­la­vi­mų, kad ne­pa­kenk­čiau ki­tiems ir sau. Mes dir­ba­me, kaip sa­ko­ma, pir­mo­se gre­to­se, to­dėl ne­ga­li­me ne­kreip­ti dė­me­sio į nu­ro­dy­mus. Ne vi­sa­da gim­dy­mas vyks­ta kaip su­pla­nuo­ta, ta­čiau sau­gu­mo jaus­mą bū­si­mai ma­mai ir jos kū­di­kiui tu­ri­me su­teik­ti.
Di­de­lių as­me­ni­nių pla­nų ne­ku­riu ir ne­tu­riu, ma­nau, svar­biau­sia su­spė­ti to­bu­lė­ti ir kad ap­lenk­tų ne­sėk­mės. Į vie­šą­ją erd­vę, kur svei­ka­tos te­ma vyks­ta įvai­rios dis­ku­si­jos, sten­giuo­si ne­si­gi­lin­ti ir ne­re­a­guo­ti. Juk kiek žmo­nių, tiek nuo­mo­nių. Esu tos nuo­mo­nės, kad kal­tin­ti, ir ne tik me­di­kų, ne­įsi­gi­li­nus į si­tu­a­ci­ją, ne­ga­li­ma. 
 
 
Lai­min­giau­sia esu ta­da, ka­da pa­de­du pa­cien­tui ar jo ar­ti­ma­jam
 
Aly­taus po­li­kli­ni­kos ben­druo­me­nės slau­gy­to­ja Jur­gi­ta Tu­raus­kie­nė:

- Rug­sė­jo 1-ąją su­kaks 23 me­tai, kai dir­bu ben­druo­me­nės slau­gy­to­ja Aly­taus po­li­kli­ni­ko­je. Esu lo­ja­li šiai įstai­gai ir šiaip gy­ve­ni­me mėgs­tan­ti pa­sto­vu­mą. Pa­tin­ka man čia, esu pri­pra­tu­si prie ko­le­gų, pa­žįs­tu sa­vo ap­tar­nau­ja­mos apy­lin­kės pa­cien­tus. No­riu ir sie­kiu ge­rai at­lik­ti sa­vo dar­bą. At­sa­kin­gu­mas, pa­rei­gin­gu­mas, su­pra­tin­gu­mas ir pa­pras­tu­mas – tai sa­vy­bės, ku­rias man įskie­pi­jo tė­vai. No­riu, kad pa­cien­tai su mie­lu no­ru vėl su­grįž­tų. Tai ir yra di­džiau­sias ma­no pla­nas.
Pa­sau­lio svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­ja 2020-uo­sius pa­skel­bė Slau­gy­to­jų ir aku­še­rių me­tais. Vis dėl­to vi­suo­me­nė dar nė­ra pa­kan­ka­mai in­for­muo­ta apie šios sri­ties spe­cia­lis­tus. Ste­biu, kad Vy­riau­sy­bė ple­čia slau­gy­to­jų kom­pe­ten­ci­jų ri­bas, tei­kia dau­giau sa­va­ran­kiš­ku­mo mū­sų pro­fe­si­jai. Tik­rai no­ri­si, kad slau­gy­to­jo spe­cia­ly­bė bū­tų la­biau pri­pa­žin­ta, o slau­gy­to­jai tap­tų ly­gia­ver­čiais ko­man­dos na­riais.
 
