- Patologijos technologo specialybė – daug kam negirdėta. Kuo ji svarbi gydant pacientus?
- Iš esmės patologijos technologas atlieka laboratorinius tyrimus. Tai – darbas laboratorijoje su žmogaus kūno audiniais ir organais: informatyvių zonų parinkimas iš gautos tiriamosios medžiagos, jos apdorojimas specialiais metodais ir paruošimas mikroskopiniam vertinimui. Kalbant apie mane, pirmiausia esu atsakingas už mėginių intraoperaciniams tyrimams paruošimą. Chirurginės operacijos metu vakuuminiu paštu gauname tiriamąją medžiagą, turime ją apdoroti šaldomąja technika, gydytojas patologas įvertina atvejo mikroskopinį vaizdą, konsultuoja operuojantį chirurgą ir taip nulemia tolimesnę operacijos eigą. Tad jau nuo ankstaus ryto privalau būti pasiruošęs bet kurią akimirką atlikti savo darbą skubiai, bet atsakingai. Įdomu tai, kad atlikti šio tyrimo galiu būti iškviestas ir naktį, kadangi pasitaiko ir atvejų susijusių su organų transplantacija, tad gali būti svarbi kiekviena valanda ar net minutė.
 
- Nesudreba rankos suvokiant, kad nuo to, kaip tiksliai bus atliktas tyrimas, gali priklausyti žmogaus likimas?
- Iš pradžių ši mintis itin dažnai lydėdavo. Pavyzdžiui, siunčiama medžiaga iš Nacionalinio vėžio instituto operacinės, esančios poros minučių atstumu nuo Valstybinio patologijos centro. Intraoperacinio tyrimo atsakymas gydytojo patologo turi būti pateiktas per penkiolika dvidešimt minučių, kadangi operuojančiam chirurgui reikia nuspręsti, ką daryti toliau: pašalinti visą organą ar tik jo dalį. Tad vos pradėjus dirbti spaudimas išties atrodė nemažas ir nuo jaudulio net prakaito lašeliai ant kaktos kaupdavosi (juokiasi), ypač kai iš eilės reikėdavo atlikti kelis skirtingų pacientų skubius tyrimus. Bet kiekvieną kartą stengiuosi nuraminti save ir nepamiršti, kad svarbiausia kokybė. Mano credo kaip ir gyvenime, taip ir darbe – „Festina lente“ (liet. „Skubėk lėtai“). Kiekviena diena yra kaip mažas iššūkis, nes niekada nežinai, kiek tyrimų reikės atlikti. Bėgant laikui ir susiduriant su vis naujomis stresinėmis situacijomis, suprantu, kad tai mane užgrūdina, ugdo požiūrį į kiekvieną atvejį žvelgti ramiai, be nervų. Išmokau nebūti impulsyvus, nuspręsti viską apgalvojus, nes supratau, kad nuo to priklauso labai daug ne tik darbe, bet ir gyvenime.
 
- Kas šiame darbe kelia daugiausiai iššūkių?
- Daugiausia iššūkių šiame darbe kelia gaunamų mėginių įvairovė: medžiagos dydis bei audinio tipas. Technologas turi mąstyti, kaip atitinkamai užšaldyti medžiagą specialiame šaldymo aparate, atpjauti kokybiškus pjūvius ir „užtraukus“ juos ant objektinio stiklelio, nudažyti automatizuota dažymo mašina reikalingais reagentais. Gydytojui patologui, vertinančiam mikroskopinį vaizdą, šie etapai yra svarbūs diagnozei nustatyti. Svarbiausia, siekiame išvengti žmogiškųjų klaidų rizikos, todėl daug ką laboratorijoje pakeitėme automatizuotomis sistemomis. Svarbu į kiekvieną atvejį žiūrėti atsakingai, stengtis viską nuodugniai išsinagrinėti, siekiant gauti kuo informatyvesnį ir tikslesnį atsakymą.
 
- Šiandien nesigaili, kad planas A – studijuoti biologiją – neišdegė?
- Jei atvirai, visiškai nesigailiu Vilniaus kolegijoje baigęs biomedicinos diagnostikos studijas ir net labai džiaugiuosi savo pasirinkimu. Jau pirmame pusmetyje atlikau praktiką šiame centre ir supratau, kad mane ši sritis labai domina ir noriu praplėsti savo žinias. Darbas tikrai nekasdieniškas, dinamiškas ir atskleidžiantis vis įdomesnius atvejus. Susiduri su įvairiausiomis situacijomis, apie kurias net filmuose neparodo. Labiausiai įsimina atvejai, kurie nustebina rekordišku naviko dydžiu. Svarbu pasakyti, jog Valstybiniame patologijos centre atliekama daugybė įvairių retų ir specializuotų tyrimų, mokslo darbų, kurie verčia judėti į priekį. Vis dažniau girdime televizijoje ar spaudoje apie prevencinius tyrimus, tokius kaip gimdos kaklelio ar prostatos vėžio, kurie padeda nustatyti ligą dar jai nespėjus įsibėgėti. Taip padidiname žmonių šansus pasveikti ir gyventi normalų sveiką gyvenimą. Džiaugiuosi galėdamas prie viso to prisidėti.
 
- Vos porą metų besidarbuodamas patologijos technologu Santaros klinikų kolektyvo buvai įvertintas kaip Metų atradimas. 
- Man tai buvo tikrai netikėta. Visada atrodė, kad gydytojai, genetikos specialistai yra tie, kurie padaro didžiąja darbo dalį – aukštesnioji kasta (juokiasi). Iš tiesų darbe stengiuosi būti savimi, įkvėpti nuotaiką, kurią pats atsinešu. Kiekvieną dieną stengiuosi pradėti ta koja, kuria reikia. Jei būna kitaip, stengiuosi ją „perlaužti“ (juokiasi). Man malonu matyti žmones, kurie juokiasi, kurių akys spindi, tuomet ir diena atrodo nebe tokia sunki, atslūgsta įtampa. Stengiuosi ir bendraudamas su gydytojais ką nors smagaus pasakyti, kad jie prasiblaškytų, nebūtų visada panirę savo apmąstymuose. Įsivaizduoju, kaip jiems sunku, kai pacientams turi diagnozuoti sunkias ligas ir stengtis visų pilkų minčių neparsinešti namo.

---

 
Dosjė
2014–2017 m. Vilniaus kolegija, „Biomedicininė diagnostika“.
2017–2018 m. Vilniaus universitetas, „Biologija“, papildomosios studijos.
Nuo 2016 m. – patologijos technologas, Valstybinis patologijos centras, VUL Santaros klinikų filialas.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!