Kaip jaučiatės, slaugytojos ir akušerės, arčiausiai paciento esančios medicinos įstaigų darbuotojos?
Siekdama atkreipti visuomenės dėmesį į gausiausios sveikatos priežiūros sistemos darbuotojų profesinės grupės – slaugytojų ir akušerių – indėlį pasaulio gyventojų sveikatai Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) 2020-uosius paskelbė Slaugytojų ir akušerių metais. Šios specialybės žmonių darbo svarba yra nepamatuojama jokiais matais ir apmaudu, kad jų nuopelnai viešojoje erdvėje dažnai tarsi nepastebimi, gal net ignoruojami.
Kaip šiandien jaučiasi Alytaus miesto ir rajono sveikatos priežiūros įstaigose dirbančios slaugytojos, akušerės, kokiais rūpesčiais jos gyvena, kaip vertina pasirinktą profesiją? Pašnekoves kalbina Aldona KUDZIENĖ.
Žmogiškumas, meilė ir pagarba žmogui įausta į slaugytojų gyvenimus
Alytaus medicininės reabilitacijos ir sporto centro Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus slaugos administratorė Giedrė Jezukevičienė:
- Slaugytojų profesinės veiklos procesas grįstas komandiniu darbu ir bendradarbiavimu, tai tarsi grandinėlė, kurioje kiekviena dalis svarbi, kai kiekvienas atsako už savo grandinėlės dalį. Paimkite ir gydant pacientą išmeskite slaugos grandinės dalis. Kas paliks? Slaugytojai neša pacientų skausmo, vienatvės, socialinės atskirties, nevilties, protinės ir fizinės negalios, kančios naštą, yra šalia mirštančiojo ir palydi išeinantįjį iš šio pasaulio.
Todėl tikrai labai skaudu, kai viešojoje erdvėje valdžios žmonės, netgi kurdami įstatymus šiai profesinei grupei, nesugeba teisingai ištarti specialybės pavadinimo. Ir tokie atvejai ne vienetiniai. Tada pajaučiame, kaip širdyje labai ryškiai suspindi nusivylimo akimirkos gijos, ir slaugytojos liūdi, emociškai tampa labai sunku, nes ir taip kasdienybė pripildyta įtampos ir streso.
Atsiradęs vidinis nerimas iškelia daug klausimų, į kuriuos atsakymų nėra. Kaip sako psichologai, lėtai išgeriame stiklinę vandens ir dirbam, dirbam, nes žmogiškumas, meilė ir pagarba žmogui įausta į slaugytojų gyvenimus.
Mūsų įstaigos slaugytojų bendruomenė stipri savo žiniomis, profesionalumu ir asmenine patirtimi. Slaugytojų bendruomenė ištikima ir patikima viena kitos atžvilgiu. Įstaigoje dirba 20 bendrosios praktikos slaugytojų.
Slaugytojos moka džiaugtis nuveiktais darbais, turi savo tradicijas, švenčia šventes, yra kūrybingos ir rūpestingos, turi drąsos keisti tai, ką gali pakeisti, ir yra išmintingos suprasti, ko pakeisti neįmanoma. Bendruomenės stiprybė – optimizmas.
Kodėl aš pasirinkau šią profesiją, kas man yra mano darbas? Man mano darbas yra mano asmeninis kelias, iš kurio šiandien nenorėčiau išsukti. Šiandien aš darau tai, kas man teikia džiaugsmą ir laimę, tai, kas man patinka, tiesiog darau, nes noriu tai daryti, ir vyksta tai savo ritmu, niekada negalvojau keisti savo profesijos. Kiekviena slaugytoja turi atskirą savo kelio istoriją. Vienos savo kelią rado atsitiktinai, kitoms įtaką padarė jų gyvenime svarbūs žmonės.
Mūsų pacientai – įvairių pažeidžiamiausių infekcijų grupėje ir juos mes labai saugome. Dauguma slaugomų pacientų yra tikrai sunkūs, turintys daug lėtinių ligų, garbingo amžiaus ir priklausantys rizikos grupei.
Nuo pirmos karantino dienos ėmėmės saugos priemonių ir personalui, ir pacientams. Pirma savaitė buvo nerimastinga, tiesiog reikėjo visiems persiorientuoti pagal naujas taisykles ir apribojimus, slaugytojos dirbo šviečiamąjį darbą ne tik su pacientais, bet ir su jų artimaisiais.