Gy­dy­to­jo ir slau­gy­to­jo dar­bas yra ko­man­di­nis. Ne­sant vie­no na­rio, nė­ra ir ko­man­dos. Tą la­bai jau­čia pa­cien­tas, pats dar­buo­to­jas, jo ko­le­gos. Kad spe­cia­ly­bė bū­tų la­biau pri­pa­žin­ta, rei­kia su­teik­ti dau­giau ga­li­my­bių slau­gy­to­jui sa­ve re­a­li­zuo­ti ir to­bu­lė­ti. Nors ly­gi­nant si­tu­a­ci­ją da­bar ir prieš 15–20 me­tų, ma­no dar­bo kar­je­ros pra­džio­je, pa­dė­tis kei­čia­si. Da­bar slau­gy­to­jams yra su­teik­ta ga­li­my­bė da­ly­vau­ti kon­fe­ren­ci­jo­se, skir­to­se ir gy­dy­to­jams, ir slau­gy­to­jams. Yra kon­fe­ren­ci­jų, skir­tų tik slau­gy­to­jams, ko anks­čiau ne­bu­vo. Taip pat, pa­gal ga­li­my­bes, ga­li­ma tęs­ti slau­gos stu­di­jas uni­ver­si­te­te, įgy­jant ba­ka­lau­ro ar ma­gist­ro laips­nius. Tad rei­kia slau­gy­to­jams tik nau­do­tis šio­mis ga­li­my­bė­mis, su­tei­kian­čio­mis ži­nių ir nau­jo­vių slau­gos prak­ti­ko­je bei tuo kei­čiant po­žiū­rį į slau­gy­to­ją. Slau­gy­to­jo pro­fe­si­jos at­sto­vai ati­duo­ti tu­ri la­bai daug, bet tik­rai nė­ra pa­kan­ka­mai įver­tin­ti nei at­ly­gio at­žvil­giu, nei pres­ti­žo ga­li­my­bė­mis. Ne­slėp­siu, tik­rai dėl to liūd­na.
Sa­vo dar­bo prak­ti­ko­je, kiek me­nu, aš kaip slau­gy­to­ja ne­bu­vau ne­ver­ti­na­ma ar ig­no­ruo­ja­ma. Tik­riau­siai tai pri­klau­so nuo ko­le­gių, su ku­rio­mis dir­bau ar­ba dir­bu ir dėl to la­bai džiau­giuo­si. Tarp pa­cien­tų – tą ret­sy­kiais pa­jun­tu. Bet, kaip be­bū­tų keis­ta, po il­ges­nio dar­bo kar­tu ar ben­dra­vi­mo jie pa­kei­čia po­žiū­rį į slau­gy­to­jos pro­fe­si­ją. Ir aš džiau­giuo­si. Gi­liai įsi­ti­ki­nu­si, kad pa­si­keis vi­suo­me­nės, gy­dy­to­jų po­žiū­ris į slau­gą, ma­nau, tai tik lai­ko klau­si­mas.
 
Ko­dėl pa­si­rin­kau to­kią pro­fe­si­ją? Il­gai svars­ty­ti tik­rai ne­rei­kė­jo. Jau nuo vai­kys­tės ža­vė­jo bal­ti cha­la­tai, vais­tų kva­pas, me­di­ci­ni­nės kny­gos, ku­rių bu­vo na­muo­se. Gal­būt įta­kos tu­rė­jo, kad ma­ma me­di­kė, to­dėl abi su se­se­ri­mi dvy­ne pa­si­rin­ko­me šią spe­cia­ly­bę. Mes ma­tė­me, kaip ma­ma bu­vo at­si­da­vu­si sa­vo dar­bui, kas tik­rai mus pa­ska­ti­no ei­ti šiuo ke­liu. Ma­no dar­be, be įgy­tos kva­li­fi­ka­ci­jos ir dar­bo įgū­džių, rei­ka­lin­gos šios sa­vy­bės: kan­try­bė, gai­les­tis, švel­nu­mas, at­jau­ta, at­si­da­vi­mas ir ati­du­mas. Vie­nos dės­ty­to­jos žo­džiais: „Tik to­kias sa­vy­bes tu­rin­tis žmo­gus ga­li rink­tis šią spe­cia­ly­bę.“. Tad, per ne­pil­nus 23 dar­bo me­tus, su­pran­tu, kad, kaip liau­dis sa­ko, – sė­džiu sa­vo ro­gė­se.
Dar­bas yra ne­at­sie­ja­ma ir bū­ti­na ma­no gy­ve­ni­mo da­lis. Pir­miau­sia, jau esu lai­min­ga, kad tu­riu dar­bą, to­dėl jį ver­ti­nu.
 
