Slau­gy­to­ja – tai pa­cien­to akys, ran­kos ir šir­dis

Alytaus naujienos
2020-05-28
Kaip jau­čia­tės, slau­gy­to­jos ir aku­še­rės, ar­čiau­siai pa­cien­to esan­čios me­di­ci­nos įstai­gų dar­buo­to­jos?
Siek­da­ma at­kreip­ti vi­suo­me­nės dė­me­sį į gau­siau­sios svei­ka­tos prie­žiū­ros sis­te­mos dar­buo­to­jų pro­fe­si­nės gru­pės – slau­gy­to­jų ir aku­še­rių – in­dė­lį pa­sau­lio gy­ven­to­jų svei­ka­tai Pa­sau­lio svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­ja (PSO) 2020-uo­sius pa­skel­bė Slau­gy­to­jų ir aku­še­rių me­tais. Šios spe­cia­ly­bės žmo­nių dar­bo svar­ba yra ne­pa­ma­tuo­ja­ma jo­kiais ma­tais ir ap­mau­du, kad jų nuo­pel­nai vie­šo­jo­je erd­vė­je daž­nai tar­si ne­pa­ste­bi­mi, gal net ig­no­ruo­ja­mi.
Kaip šian­dien jau­čia­si Aly­taus mies­to ir ra­jo­no svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­go­se dir­ban­čios slau­gy­to­jos, aku­še­rės, ko­kiais rū­pes­čiais jos gy­ve­na, kaip ver­ti­na pa­si­rink­tą pro­fe­si­ją? Pa­šne­ko­ves kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.
Slau­gy­to­ja – tai pa­cien­to akys, ran­kos ir šir­dis
Alytaus medicininės reabilitacijos ir sporto centro Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus slaugytojų komanda.

Žmo­giš­ku­mas, mei­lė ir pa­gar­ba žmo­gui įaus­ta į slau­gy­to­jų gy­ve­ni­mus
 
Aly­taus me­di­ci­ni­nės re­a­bi­li­ta­ci­jos ir spor­to cen­tro Pa­lai­ko­mo­jo gy­dy­mo ir slau­gos sky­riaus slau­gos ad­mi­nist­ra­to­rė Gied­rė Je­zu­ke­vi­čie­nė:
- Slau­gy­to­jų pro­fe­si­nės veik­los pro­ce­sas grįs­tas ko­man­di­niu dar­bu ir ben­dra­dar­bia­vi­mu, tai tar­si gran­di­nė­lė, ku­rio­je kiek­vie­na da­lis svar­bi, kai kiek­vie­nas at­sa­ko už sa­vo gran­di­nė­lės da­lį. Pa­im­ki­te ir gy­dant pa­cien­tą iš­mes­ki­te slau­gos gran­di­nės da­lis. Kas pa­liks? Slau­gy­to­jai ne­ša pa­cien­tų skaus­mo, vie­nat­vės, so­cia­li­nės at­skir­ties, ne­vil­ties, pro­ti­nės ir fi­zi­nės ne­ga­lios, kan­čios naš­tą, yra ša­lia mirš­tan­čio­jo ir pa­ly­di iš­ei­nan­tį­jį iš šio pa­sau­lio.
To­dėl tik­rai la­bai skau­du, kai vie­šo­jo­je erd­vė­je val­džios žmo­nės, net­gi kur­da­mi įsta­ty­mus šiai pro­fe­si­nei gru­pei, ne­su­ge­ba tei­sin­gai iš­tar­ti spe­cia­ly­bės pa­va­di­ni­mo. Ir to­kie at­ve­jai ne vie­ne­ti­niai. Ta­da pa­jau­čia­me, kaip šir­dy­je la­bai ryš­kiai su­spin­di nu­si­vy­li­mo aki­mir­kos gi­jos, ir slau­gy­to­jos liū­di, emo­ciš­kai tam­pa la­bai sun­ku, nes ir taip kas­die­ny­bė pri­pil­dy­ta įtam­pos ir stre­so.

At­si­ra­dęs vi­di­nis ne­ri­mas iš­ke­lia daug klau­si­mų, į ku­riuos at­sa­ky­mų nė­ra. Kaip sa­ko psi­cho­lo­gai, lė­tai iš­ge­ria­me stik­li­nę van­dens ir dir­bam, dir­bam, nes žmo­giš­ku­mas, mei­lė ir pa­gar­ba žmo­gui įaus­ta į slau­gy­to­jų gy­ve­ni­mus.
Mū­sų įstai­gos slau­gy­to­jų ben­druo­me­nė stip­ri sa­vo ži­nio­mis, pro­fe­sio­na­lu­mu ir as­me­ni­ne pa­tir­ti­mi. Slau­gy­to­jų ben­druo­me­nė iš­ti­ki­ma ir pa­ti­ki­ma vie­na ki­tos at­žvil­giu. Įstai­go­je dir­ba 20 ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­jų.
Slau­gy­to­jos mo­ka džiaug­tis nu­veik­tais dar­bais, tu­ri sa­vo tra­di­ci­jas, šven­čia šven­tes, yra kū­ry­bin­gos ir rū­pes­tin­gos, tu­ri drą­sos keis­ti tai, ką ga­li pa­keis­ti, ir yra iš­min­tin­gos su­pras­ti, ko pa­keis­ti ne­įma­no­ma. Ben­druo­me­nės stip­ry­bė – op­ti­miz­mas.
 