Artimieji daugiau išgyveno baimę, kaip čia bus, kai negalės pamatyti savo artimo, atnešti jo mėgstamos bandelės, o pacientai nerimavo dėl galimo vienatvės jausmo. Supratome vieni kitus, bendras, geranoriškas darbas davė gerus rezultatus. Visas personalas ištirtas, sveikas, pacientai sveiki taip pat. Tuo labai džiaugiamės. Pacientai ramūs, jaučiasi saugiai, supranta situacijos rimtumą.
Velykas jie sutiko be artimųjų, tačiau personalo apsuptyje. Buvo paruoštas Velykų stalas, kiekvienam numargintas margutis. Velykos buvo kitokios visiems.
Esame be galo dėkingi personalui už gerą darbą, susikaupimą ir susiklausymą šiuo laikotarpiu. Tegul Jus visus lydi vidinė ramybė, gera sveikata ir laimė.
Gimdymas yra toks nenuspėjamas, kad niekada nežinau, kaip viskas gali pakrypti
Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės Akušerijos ir ginekologijos skyriaus akušerė Vilija Kizelienė:
- Akušere dirbu nuo 1990-ųjų balandžio 1 dienos, jau trisdešimt metų. Šią profesiją pasirinkau, nes apie mediciną svajojau nuo vaikystės. Kažkiek lėmė ir genetika, mano prosenelė buvo pribuvėja, be to, turėjau giminėje akušerę kaip pavyzdį.
Baigiau Vilniaus medicinos mokyklą, akušerių specialybę. Gyvenu Simno miestelyje, visą laiką dirbau ir dirbu Alytaus ligoninės Akušerijos skyriuje.
Didžiausias rūpestis mano darbe yra tai, kad gimdyvė ir būsimas kūdikis jaustųsi saugiai ir gerai.
Mes su visa komanda, kurios priešakyje gydytojas, atsakome už dvi gyvybes, mamos ir kūdikėlio. Net menkiausia klaida gali turėti skaudžių ir liūdnų pasekmių.
Negaliu sau leisti atsipalaiduoti, visada stengiuosi suteikti visokeriopą pagalbą gimdyvei. Juk mūsų tikslas – sveikas naujagimis, sveika mama. Stengiuosi tobulinti savo žinias ir kuo daugiau susipažinti su naujovėmis.
Tėvystės mokyklos pamokėlių metu kalbu apie pogimdyminį laikotarpį ir kaip teisingai žindyti naujagimį, koks svarbus yra mamos ir vaiko ryšys.
Kiekvienas budėjimas darbe yra lyg iššūkis gerąja prasme. Gimdymas yra toks nenuspėjamas, kad niekada nežinau, kaip viskas gali pakrypti.
Darbas man – kaip antrieji namai. Juk čia prabėga pusė mano gyvenimo. Visą nuovargį kompensuoja naujagimio riksmas, laimingų tėvų ištartas „Ačiū už pagalbą“ visada paglosto širdį. Pasidžiaugiu, kad padariau viską, ką galėjau.
Šiuo metu stengiuosi nepasiduoti koronaviruso panikai, griežtai laikytis visų reikalavimų, kad nepakenkčiau kitiems ir sau. Mes dirbame, kaip sakoma, pirmose gretose, todėl negalime nekreipti dėmesio į nurodymus. Ne visada gimdymas vyksta kaip suplanuota, tačiau saugumo jausmą būsimai mamai ir jos kūdikiui turime suteikti.
Didelių asmeninių planų nekuriu ir neturiu, manau, svarbiausia suspėti tobulėti ir kad aplenktų nesėkmės. Į viešąją erdvę, kur sveikatos tema vyksta įvairios diskusijos, stengiuosi nesigilinti ir nereaguoti. Juk kiek žmonių, tiek nuomonių. Esu tos nuomonės, kad kaltinti, ir ne tik medikų, neįsigilinus į situaciją, negalima.