Man pa­tin­ka dar­bas su pa­cien­tais, jų ar­ti­mai­siais. Kas ir ver­čia ma­ne to­bu­lė­ti, plės­ti sa­vo ži­nias ir ge­bė­ji­mus. Tik la­bai gai­la, kad me­di­ko dar­be la­bai daž­nai pa­ti­ria­mas stre­sas, įtam­pa, jau­čia­mos ne­ga­ty­vios emo­ci­jos, taip daž­nai ja­me trūks­ta džiaugs­mo ir šyp­se­nų. Šyp­so­tis rei­kia, nes ir Mo­ti­na Te­re­sė sa­kė: „Mes nie­ka­da ne­su­ži­no­si­me, kiek daug gė­rio pa­do­va­no­ti ga­li pa­pras­čiau­sia šyp­se­na.“. Šie jos žo­džiai ga­lio­ja tiek me­di­kui, tiek ir pa­cien­tui. Lai­min­ga esu, kai su­pran­tu, kad esu rei­ka­lin­ga sa­vo ko­le­gei, kad gal­būt aš jai pa­dė­jau ir ji pa­ju­to pa­leng­vė­ji­mą. Lai­min­ga esu, kai ma­tau, kad at­li­kau šiaip ge­rą dar­bą, nors jis man ir ne­pri­klau­sė. O lai­min­giau­sia esu ta­da, ka­da pa­de­du pa­cien­tui ar jo ar­ti­ma­jam. Kai jis iš­ei­na lai­min­gas ir su šyp­se­na, dė­ko­da­mas. Ir kar­tais at­ro­do, kad už­te­ko tik iš­tar­ti žo­dį, pa­guos­ti, nu­ra­min­ti, pa­tar­ti. Juk slau­gy­to­ja – tai ir yra pa­cien­to akys, ran­kos ir šir­dis.
Ar ko­ro­na­vi­ru­sas la­bai bau­gi­na? Bi­jau, kad šis vi­ru­sas ne­pa­lies­tų ar­ti­mų žmo­nių. To­dėl, kaip nu­ro­dy­ta ir pri­klau­so, sten­giuo­si lai­ky­tis ka­ran­ti­no są­ly­gų. Ži­nau, ko­kią spe­cia­ly­bę pa­si­rin­kau, ko­kiu ke­liu ei­nu, ir su­vo­kiu, kad tai yra ma­no dar­bas, ma­no pa­šau­ki­mas, ku­rio ne­ga­liu at­si­sa­ky­ti, jei­gu ir rei­kė­tų dirb­ti su ser­gan­čiais ko­ro­na­vi­ru­su pa­cien­tais. Svar­biau­sia ti­kė­ji­mas ir vil­tis, kad vis­kas bus ge­rai.  

---

 
Ti­kiuo­si, kad vi­sų mū­sų ki­lu­sio pa­vo­jaus su­vo­ki­mas ir su­pra­tin­gu­mas pa­dės įveik­ti vi­sus „ne­lem­to“ vi­ru­so su­kel­tus ne­pa­to­gu­mus
 
Aly­taus po­li­kli­ni­kos ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­ja As­ta Moc­ke­vi­čie­nė:
 
- Jau 29 me­tus dir­bu Aly­taus po­li­kli­ni­ko­je ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­ja, iš jų 13 me­tų Vai­kų li­gų sky­riaus vy­res­ni­ą­ja ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­ja. Aš – aly­tiš­kė, nors gi­mu­si Vil­niu­je, ku­ria­me te­ko pra­leis­ti ir stu­di­jų me­tus. Esu la­bai lai­min­ga pa­si­rin­ku­si me­di­ci­nos dar­buo­to­jo pro­fe­si­ją ir nie­kaip ne­įsi­vaiz­duo­ju, kad ga­lė­čiau dirb­ti ki­tą dar­bą. Juk nie­ko nė­ra ma­lo­niau, kaip į me­di­kus žvel­gian­čios pa­cien­tų akys, ku­pi­nos dė­kin­gu­mo už mū­sų dar­bą. La­bai džiau­giuo­si ben­dra­vi­mu su ma­ža­isiais pa­cien­tais, ku­rie, nors ir li­go­ti, ta­čiau daž­niau­siai bū­na pa­ki­liai nu­si­tei­kę ir ku­pi­ni ener­gi­jos, ge­rų emo­ci­jų, nuo­šir­dūs.
Nors dir­bu me­di­ke, ta­čiau kaip ir kiek­vie­nas žmo­gus, vi­sų pir­ma, no­riu bū­ti svei­ka, to­dėl ki­lu­si ko­ro­na­vi­ru­so pan­de­mi­ja su­ke­lia ne­jau­ku­mą tiek dar­be, tiek kas­die­ni­nia­me gy­ve­ni­me. Ti­kiuo­si, kad vi­sų mū­sų ki­lu­sio pa­vo­jaus su­vo­ki­mas ir su­pra­tin­gu­mas pa­dės įveik­ti vi­sus „ne­lem­to“ vi­ru­so su­kel­tus ne­pa­to­gu­mus, o moks­lo pa­sie­ki­mai pa­dės su­val­dy­ti bai­mes, ki­lu­sias dėl CO­VID-19.  