Ko­dėl aš pa­si­rin­kau šią pro­fe­si­ją, kas man yra ma­no dar­bas? Man ma­no dar­bas yra ma­no as­me­ni­nis ke­lias, iš ku­rio šian­dien ne­no­rė­čiau iš­suk­ti. Šian­dien aš da­rau tai, kas man tei­kia džiaugs­mą ir lai­mę, tai, kas man pa­tin­ka, tie­siog da­rau, nes no­riu tai da­ry­ti, ir vyks­ta tai sa­vo rit­mu, nie­ka­da ne­gal­vo­jau keis­ti sa­vo pro­fe­si­jos. Kiek­vie­na slau­gy­to­ja tu­ri at­ski­rą sa­vo ke­lio is­to­ri­ją. Vie­nos sa­vo ke­lią ra­do at­si­tik­ti­nai, ki­toms įta­ką pa­da­rė jų gy­ve­ni­me svar­būs žmo­nės.
Mū­sų pa­cien­tai – įvai­rių pa­žei­džia­miau­sių in­fek­ci­jų gru­pė­je ir juos mes la­bai sau­go­me. Dau­gu­ma slau­go­mų pa­cien­tų yra tik­rai sun­kūs, tu­rin­tys daug lė­ti­nių li­gų, gar­bin­go am­žiaus ir pri­klau­san­tys ri­zi­kos gru­pei.
Nuo pir­mos ka­ran­ti­no die­nos ėmė­mės sau­gos prie­mo­nių ir per­so­na­lui, ir pa­cien­tams. Pir­ma sa­vai­tė bu­vo ne­ri­mas­tin­ga, tie­siog rei­kė­jo vi­siems persiorientuoti pa­gal nau­jas tai­syk­les ir ap­ri­bo­ji­mus, slau­gy­to­jos dir­bo švie­čia­mą­jį dar­bą ne tik su pa­cien­tais, bet ir su jų ar­ti­mai­siais.
 

Ar­ti­mie­ji dau­giau iš­gy­ve­no bai­mę, kaip čia bus, kai ne­ga­lės pa­ma­ty­ti sa­vo ar­ti­mo, at­neš­ti jo mėgs­ta­mos ban­de­lės, o pa­cien­tai ne­ri­ma­vo dėl ga­li­mo vie­nat­vės jaus­mo. Su­pra­to­me vie­ni ki­tus, ben­dras, geranoriškas dar­bas da­vė ge­rus re­zul­ta­tus. Vi­sas per­so­na­las iš­tir­tas, svei­kas, pa­cien­tai svei­ki taip pat. Tuo la­bai džiau­gia­mės. Pa­cien­tai ra­mūs, jau­čia­si sau­giai, su­pran­ta si­tu­a­ci­jos rim­tu­mą.
Ve­ly­kas jie su­ti­ko be ar­ti­mų­jų, ta­čiau per­so­na­lo ap­sup­ty­je. Bu­vo pa­ruoš­tas Ve­ly­kų sta­las, kiek­vie­nam nu­mar­gin­tas mar­gu­tis. Ve­ly­kos bu­vo ki­to­kios vi­siems.
Esa­me be ga­lo dė­kin­gi per­so­na­lui už ge­rą dar­bą, su­si­kau­pi­mą ir su­si­klau­sy­mą šiuo lai­ko­tar­piu. Te­gul Jus vi­sus ly­di vi­di­nė ra­my­bė, ge­ra svei­ka­ta ir lai­mė.