Laimingiausia esu tada, kada padedu pacientui ar jo artimajam
Alytaus poliklinikos bendruomenės slaugytoja Jurgita Turauskienė:
- Rugsėjo 1-ąją sukaks 23 metai, kai dirbu bendruomenės slaugytoja Alytaus poliklinikoje. Esu lojali šiai įstaigai ir šiaip gyvenime mėgstanti pastovumą. Patinka man čia, esu pripratusi prie kolegų, pažįstu savo aptarnaujamos apylinkės pacientus. Noriu ir siekiu gerai atlikti savo darbą. Atsakingumas, pareigingumas, supratingumas ir paprastumas – tai savybės, kurias man įskiepijo tėvai. Noriu, kad pacientai su mielu noru vėl sugrįžtų. Tai ir yra didžiausias mano planas.
Pasaulio sveikatos organizacija 2020-uosius paskelbė Slaugytojų ir akušerių metais. Vis dėlto visuomenė dar nėra pakankamai informuota apie šios srities specialistus. Stebiu, kad Vyriausybė plečia slaugytojų kompetencijų ribas, teikia daugiau savarankiškumo mūsų profesijai. Tikrai norisi, kad slaugytojo specialybė būtų labiau pripažinta, o slaugytojai taptų lygiaverčiais komandos nariais.
Gydytojo ir slaugytojo darbas yra komandinis. Nesant vieno nario, nėra ir komandos. Tą labai jaučia pacientas, pats darbuotojas, jo kolegos. Kad specialybė būtų labiau pripažinta, reikia suteikti daugiau galimybių slaugytojui save realizuoti ir tobulėti. Nors lyginant situaciją dabar ir prieš 15–20 metų, mano darbo karjeros pradžioje, padėtis keičiasi. Dabar slaugytojams yra suteikta galimybė dalyvauti konferencijose, skirtose ir gydytojams, ir slaugytojams. Yra konferencijų, skirtų tik slaugytojams, ko anksčiau nebuvo. Taip pat, pagal galimybes, galima tęsti slaugos studijas universitete, įgyjant bakalauro ar magistro laipsnius. Tad reikia slaugytojams tik naudotis šiomis galimybėmis, suteikiančiomis žinių ir naujovių slaugos praktikoje bei tuo keičiant požiūrį į slaugytoją. Slaugytojo profesijos atstovai atiduoti turi labai daug, bet tikrai nėra pakankamai įvertinti nei atlygio atžvilgiu, nei prestižo galimybėmis. Neslėpsiu, tikrai dėl to liūdna.
Savo darbo praktikoje, kiek menu, aš kaip slaugytoja nebuvau nevertinama ar ignoruojama. Tikriausiai tai priklauso nuo kolegių, su kuriomis dirbau arba dirbu ir dėl to labai džiaugiuosi. Tarp pacientų – tą retsykiais pajuntu. Bet, kaip bebūtų keista, po ilgesnio darbo kartu ar bendravimo jie pakeičia požiūrį į slaugytojos profesiją. Ir aš džiaugiuosi. Giliai įsitikinusi, kad pasikeis visuomenės, gydytojų požiūris į slaugą, manau, tai tik laiko klausimas.
Kodėl pasirinkau tokią profesiją? Ilgai svarstyti tikrai nereikėjo. Jau nuo vaikystės žavėjo balti chalatai, vaistų kvapas, medicininės knygos, kurių buvo namuose. Galbūt įtakos turėjo, kad mama medikė, todėl abi su seserimi dvyne pasirinkome šią specialybę. Mes matėme, kaip mama buvo atsidavusi savo darbui, kas tikrai mus paskatino eiti šiuo keliu. Mano darbe, be įgytos kvalifikacijos ir darbo įgūdžių, reikalingos šios savybės: kantrybė, gailestis, švelnumas, atjauta, atsidavimas ir atidumas. Vienos dėstytojos žodžiais: „Tik tokias savybes turintis žmogus gali rinktis šią specialybę.“. Tad, per nepilnus 23 darbo metus, suprantu, kad, kaip liaudis sako, – sėdžiu savo rogėse.
Darbas yra neatsiejama ir būtina mano gyvenimo dalis. Pirmiausia, jau esu laiminga, kad turiu darbą, todėl jį vertinu.