---

 
Nau­jos ir to­kios tra­pios gy­vy­bės at­ėji­mas ma­ne ža­vi ir su­tei­kia daug džiaugs­mo ir jė­gų
 
Aly­taus ap­skri­ties S. Ku­dir­kos li­go­ni­nės Aku­še­ri­jos ir gi­ne­ko­lo­gi­jos sky­riaus aku­še­rė Vi­ta­li­ja Bu­be­nie­nė:

- Esu gi­mu­si Aukš­tai­ti­jos mies­te Pa­sva­ly­je. 1980 me­tais bai­giau Pa­ne­vė­žio A. Do­ma­še­vi­čiaus me­di­ci­nos mo­kyk­lą, kur įgi­jau aku­še­rės spe­cia­ly­bę ir pra­dė­jau dirb­ti Aly­taus li­go­ni­nė­je.
Šią spe­cia­ly­bę pa­si­rin­kau ne­at­si­tik­ti­nai. Ma­no tė­ve­lis tar­nau­da­mas ka­riuo­me­nė­je bu­vo gy­dy­to­jo pa­dė­jė­jas. Jis daug pa­sa­ko­jo apie vi­zi­tus pas pa­cien­tus kar­tu su gy­dy­to­ju. Tė­ve­lis pui­kiai mo­kė­jo ste­ri­li­zuo­ti švirkš­tus ir in­stru­men­tus, at­lik­da­vo kai ku­rias pro­ce­dū­ras ir mums, vai­kams, su­si­žei­dus.
Nuo vai­kys­tės sva­jo­jau tap­ti me­di­ke, o kai mo­kiau­si 5 kla­sė­je, per­skai­čiau tuo­me­ti­nia­me žur­na­le „Ta­ry­bi­nė mo­te­ris“ straips­nį apie vie­ną aku­še­rę ir jos dar­bą. Tai ir nu­lė­mė ma­no pa­si­rin­ki­mą.
Mū­sų dar­bas – ko­man­di­nis: iš­vien dir­ba ir gy­dy­to­jas, ir aku­še­rė, ir slau­gy­to­ja-pa­dė­jė­ja.
Kiek­vie­no gim­dy­mo me­tu jau­čia­me di­džiu­lę at­sa­ko­my­bę už gim­dy­vę ir jos kū­di­kį, to­dėl mū­sų vi­sų su­si­klau­sy­mas yra ypač svar­bus.
 
Ir aiš­ku, kad vi­są įtam­pą bei nuo­var­gį kom­pen­suo­ja nau­jos gy­vy­bės iš­girs­tas verks­mas ir ma­my­tės džiaugs­mas su­si­lau­kus ma­žo glež­no kū­di­kio, ku­ris su­tei­kia jų gy­ve­ni­mui nau­ją pras­mę.
Bū­tent nau­jos ir to­kios tra­pios gy­vy­bės at­ėji­mas ma­ne ža­vi, su­tei­kia daug džiaugs­mo ir jė­gų.
Džiau­giuo­si mū­sų dar­niu ko­lek­ty­vu, juo ga­liu pa­si­ti­kė­ti bet ku­rią su­dė­tin­gą mi­nu­tę, ga­liu pa­si­tar­ti ir pa­si­guos­ti.
Daug ži­nių ir at­si­da­vi­mo rei­ka­lau­jan­ti aku­še­rės spe­cia­ly­bė yra la­bai se­na. Ta­čiau moks­las vis pa­tei­kia nau­jų ži­nių, tad ir mes nuo­la­tos lan­ko­me įvai­rias kon­fe­ren­ci­jas ir to­bu­li­ni­mo­si kur­sus.
Ko­ro­na­vi­ru­sas, aiš­ku, bau­gi­na ma­ne, kaip ir vi­sus. Sten­gia­mės ne­pa­ni­kuo­ti, griež­tai lai­ky­tis vi­sų rei­ka­la­vi­mų ir, ži­no­ma, su­teik­ti sau­gu­mo jaus­mą bū­si­moms ma­my­tėms.

---

 
Tai, ko pa­kan­ka­mai ge­rai ne­pa­žįs­ti, vi­sa­da ke­lia ne­ri­mą, ta­čiau drau­ge ke­lia ir pro­fe­si­nę am­bi­ci­ją kuo grei­čiau pa­žin­ti bei iš­mok­ti sau­giai dirb­ti
 
Aly­taus ap­skri­ties S. Ku­dir­kos li­go­ni­nės vy­riau­sio­ji slau­gos ad­mi­nist­ra­to­rė Dai­va Alek­san­dra­vi­čie­nė:

- Šiuo­lai­ki­nia­me pa­cien­to gy­dy­mo ir jo svei­ka­tos ge­ri­ni­mo pro­ce­se da­ly­vau­ja svei­ka­tos prie­žiū­ros spe­cia­lis­tų ko­man­da. Jūs la­bai tiks­liai pa­ste­bė­jo­te, jog slau­gy­to­jai yra pa­ti di­džiau­sia svei­ka­tos prie­žiū­ros spe­cia­lis­tų gru­pė. Slau­gy­to­ja, anks­čiau va­din­ta me­di­ci­nos se­se­ri­mi, yra vie­na iš ne­at­ski­ria­mų gy­dy­mo įstai­gos gran­džių. Ir kai vie­šo­jo­je erd­vė­je mi­ni­mi gy­dy­to­jai, tai gal­vo­ju, jog vi­si su­pran­ta­me, kad už jų pe­čių dir­ba vi­sas bū­rys me­di­ci­nos spe­cia­lis­tų – slau­gy­to­jų, tech­no­lo­gų, aku­še­rių, slau­gy­to­jų pa­dė­jė­jų.
Svei­ka­tos prie­žiū­ros ko­ky­bei yra vie­no­dai svar­būs vi­si su­dė­ti­niai pro­ce­sai ir vi­si juo­se da­ly­vau­jan­tys dar­buo­to­jai, o slau­gy­to­jos – ypač, nes jos ar­čiau­siai pa­cien­to. Kiek­vie­na gran­dis to­ly­giai tu­ri sa­vo vie­tą. Jei­gu nors vie­no­je nė­ra ko­ky­bės, dė­me­sio ar pro­fe­sio­na­lu­mo, tai vi­sas dar­bas ne­bus ko­ky­biš­kas ar­ba ap­skri­tai ga­li ne­pa­vyk­ti.
Slau­gy­to­jo dar­bas ypa­tin­gas tuo, kad ben­drau­ja­ma su žmo­gu­mi, ku­ris yra pri­slėg­tas li­gos, iš­si­gan­dęs ar puo­lęs į ne­vil­tį, ku­riam skau­da ar jis ne­ri­mau­ja dėl at­ei­ties. Tad ten­ka ne tik at­lik­ti įvai­rias pro­ce­dū­ras, bet ir iš­klau­sy­ti, pa­guos­ti, pa­dė­ti įveik­ti ne­vil­tį, su­šil­dy­ti žmo­giš­ka ši­lu­ma.
 
Ta­čiau ten­ka pri­pa­žin­ti, jog Lie­tu­vo­je slau­gy­to­jų da­ly­va­vi­mas svei­ka­tos po­li­ti­ko­je šiuo me­tu yra ma­žas, nes slau­ga, kaip sa­va­ran­kiš­ka pro­fe­si­ja, pri­pa­žin­ta pa­kan­ka­mai ne­se­niai.
Aly­taus ap­skri­ties S. Ku­dir­kos li­go­ni­nė­je dir­ba 274 ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­jos ir 25 aku­še­rės. Įstai­gos slau­gos per­so­na­lo ben­druo­me­nę api­bū­din­čiau kaip drau­giš­ką, smal­sią, at­vi­rą slau­gos nau­jo­vėms ir kar­tais pa­si­žy­min­čią pro­fe­si­nio per­de­gi­mo sin­dro­mu.
Klau­sia­te, jei rei­kė­tų šian­dien įvar­dy­ti tris pro­fe­si­nius rū­pes­čius, ko­kie jie bū­tų, ko­kia tvar­ka iš­si­dės­ty­tų? Vi­sų pir­ma tai pa­di­dė­jęs or­ga­ni­za­ci­nio dar­bo krū­vis, pri­si­tai­kant prie šian­die­ni­nės pan­de­mi­nės si­tu­a­ci­jos, slau­gos per­so­na­lo dar­bo pe­ror­ga­ni­za­vi­mas bei nuo­la­ti­nis ne­nu­trūks­ta­mas ko­mu­ni­ka­vi­mas su įstai­gos per­so­na­lu.
Į klau­si­mą, ko­dėl aš pa­si­rin­kau šią pro­fe­si­ją, at­sa­ky­čiau, kad ne­ma­tau sa­vęs ki­to­je sri­ty­je. Gal­būt tai skam­bės ba­na­liai, ta­čiau šią spe­cia­ly­bę pa­si­rin­kau no­rė­da­ma pa­dė­ti ki­tiems. Esu la­bai pa­ten­kin­ta sa­vo pa­si­rin­ki­mu. Ti­kiuo­si, jog pa­si­ti­kė­ji­mas slau­gy­to­jo­mis vis di­dės, ir kar­tu slau­gy­to­jo pro­fe­si­ja bus la­biau ver­ti­na­ma vi­suo­me­nė­je.
Kal­bant apie ko­ro­na­vi­ru­są, ma­no min­tis bū­tų to­kia: tai, ko pa­kan­ka­mai ge­rai ne­pa­žįs­ti, vi­sa­da ke­lia ne­ri­mą, ta­čiau drau­ge ke­lia ir pro­fe­si­nę am­bi­ci­ją kuo grei­čiau pa­žin­ti bei iš­mok­ti sau­giai dirb­ti.