 
Gim­dy­mas yra toks ne­nu­spė­ja­mas, kad nie­ka­da ne­ži­nau, kaip vis­kas ga­li pa­kryp­ti
 
Aly­taus ap­skri­ties S. Ku­dir­kos li­go­ni­nės Aku­še­ri­jos ir gi­ne­ko­lo­gi­jos sky­riaus aku­še­rė Vi­li­ja Ki­ze­lie­nė:

- Aku­še­re dir­bu nuo 1990-ųjų ba­lan­džio 1 die­nos, jau tris­de­šimt me­tų. Šią pro­fe­si­ją pa­si­rin­kau, nes apie me­di­ci­ną sva­jo­jau nuo vai­kys­tės. Kaž­kiek lė­mė ir ge­ne­ti­ka, ma­no pro­se­ne­lė bu­vo pri­bu­vė­ja, be to, tu­rė­jau gi­mi­nė­je aku­še­rę kaip pa­vyz­dį.
Bai­giau Vil­niaus me­di­ci­nos mo­kyk­lą, aku­še­rių spe­cia­ly­bę. Gy­ve­nu Sim­no mies­te­ly­je, vi­są lai­ką dir­bau ir dir­bu Aly­taus li­go­ni­nės Aku­še­ri­jos sky­riu­je.
Di­džiau­sias rū­pes­tis ma­no dar­be yra tai, kad gim­dy­vė ir bū­si­mas kū­di­kis jaus­tų­si sau­giai ir ge­rai.
Mes su vi­sa ko­man­da, ku­rios prie­ša­ky­je gy­dy­to­jas, at­sa­ko­me už dvi gy­vy­bes, ma­mos ir kū­di­kė­lio. Net men­kiau­sia klai­da ga­li tu­rė­ti skau­džių ir liūd­nų pa­sek­mių.
 
Ne­ga­liu sau leis­ti at­si­pa­lai­duo­ti, vi­sa­da sten­giuo­si su­teik­ti vi­so­ke­rio­pą pa­gal­bą gim­dy­vei. Juk mū­sų tiks­las – svei­kas nau­ja­gi­mis, svei­ka ma­ma. Sten­giuo­si to­bu­lin­ti sa­vo ži­nias ir kuo dau­giau su­si­pa­žin­ti su nau­jo­vė­mis.
Tė­vys­tės mo­kyk­los pa­mo­kė­lių me­tu kal­bu apie po­gim­dy­mi­nį lai­ko­tar­pį ir kaip tei­sin­gai žin­dy­ti nau­ja­gi­mį, koks svar­bus yra ma­mos ir vai­ko ry­šys.
Kiek­vie­nas bu­dė­ji­mas dar­be yra lyg iš­šū­kis ge­rą­ja pras­me. Gim­dy­mas yra toks ne­nu­spė­ja­mas, kad nie­ka­da ne­ži­nau, kaip vis­kas ga­li pa­kryp­ti.
 
Dar­bas man – kaip ant­rie­ji na­mai. Juk čia pra­bė­ga pu­sė ma­no gy­ve­ni­mo. Vi­są nuo­var­gį kom­pen­suo­ja nau­ja­gi­mio riks­mas, lai­min­gų tė­vų iš­tar­tas „Ačiū už pa­gal­bą“ vi­sa­da pa­glos­to šir­dį. Pa­si­džiau­giu, kad pa­da­riau vis­ką, ką ga­lė­jau.
Šiuo me­tu sten­giuo­si ne­pa­si­duo­ti ko­ro­na­vi­ru­so pa­ni­kai, griež­tai lai­ky­tis vi­sų rei­ka­la­vi­mų, kad ne­pa­kenk­čiau ki­tiems ir sau. Mes dir­ba­me, kaip sa­ko­ma, pir­mo­se gre­to­se, to­dėl ne­ga­li­me ne­kreip­ti dė­me­sio į nu­ro­dy­mus. Ne vi­sa­da gim­dy­mas vyks­ta kaip su­pla­nuo­ta, ta­čiau sau­gu­mo jaus­mą bū­si­mai ma­mai ir jos kū­di­kiui tu­ri­me su­teik­ti.
Di­de­lių as­me­ni­nių pla­nų ne­ku­riu ir ne­tu­riu, ma­nau, svar­biau­sia su­spė­ti to­bu­lė­ti ir kad ap­lenk­tų ne­sėk­mės. Į vie­šą­ją erd­vę, kur svei­ka­tos te­ma vyks­ta įvai­rios dis­ku­si­jos, sten­giuo­si ne­si­gi­lin­ti ir ne­re­a­guo­ti. Juk kiek žmo­nių, tiek nuo­mo­nių. Esu tos nuo­mo­nės, kad kal­tin­ti, ir ne tik me­di­kų, ne­įsi­gi­li­nus į si­tu­a­ci­ją, ne­ga­li­ma. 
 