Man patinka darbas su pacientais, jų artimaisiais. Kas ir verčia mane tobulėti, plėsti savo žinias ir gebėjimus. Tik labai gaila, kad mediko darbe labai dažnai patiriamas stresas, įtampa, jaučiamos negatyvios emocijos, taip dažnai jame trūksta džiaugsmo ir šypsenų. Šypsotis reikia, nes ir Motina Teresė sakė: „Mes niekada nesužinosime, kiek daug gėrio padovanoti gali paprasčiausia šypsena.“. Šie jos žodžiai galioja tiek medikui, tiek ir pacientui. Laiminga esu, kai suprantu, kad esu reikalinga savo kolegei, kad galbūt aš jai padėjau ir ji pajuto palengvėjimą. Laiminga esu, kai matau, kad atlikau šiaip gerą darbą, nors jis man ir nepriklausė. O laimingiausia esu tada, kada padedu pacientui ar jo artimajam. Kai jis išeina laimingas ir su šypsena, dėkodamas. Ir kartais atrodo, kad užteko tik ištarti žodį, paguosti, nuraminti, patarti. Juk slaugytoja – tai ir yra paciento akys, rankos ir širdis.
Ar koronavirusas labai baugina? Bijau, kad šis virusas nepaliestų artimų žmonių. Todėl, kaip nurodyta ir priklauso, stengiuosi laikytis karantino sąlygų. Žinau, kokią specialybę pasirinkau, kokiu keliu einu, ir suvokiu, kad tai yra mano darbas, mano pašaukimas, kurio negaliu atsisakyti, jeigu ir reikėtų dirbti su sergančiais koronavirusu pacientais. Svarbiausia tikėjimas ir viltis, kad viskas bus gerai.
Tikiuosi, kad visų mūsų kilusio pavojaus suvokimas ir supratingumas padės įveikti visus „nelemto“ viruso sukeltus nepatogumus
Alytaus poliklinikos bendrosios praktikos slaugytoja Asta Mockevičienė:
- Jau 29 metus dirbu Alytaus poliklinikoje bendrosios praktikos slaugytoja, iš jų 13 metų Vaikų ligų skyriaus vyresniąja bendrosios praktikos slaugytoja. Aš – alytiškė, nors gimusi Vilniuje, kuriame teko praleisti ir studijų metus. Esu labai laiminga pasirinkusi medicinos darbuotojo profesiją ir niekaip neįsivaizduoju, kad galėčiau dirbti kitą darbą. Juk nieko nėra maloniau, kaip į medikus žvelgiančios pacientų akys, kupinos dėkingumo už mūsų darbą. Labai džiaugiuosi bendravimu su mažaisiais pacientais, kurie, nors ir ligoti, tačiau dažniausiai būna pakiliai nusiteikę ir kupini energijos, gerų emocijų, nuoširdūs.
Nors dirbu medike, tačiau kaip ir kiekvienas žmogus, visų pirma, noriu būti sveika, todėl kilusi koronaviruso pandemija sukelia nejaukumą tiek darbe, tiek kasdieniniame gyvenime. Tikiuosi, kad visų mūsų kilusio pavojaus suvokimas ir supratingumas padės įveikti visus „nelemto“ viruso sukeltus nepatogumus, o mokslo pasiekimai padės suvaldyti baimes, kilusias dėl COVID-19.
Naujos ir tokios trapios gyvybės atėjimas mane žavi ir suteikia daug džiaugsmo ir jėgų
Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės Akušerijos ir ginekologijos skyriaus akušerė Vitalija Bubenienė:
- Esu gimusi Aukštaitijos mieste Pasvalyje. 1980 metais baigiau Panevėžio A. Domaševičiaus medicinos mokyklą, kur įgijau akušerės specialybę ir pradėjau dirbti Alytaus ligoninėje.
Šią specialybę pasirinkau neatsitiktinai. Mano tėvelis tarnaudamas kariuomenėje buvo gydytojo padėjėjas. Jis daug pasakojo apie vizitus pas pacientus kartu su gydytoju. Tėvelis puikiai mokėjo sterilizuoti švirkštus ir instrumentus, atlikdavo kai kurias procedūras ir mums, vaikams, susižeidus.
Nuo vaikystės svajojau tapti medike, o kai mokiausi 5 klasėje, perskaičiau tuometiniame žurnale „Tarybinė moteris“ straipsnį apie vieną akušerę ir jos darbą. Tai ir nulėmė mano pasirinkimą.
Mūsų darbas – komandinis: išvien dirba ir gydytojas, ir akušerė, ir slaugytoja-padėjėja.
Kiekvieno gimdymo metu jaučiame didžiulę atsakomybę už gimdyvę ir jos kūdikį, todėl mūsų visų susiklausymas yra ypač svarbus.