 
Lai­min­giau­sia esu ta­da, ka­da pa­de­du pa­cien­tui ar jo ar­ti­ma­jam
 
Aly­taus po­li­kli­ni­kos ben­druo­me­nės slau­gy­to­ja Jur­gi­ta Tu­raus­kie­nė:

- Rug­sė­jo 1-ąją su­kaks 23 me­tai, kai dir­bu ben­druo­me­nės slau­gy­to­ja Aly­taus po­li­kli­ni­ko­je. Esu lo­ja­li šiai įstai­gai ir šiaip gy­ve­ni­me mėgs­tan­ti pa­sto­vu­mą. Pa­tin­ka man čia, esu pri­pra­tu­si prie ko­le­gų, pa­žįs­tu sa­vo ap­tar­nau­ja­mos apy­lin­kės pa­cien­tus. No­riu ir sie­kiu ge­rai at­lik­ti sa­vo dar­bą. At­sa­kin­gu­mas, pa­rei­gin­gu­mas, su­pra­tin­gu­mas ir pa­pras­tu­mas – tai sa­vy­bės, ku­rias man įskie­pi­jo tė­vai. No­riu, kad pa­cien­tai su mie­lu no­ru vėl su­grįž­tų. Tai ir yra di­džiau­sias ma­no pla­nas.
Pa­sau­lio svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­ja 2020-uo­sius pa­skel­bė Slau­gy­to­jų ir aku­še­rių me­tais. Vis dėl­to vi­suo­me­nė dar nė­ra pa­kan­ka­mai in­for­muo­ta apie šios sri­ties spe­cia­lis­tus. Ste­biu, kad Vy­riau­sy­bė ple­čia slau­gy­to­jų kom­pe­ten­ci­jų ri­bas, tei­kia dau­giau sa­va­ran­kiš­ku­mo mū­sų pro­fe­si­jai. Tik­rai no­ri­si, kad slau­gy­to­jo spe­cia­ly­bė bū­tų la­biau pri­pa­žin­ta, o slau­gy­to­jai tap­tų ly­gia­ver­čiais ko­man­dos na­riais.
 
Gy­dy­to­jo ir slau­gy­to­jo dar­bas yra ko­man­di­nis. Ne­sant vie­no na­rio, nė­ra ir ko­man­dos. Tą la­bai jau­čia pa­cien­tas, pats dar­buo­to­jas, jo ko­le­gos. Kad spe­cia­ly­bė bū­tų la­biau pri­pa­žin­ta, rei­kia su­teik­ti dau­giau ga­li­my­bių slau­gy­to­jui sa­ve re­a­li­zuo­ti ir to­bu­lė­ti. Nors ly­gi­nant si­tu­a­ci­ją da­bar ir prieš 15–20 me­tų, ma­no dar­bo kar­je­ros pra­džio­je, pa­dė­tis kei­čia­si. Da­bar slau­gy­to­jams yra su­teik­ta ga­li­my­bė da­ly­vau­ti kon­fe­ren­ci­jo­se, skir­to­se ir gy­dy­to­jams, ir slau­gy­to­jams. Yra kon­fe­ren­ci­jų, skir­tų tik slau­gy­to­jams, ko anks­čiau ne­bu­vo. Taip pat, pa­gal ga­li­my­bes, ga­li­ma tęs­ti slau­gos stu­di­jas uni­ver­si­te­te, įgy­jant ba­ka­lau­ro ar ma­gist­ro laips­nius. Tad rei­kia slau­gy­to­jams tik nau­do­tis šio­mis ga­li­my­bė­mis, su­tei­kian­čio­mis ži­nių ir nau­jo­vių slau­gos prak­ti­ko­je bei tuo kei­čiant po­žiū­rį į slau­gy­to­ją. Slau­gy­to­jo pro­fe­si­jos at­sto­vai ati­duo­ti tu­ri la­bai daug, bet tik­rai nė­ra pa­kan­ka­mai įver­tin­ti nei at­ly­gio at­žvil­giu, nei pres­ti­žo ga­li­my­bė­mis. Ne­slėp­siu, tik­rai dėl to liūd­na.

Sa­vo dar­bo prak­ti­ko­je, kiek me­nu, aš kaip slau­gy­to­ja ne­bu­vau ne­ver­ti­na­ma ar ig­no­ruo­ja­ma. Tik­riau­siai tai pri­klau­so nuo ko­le­gių, su ku­rio­mis dir­bau ar­ba dir­bu ir dėl to la­bai džiau­giuo­si. Tarp pa­cien­tų – tą ret­sy­kiais pa­jun­tu. Bet, kaip be­bū­tų keis­ta, po il­ges­nio dar­bo kar­tu ar ben­dra­vi­mo jie pa­kei­čia po­žiū­rį į slau­gy­to­jos pro­fe­si­ją. Ir aš džiau­giuo­si. Gi­liai įsi­ti­ki­nu­si, kad pa­si­keis vi­suo­me­nės, gy­dy­to­jų po­žiū­ris į slau­gą, ma­nau, tai tik lai­ko klau­si­mas.
 
Ko­dėl pa­si­rin­kau to­kią pro­fe­si­ją? Il­gai svars­ty­ti tik­rai ne­rei­kė­jo. Jau nuo vai­kys­tės ža­vė­jo bal­ti cha­la­tai, vais­tų kva­pas, me­di­ci­ni­nės kny­gos, ku­rių bu­vo na­muo­se. Gal­būt įta­kos tu­rė­jo, kad ma­ma me­di­kė, to­dėl abi su se­se­ri­mi dvy­ne pa­si­rin­ko­me šią spe­cia­ly­bę. Mes ma­tė­me, kaip ma­ma bu­vo at­si­da­vu­si sa­vo dar­bui, kas tik­rai mus pa­ska­ti­no ei­ti šiuo ke­liu. Ma­no dar­be, be įgy­tos kva­li­fi­ka­ci­jos ir dar­bo įgū­džių, rei­ka­lin­gos šios sa­vy­bės: kan­try­bė, gai­les­tis, švel­nu­mas, at­jau­ta, at­si­da­vi­mas ir ati­du­mas. Vie­nos dės­ty­to­jos žo­džiais: „Tik to­kias sa­vy­bes tu­rin­tis žmo­gus ga­li rink­tis šią spe­cia­ly­bę.“. Tad, per ne­pil­nus 23 dar­bo me­tus, su­pran­tu, kad, kaip liau­dis sa­ko, – sė­džiu sa­vo ro­gė­se.
Dar­bas yra ne­at­sie­ja­ma ir bū­ti­na ma­no gy­ve­ni­mo da­lis. Pir­miau­sia, jau esu lai­min­ga, kad tu­riu dar­bą, to­dėl jį ver­ti­nu.
 
Man pa­tin­ka dar­bas su pa­cien­tais, jų ar­ti­mai­siais. Kas ir ver­čia ma­ne to­bu­lė­ti, plės­ti sa­vo ži­nias ir ge­bė­ji­mus. Tik la­bai gai­la, kad me­di­ko dar­be la­bai daž­nai pa­ti­ria­mas stre­sas, įtam­pa, jau­čia­mos ne­ga­ty­vios emo­ci­jos, taip daž­nai ja­me trūks­ta džiaugs­mo ir šyp­se­nų. Šyp­so­tis rei­kia, nes ir Mo­ti­na Te­re­sė sa­kė: „Mes nie­ka­da ne­su­ži­no­si­me, kiek daug gė­rio pa­do­va­no­ti ga­li pa­pras­čiau­sia šyp­se­na.“. Šie jos žo­džiai ga­lio­ja tiek me­di­kui, tiek ir pa­cien­tui. Lai­min­ga esu, kai su­pran­tu, kad esu rei­ka­lin­ga sa­vo ko­le­gei, kad gal­būt aš jai pa­dė­jau ir ji pa­ju­to pa­leng­vė­ji­mą. Lai­min­ga esu, kai ma­tau, kad at­li­kau šiaip ge­rą dar­bą, nors jis man ir ne­pri­klau­sė. O lai­min­giau­sia esu ta­da, ka­da pa­de­du pa­cien­tui ar jo ar­ti­ma­jam. Kai jis iš­ei­na lai­min­gas ir su šyp­se­na, dė­ko­da­mas. Ir kar­tais at­ro­do, kad už­te­ko tik iš­tar­ti žo­dį, pa­guos­ti, nu­ra­min­ti, pa­tar­ti. Juk slau­gy­to­ja – tai ir yra pa­cien­to akys, ran­kos ir šir­dis.
Ar ko­ro­na­vi­ru­sas la­bai bau­gi­na? Bi­jau, kad šis vi­ru­sas ne­pa­lies­tų ar­ti­mų žmo­nių. To­dėl, kaip nu­ro­dy­ta ir pri­klau­so, sten­giuo­si lai­ky­tis ka­ran­ti­no są­ly­gų. Ži­nau, ko­kią spe­cia­ly­bę pa­si­rin­kau, ko­kiu ke­liu ei­nu, ir su­vo­kiu, kad tai yra ma­no dar­bas, ma­no pa­šau­ki­mas, ku­rio ne­ga­liu at­si­sa­ky­ti, jei­gu ir rei­kė­tų dirb­ti su ser­gan­čiais ko­ro­na­vi­ru­su pa­cien­tais. Svar­biau­sia ti­kė­ji­mas ir vil­tis, kad vis­kas bus ge­rai.  

 
Ti­kiuo­si, kad vi­sų mū­sų ki­lu­sio pa­vo­jaus su­vo­ki­mas ir su­pra­tin­gu­mas pa­dės įveik­ti vi­sus „ne­lem­to“ vi­ru­so su­kel­tus ne­pa­to­gu­mus
 
Aly­taus po­li­kli­ni­kos ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­ja As­ta Moc­ke­vi­čie­nė:
 
- Jau 29 me­tus dir­bu Aly­taus po­li­kli­ni­ko­je ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­ja, iš jų 13 me­tų Vai­kų li­gų sky­riaus vy­res­ni­ą­ja ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­ja. Aš – aly­tiš­kė, nors gi­mu­si Vil­niu­je, ku­ria­me te­ko pra­leis­ti ir stu­di­jų me­tus. Esu la­bai lai­min­ga pa­si­rin­ku­si me­di­ci­nos dar­buo­to­jo pro­fe­si­ją ir nie­kaip ne­įsi­vaiz­duo­ju, kad ga­lė­čiau dirb­ti ki­tą dar­bą. Juk nie­ko nė­ra ma­lo­niau, kaip į me­di­kus žvel­gian­čios pa­cien­tų akys, ku­pi­nos dė­kin­gu­mo už mū­sų dar­bą. La­bai džiau­giuo­si ben­dra­vi­mu su ma­ža­isiais pa­cien­tais, ku­rie, nors ir li­go­ti, ta­čiau daž­niau­siai bū­na pa­ki­liai nu­si­tei­kę ir ku­pi­ni ener­gi­jos, ge­rų emo­ci­jų, nuo­šir­dūs.
Nors dir­bu me­di­ke, ta­čiau kaip ir kiek­vie­nas žmo­gus, vi­sų pir­ma, no­riu bū­ti svei­ka, to­dėl ki­lu­si ko­ro­na­vi­ru­so pan­de­mi­ja su­ke­lia ne­jau­ku­mą tiek dar­be, tiek kas­die­ni­nia­me gy­ve­ni­me. Ti­kiuo­si, kad vi­sų mū­sų ki­lu­sio pa­vo­jaus su­vo­ki­mas ir su­pra­tin­gu­mas pa­dės įveik­ti vi­sus „ne­lem­to“ vi­ru­so su­kel­tus ne­pa­to­gu­mus, o moks­lo pa­sie­ki­mai pa­dės su­val­dy­ti bai­mes, ki­lu­sias dėl CO­VID-19.  

 

Nau­jos ir to­kios tra­pios gy­vy­bės at­ėji­mas ma­ne ža­vi ir su­tei­kia daug džiaugs­mo ir jė­gų
 
Aly­taus ap­skri­ties S. Ku­dir­kos li­go­ni­nės Aku­še­ri­jos ir gi­ne­ko­lo­gi­jos sky­riaus aku­še­rė Vi­ta­li­ja Bu­be­nie­nė:

- Esu gi­mu­si Aukš­tai­ti­jos mies­te Pa­sva­ly­je. 1980 me­tais bai­giau Pa­ne­vė­žio A. Do­ma­še­vi­čiaus me­di­ci­nos mo­kyk­lą, kur įgi­jau aku­še­rės spe­cia­ly­bę ir pra­dė­jau dirb­ti Aly­taus li­go­ni­nė­je.
Šią spe­cia­ly­bę pa­si­rin­kau ne­at­si­tik­ti­nai. Ma­no tė­ve­lis tar­nau­da­mas ka­riuo­me­nė­je bu­vo gy­dy­to­jo pa­dė­jė­jas. Jis daug pa­sa­ko­jo apie vi­zi­tus pas pa­cien­tus kar­tu su gy­dy­to­ju. Tė­ve­lis pui­kiai mo­kė­jo ste­ri­li­zuo­ti švirkš­tus ir in­stru­men­tus, at­lik­da­vo kai ku­rias pro­ce­dū­ras ir mums, vai­kams, su­si­žei­dus.
Nuo vai­kys­tės sva­jo­jau tap­ti me­di­ke, o kai mo­kiau­si 5 kla­sė­je, per­skai­čiau tuo­me­ti­nia­me žur­na­le „Ta­ry­bi­nė mo­te­ris“ straips­nį apie vie­ną aku­še­rę ir jos dar­bą. Tai ir nu­lė­mė ma­no pa­si­rin­ki­mą.
Mū­sų dar­bas – ko­man­di­nis: iš­vien dir­ba ir gy­dy­to­jas, ir aku­še­rė, ir slau­gy­to­ja-pa­dė­jė­ja.
Kiek­vie­no gim­dy­mo me­tu jau­čia­me di­džiu­lę at­sa­ko­my­bę už gim­dy­vę ir jos kū­di­kį, to­dėl mū­sų vi­sų su­si­klau­sy­mas yra ypač svar­bus.
 
Ir aiš­ku, kad vi­są įtam­pą bei nuo­var­gį kom­pen­suo­ja nau­jos gy­vy­bės iš­girs­tas verks­mas ir ma­my­tės džiaugs­mas su­si­lau­kus ma­žo glež­no kū­di­kio, ku­ris su­tei­kia jų gy­ve­ni­mui nau­ją pras­mę.
Bū­tent nau­jos ir to­kios tra­pios gy­vy­bės at­ėji­mas ma­ne ža­vi, su­tei­kia daug džiaugs­mo ir jė­gų.
Džiau­giuo­si mū­sų dar­niu ko­lek­ty­vu, juo ga­liu pa­si­ti­kė­ti bet ku­rią su­dė­tin­gą mi­nu­tę, ga­liu pa­si­tar­ti ir pa­si­guos­ti.
Daug ži­nių ir at­si­da­vi­mo rei­ka­lau­jan­ti aku­še­rės spe­cia­ly­bė yra la­bai se­na. Ta­čiau moks­las vis pa­tei­kia nau­jų ži­nių, tad ir mes nuo­la­tos lan­ko­me įvai­rias kon­fe­ren­ci­jas ir to­bu­li­ni­mo­si kur­sus.
Ko­ro­na­vi­ru­sas, aiš­ku, bau­gi­na ma­ne, kaip ir vi­sus. Sten­gia­mės ne­pa­ni­kuo­ti, griež­tai lai­ky­tis vi­sų rei­ka­la­vi­mų ir, ži­no­ma, su­teik­ti sau­gu­mo jaus­mą bū­si­moms ma­my­tėms.

 
Tai, ko pa­kan­ka­mai ge­rai ne­pa­žįs­ti, vi­sa­da ke­lia ne­ri­mą, ta­čiau drau­ge ke­lia ir pro­fe­si­nę am­bi­ci­ją kuo grei­čiau pa­žin­ti bei iš­mok­ti sau­giai dirb­ti
 
Aly­taus ap­skri­ties S. Ku­dir­kos li­go­ni­nės vy­riau­sio­ji slau­gos ad­mi­nist­ra­to­rė Dai­va Alek­san­dra­vi­čie­nė:

- Šiuo­lai­ki­nia­me pa­cien­to gy­dy­mo ir jo svei­ka­tos ge­ri­ni­mo pro­ce­se da­ly­vau­ja svei­ka­tos prie­žiū­ros spe­cia­lis­tų ko­man­da. Jūs la­bai tiks­liai pa­ste­bė­jo­te, jog slau­gy­to­jai yra pa­ti di­džiau­sia svei­ka­tos prie­žiū­ros spe­cia­lis­tų gru­pė. Slau­gy­to­ja, anks­čiau va­din­ta me­di­ci­nos se­se­ri­mi, yra vie­na iš ne­at­ski­ria­mų gy­dy­mo įstai­gos gran­džių. Ir kai vie­šo­jo­je erd­vė­je mi­ni­mi gy­dy­to­jai, tai gal­vo­ju, jog vi­si su­pran­ta­me, kad už jų pe­čių dir­ba vi­sas bū­rys me­di­ci­nos spe­cia­lis­tų – slau­gy­to­jų, tech­no­lo­gų, aku­še­rių, slau­gy­to­jų pa­dė­jė­jų.
Svei­ka­tos prie­žiū­ros ko­ky­bei yra vie­no­dai svar­būs vi­si su­dė­ti­niai pro­ce­sai ir vi­si juo­se da­ly­vau­jan­tys dar­buo­to­jai, o slau­gy­to­jos – ypač, nes jos ar­čiau­siai pa­cien­to. Kiek­vie­na gran­dis to­ly­giai tu­ri sa­vo vie­tą. Jei­gu nors vie­no­je nė­ra ko­ky­bės, dė­me­sio ar pro­fe­sio­na­lu­mo, tai vi­sas dar­bas ne­bus ko­ky­biš­kas ar­ba ap­skri­tai ga­li ne­pa­vyk­ti.
Slau­gy­to­jo dar­bas ypa­tin­gas tuo, kad ben­drau­ja­ma su žmo­gu­mi, ku­ris yra pri­slėg­tas li­gos, iš­si­gan­dęs ar puo­lęs į ne­vil­tį, ku­riam skau­da ar jis ne­ri­mau­ja dėl at­ei­ties. Tad ten­ka ne tik at­lik­ti įvai­rias pro­ce­dū­ras, bet ir iš­klau­sy­ti, pa­guos­ti, pa­dė­ti įveik­ti ne­vil­tį, su­šil­dy­ti žmo­giš­ka ši­lu­ma.
 
Ta­čiau ten­ka pri­pa­žin­ti, jog Lie­tu­vo­je slau­gy­to­jų da­ly­va­vi­mas svei­ka­tos po­li­ti­ko­je šiuo me­tu yra ma­žas, nes slau­ga, kaip sa­va­ran­kiš­ka pro­fe­si­ja, pri­pa­žin­ta pa­kan­ka­mai ne­se­niai.
Aly­taus ap­skri­ties S. Ku­dir­kos li­go­ni­nė­je dir­ba 274 ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­jos ir 25 aku­še­rės. Įstai­gos slau­gos per­so­na­lo ben­druo­me­nę api­bū­din­čiau kaip drau­giš­ką, smal­sią, at­vi­rą slau­gos nau­jo­vėms ir kar­tais pa­si­žy­min­čią pro­fe­si­nio per­de­gi­mo sin­dro­mu.
Klau­sia­te, jei rei­kė­tų šian­dien įvar­dy­ti tris pro­fe­si­nius rū­pes­čius, ko­kie jie bū­tų, ko­kia tvar­ka iš­si­dės­ty­tų? Vi­sų pir­ma tai pa­di­dė­jęs or­ga­ni­za­ci­nio dar­bo krū­vis, pri­si­tai­kant prie šian­die­ni­nės pan­de­mi­nės si­tu­a­ci­jos, slau­gos per­so­na­lo dar­bo pe­ror­ga­ni­za­vi­mas bei nuo­la­ti­nis ne­nu­trūks­ta­mas ko­mu­ni­ka­vi­mas su įstai­gos per­so­na­lu.
Į klau­si­mą, ko­dėl aš pa­si­rin­kau šią pro­fe­si­ją, at­sa­ky­čiau, kad ne­ma­tau sa­vęs ki­to­je sri­ty­je. Gal­būt tai skam­bės ba­na­liai, ta­čiau šią spe­cia­ly­bę pa­si­rin­kau no­rė­da­ma pa­dė­ti ki­tiems. Esu la­bai pa­ten­kin­ta sa­vo pa­si­rin­ki­mu. Ti­kiuo­si, jog pa­si­ti­kė­ji­mas slau­gy­to­jo­mis vis di­dės, ir kar­tu slau­gy­to­jo pro­fe­si­ja bus la­biau ver­ti­na­ma vi­suo­me­nė­je.
Kal­bant apie ko­ro­na­vi­ru­są, ma­no min­tis bū­tų to­kia: tai, ko pa­kan­ka­mai ge­rai ne­pa­žįs­ti, vi­sa­da ke­lia ne­ri­mą, ta­čiau drau­ge ke­lia ir pro­fe­si­nę am­bi­ci­ją kuo grei­čiau pa­žin­ti bei iš­mok­ti sau­giai dirb­ti.
 

Komentuoti:

Vardas:
Komentaras:

    Budinti vaistinė


    Seime gaivinama idėja įteisinti mobiliąsias vaistines

    Seime gaivinama idėja įteisinti mobiliąsias vaistines

    Seime vėl registruotas siūlymas įteisinti mobiliąsias vaistines.  
    Mobiliąsias vaistines M.Jakubauskienė vadina sveikintina iniciatyva

    Mobiliąsias vaistines M.Jakubauskienė vadina sveikintina iniciatyva

    Sveikatos apsaugos ministrė Marija Jakubauskienė sako, kad mobiliosios vaistinės būtų gera galimybė priartinti vaistų įsigijimą gy...

    razinka


    Sveika šeima


    Persivalgymas tampantis tyliu žudiku

    „Paprastai žmonės su persivalgymo sutrikimu nesikreipia pagalbos galvodami, kad jiems kol kas dar nėra „taip blogai“. Jie valgo slėpdamiesi, kad niekas nematytų ir nežinotų, nors kartais, ypač tarp vyresnių moterų ir vyrų, persivalgymas atrodo kaip normalus dalykas“, – sako savopuseje.lt psichologė, sava...

    Pakalbėkim apie tai


    Svetur


    Šviesesnė ateitis dėl krūties vėžio

    „Maždaug 40 procentų moterų turi tankų krūtų audinį, tačiau tai paaiškėja tik atlikus mamogramą. Moterims, turinčioms tankų audinį, šiek tiek padidėja krūties vėžio rizika“, – teigia Krūtų radiologijos konsultantė iš Niukaslio ligoninės dr. Nerys Forester. Jungtinėje Karalystėje pradėti nauji ba...

    Redakcijos skiltis


    Komentarai


    Pranašystės... 2025-iesiems
    Henrikas Vaitiekūnas Pranašystės... 2025-iesiems
    Persileidimai – dažnas gamtos reiškinys
    Vilma Gudynienė Persileidimai – dažnas gamtos reiškinys
    Medicinos bendruomenė – atsakingas valstybės partneris. Laikas tai išnaudoti
    Andrej Rudanov Medicinos bendruomenė – atsakingas valstybės partneris. Laikas tai išnaudoti

    Naujas numeris