Ir aišku, kad visą įtampą bei nuovargį kompensuoja naujos gyvybės išgirstas verksmas ir mamytės džiaugsmas susilaukus mažo gležno kūdikio, kuris suteikia jų gyvenimui naują prasmę.
Būtent naujos ir tokios trapios gyvybės atėjimas mane žavi, suteikia daug džiaugsmo ir jėgų.
Džiaugiuosi mūsų darniu kolektyvu, juo galiu pasitikėti bet kurią sudėtingą minutę, galiu pasitarti ir pasiguosti.
Daug žinių ir atsidavimo reikalaujanti akušerės specialybė yra labai sena. Tačiau mokslas vis pateikia naujų žinių, tad ir mes nuolatos lankome įvairias konferencijas ir tobulinimosi kursus.
Koronavirusas, aišku, baugina mane, kaip ir visus. Stengiamės nepanikuoti, griežtai laikytis visų reikalavimų ir, žinoma, suteikti saugumo jausmą būsimoms mamytėms.
Tai, ko pakankamai gerai nepažįsti, visada kelia nerimą, tačiau drauge kelia ir profesinę ambiciją kuo greičiau pažinti bei išmokti saugiai dirbti
Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės vyriausioji slaugos administratorė Daiva Aleksandravičienė:
- Šiuolaikiniame paciento gydymo ir jo sveikatos gerinimo procese dalyvauja sveikatos priežiūros specialistų komanda. Jūs labai tiksliai pastebėjote, jog slaugytojai yra pati didžiausia sveikatos priežiūros specialistų grupė. Slaugytoja, anksčiau vadinta medicinos seserimi, yra viena iš neatskiriamų gydymo įstaigos grandžių. Ir kai viešojoje erdvėje minimi gydytojai, tai galvoju, jog visi suprantame, kad už jų pečių dirba visas būrys medicinos specialistų – slaugytojų, technologų, akušerių, slaugytojų padėjėjų.
Sveikatos priežiūros kokybei yra vienodai svarbūs visi sudėtiniai procesai ir visi juose dalyvaujantys darbuotojai, o slaugytojos – ypač, nes jos arčiausiai paciento. Kiekviena grandis tolygiai turi savo vietą. Jeigu nors vienoje nėra kokybės, dėmesio ar profesionalumo, tai visas darbas nebus kokybiškas arba apskritai gali nepavykti.
Slaugytojo darbas ypatingas tuo, kad bendraujama su žmogumi, kuris yra prislėgtas ligos, išsigandęs ar puolęs į neviltį, kuriam skauda ar jis nerimauja dėl ateities. Tad tenka ne tik atlikti įvairias procedūras, bet ir išklausyti, paguosti, padėti įveikti neviltį, sušildyti žmogiška šiluma.
Tačiau tenka pripažinti, jog Lietuvoje slaugytojų dalyvavimas sveikatos politikoje šiuo metu yra mažas, nes slauga, kaip savarankiška profesija, pripažinta pakankamai neseniai.
Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninėje dirba 274 bendrosios praktikos slaugytojos ir 25 akušerės. Įstaigos slaugos personalo bendruomenę apibūdinčiau kaip draugišką, smalsią, atvirą slaugos naujovėms ir kartais pasižyminčią profesinio perdegimo sindromu.
Klausiate, jei reikėtų šiandien įvardyti tris profesinius rūpesčius, kokie jie būtų, kokia tvarka išsidėstytų? Visų pirma tai padidėjęs organizacinio darbo krūvis, prisitaikant prie šiandieninės pandeminės situacijos, slaugos personalo darbo perorganizavimas bei nuolatinis nenutrūkstamas komunikavimas su įstaigos personalu.
Į klausimą, kodėl aš pasirinkau šią profesiją, atsakyčiau, kad nematau savęs kitoje srityje. Galbūt tai skambės banaliai, tačiau šią specialybę pasirinkau norėdama padėti kitiems. Esu labai patenkinta savo pasirinkimu. Tikiuosi, jog pasitikėjimas slaugytojomis vis didės, ir kartu slaugytojo profesija bus labiau vertinama visuomenėje.
Kalbant apie koronavirusą, mano mintis būtų tokia: tai, ko pakankamai gerai nepažįsti, visada kelia nerimą, tačiau drauge kelia ir profesinę ambiciją kuo greičiau pažinti bei išmokti saugiai dirbti.
Komentuoti: