Pokalbiui su ilgamečiu universiteto dėstytoju susėdavome pačioje Vilniaus šerdyje, Gedimino prospekte esančiame pašnekovo bute, pro kurio langus ir balkonėlį atsiveria užburiantis vaizdas tiesiai į Vilniaus arkikatedrą. Nepaisant garbaus amžiaus, pašnekovas kiekvieną dieną nulipa ir užlipa laiptais į ketvirtą aukštą, mat sename name lifto nėra. Įžengus į erdvų butą pirmiausiai į akis krenta ne vieną dešimtmetį rinkta muzikos plokštelių kolekcija – R.Kazakevičius yra didelis muzikos mylėtojas, - namų sienas puošiantys dėdės žymaus dailininko Leonardo Kazoko (1905-1981) paveikslai.
 
Šventiniu laikotarpiu mediko namai buvo pilni gyvybės: iš Prancūzijos aplankyti atvažiavo jau mirusio brolio Jurgio artimieji. „Mokiau, kaip gaminti aguonpienį, virėme kisielių, kompotą“, – kaip su dukterėčiomis ruošė Kūčių vakarienę, džiaugsmingai pasakojo pašnekovas. R.Kazakevičius turi vilties, kad viena brolio anūkių Agota, kalbanti lietuviškai ir siekianti dvigubos pilietybės, įleis šaknis Lietuvoje. Ką tik devyniasdešimtmečio sulaukusio R.Kazakevičiaus gyvenimo istorija sugulė jo biografinėje knygoje „Mano gyvenimas“.
 
Ant popieriaus lapų išguldyti jaudinantys prisiminimai iš vaikystės metų Kaune, medicinos studijų tuometiniame Kauno medicinos institute bei dėstytojavimo Vilniaus universitete, džiaugsmingi susitikimai su ilgai nematytu broliu Jurgiu, kuris okupaciniais metais išvyko į Prancūziją ir šeima apie jį ilgai nieko nežinojo. Prisiminimuose svarbi vieta tenka žmonai, meiliai vadinamai Lenute, kuri – atsidūsta docentas – išėjo per anksti. Ir, žinoma, didžiajam gyvenimo hobiui – klasikinei muzikai.
 
- Docente, ką tik baigiau skaityti jūsų atsiminimus, o man jau rodote dar vieną, ką tik iš spaustuvės atkeliavusią knygą „Medicinos eponimai“.
 
- Knyga „Medicinos eponimai“, prie kurios dirbau dvejus trejus metus, pasirodė prieš keletą savaičių, ir buvo pristatyta Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Didžiojoje auditorijoje. Joje penkiasdešimt metų skaičiau paskaitas. Įdomu, kad pirmoji ir paskutinė paskaita (2016 metais) vyko būtent universiteto Didžiojoje auditorijoje. Dėsčiau svarbią, vieną kertinių medicinos teorinių disciplinų – patofiziologiją, kuri tiria sergančio organizmo funkcinius pakitimus. Visų specialybių medicinos studentai šias paskaitas išklauso trečiame kurse. Tad, kai apsilankau bet kurioje ligoninėje, visur sutinku savo buvusius studentus.
Daugelis nežino, ką reiškia „eponimas“. Medicinoje yra sena tradicija – žmogų, kuris pirmąkart aprašė naują ligą, simptomą ar požymį, pavadinti jo pavarde. Pavyzdžiui, Parkinsono, Alzheimerio ligas visi žino. Tačiau turbūt ne daug kas iš medikų žino, kad eponimu gali būti pavadintas ne tik mokslininkas ar gydytojas, bet ir vietovė, kurioje pirmąkart nustatyta liga. Pavyzdžiui, Laimo liga pavadinta pagal Old Lyme‘o miestą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Eponimu gali būti vadinama netgi profesija. Pavyzdžiui, legioneliozė, nuo kurios net Vilniuje mirė keli žmonės. Ne taip seniai, 1976 metais, JAV karo veteranų organizacijos „Amerikos legionas“ nariai per suvažiavimą apsigyveno viename viešbutyje, ir jiems pasireiškė epideminis ūminės pneumonijos protrūkis. Tuomet nemaža dalis jų mirė.
 
- Smalsu, ar yra tokiu būdu pagerbtų Lietuvos gydytojų-mokslininkų?
 
- Kiek radau, vienintelis –Vilniaus universiteto profesorius dermatovenerologas Jonas Lelis, miręs 2011 metais. Pasaulinėje literatūroje aprašytas Lelio sindromas –hipohidrozinė ektoderminė displazija – paveldimas odos susirgimas. Profesorių gerai pažinojau, mes kartu dirbome universitete.
 
- Knygoje aprašote ir mažiau girdėtus eponimus... Vienas tokių – sindromas, pavadintas XIX a. prancūzų rašytojo Stendalio vardu...
 
- Dėl to, kad rašytojas Stendalis, atvykęs į Florenciją ir išvydęs garsius meno kūrinius, buvo pagautas stiprios emocijos, euforijos. Netgi dabar viena italų psichiatrė, dirbanti Florencijos ligoninėje, atkreipia dėmesį, kad pasitaiko nemažai turistų, ypač iš mažesnių Japonijos miestelių, kuriems, išvydus garsius meno kūrinius, pasireiškia stiprios psichologinės reakcijos. Suintensyvėja širdies plakimas, darosi silpna, kartais tokie turistai netgi atsiduria ligoninėje.
 
- Štai kokia galinga meno jėga! Medicinos fakulteto Didžiojoje auditorijoje kas mėnesį organizuodavote muzikinius vakarus, kuriuos staiga nutraukė pandemija. Jų atgaivinti neplanuojate?
 
- Galima atgaivinti. Man patikdavo rengti vakaro programą. Kadangi viso disko dėl autorinių teisių nebuvo galima leisti, parinkdavau gražiausias muzikines ištraukas. Muzika yra mano hobis. Džiaugiuosi, kad nuo pat vaikystės buvau mokomas muzikos, be kurios neįsivaizduoju savęs. Namuose buvo pianinas, nuo pat pirmųjų savo dienų girdėdavau muzikos garsus.
 
- Keista, vaikystėje mokėtės groti fortepijonu, lankėte Juozo Gruodžio muzikos mokyklą, tačiau profesionaliu menininko keliu nepasukote...
 
- Nesigailiu, kad nepasukau muziko keliu – nugalėjo kritiškas požiūris į savo gabumus, – ir pasirinkau studijuoti mediciną. Ji atvėrė pasaulį, kuris man leido giliau pažinti žmogų.
Medicinos institutą baigiau Kaune 1959 metais ir gavau paskyrimą į Platelių ambulatoriją. Tėvai jau buvo nelabai jauni, galvojau, kad reikia įsidarbinti kur nors arčiau. Absoliučiai niekur neleido – tik į Platelius. Pasirodo, būta intrigos. Rašytojo Antano Vienuolio-Žukausko sūnus ir jo žmona gydytoja būtinai norėjo iš ten ištrūkti, tad reikėjo naujo gydytojo ir į tą vietą numatė mane. Tad pusę metų nedirbau. Neramus ruduo buvo ir kitam likimo draugui kursiokui Raimundui Kibišai (Kauno poliklinikos direktoriaus Pauliaus Kibišos tėvas – red. past.), kuris taip pat nenuvyko į prievarta brukamą darbo vietą. Visaip stengėmės užsimiršti. Iki lapkričio vidurio maudėmės Nemune iš to streso, kad neturime darbo. Šaltas vanduo mus apramindavo. (Šypsosi.) Tuomet tėvo brolio Stasio Kazakevičiaus žmonos sesuo dirbo stomatologe Geležinkelio ligoninėje, kuri buvo nepavaldi Sveikatos apsaugos ministerijai, – ir ten man surado darbą. Aišku, irgi buvo kritikos, bet paskui viskas aprimo ir galėjau ramiai dirbti.
Muzika ir medicina siejasi. Medicina – ir mokslas, ir menas. Juk muzika dar naudojama medicinoje, kaip gydymo priemonė. Jei dabar reikėtų rinktis profesinį kelią, turbūt imčiau domėtis muzikos terapija. Viena žinomiausių Amerikos klasikinės muzikos dainininkių Renee Fleming kartu su žymiausiais neurofiziologais rašo mokslinius straipsnius ir tiria, kaip muzika veikia žmogaus sveikatą.
 
- Namuose esate sukaupęs turtingą muzikos plokštelių kolekciją. Turbūt muzikos terapija gelbėjo ir tuomet, kai netekote ištikimos gyvenimo palydovės – žmonos Lenos Daukšaitės-Kazakevičienės.
 
- Žinoma, muzika gelbėjo ir sunkiais gyvenimo momentais. Pažintis su žmona taip pat prasidėjo per muziką. Mano draugas muzikas Anatolijus Valičenka, pas kurį, neturėdamas kur gyventi Vilniuje, buvau apsistojęs devynių kvadratinių metrų kambarėlyje, buvo didelis tuomet dar vinilinių plokštelių fanas, turėjo didelę jų kolekciją. Įsivaizduokite, tame devynių kvadratinių metrų kambarėlyje jis kviesdavosi pažįstamus pasiklausyti muzikos. Ne daug žmonių galėdavo sutilpti. Ir viena jų buvo Lenutė, kuri iš karto krito man į akį. Mudu gražiai sugyvenome. Gaila, kad ji per anksti paliko šį pasaulį.
 
- Jūsų biografijoje dar viena įdomi detalė – turėjote unikalią pažintį su Dvarionų šeima, pas kuriuos gyvenote penkerius metus iki vestuvių su žmona.
 
- Išties, gyvenimas Dvarionų namuose man davė daug. Per penkerius metus čia sutikau ir pažinau daugybę iškilių kultūros žmonių. Pas Dvarionus esu matęs ir Mstislavą Rostropovičių. Ir rusų pianistinės mokyklos korifėjų Heinrichą Neuhausą. Pastarajam kartais netgi matuodavau kraujo spaudimą, kai blogiau pasijusdavo, o jiedu su B.Dvarionu lošdavo šachmatais.
O kodėl apsigyvenau pas Dvarionus? Baigęs medicinos studijas, kaip minėjau, įsidarbinau Geležinkelio ligoninėje ir apsigyvenau pas savo klasės draugą Tolią Valičenką devynių kvadratinių metrų kambarėlyje – jis mane priėmė nakvoti ant sudedamos lovelės. Kokius kelis mėnesius taip gyvenau. O mano dėdė dailininkas Leonardas Kazokas buvo vedęs Balio Dvariono seserį Bronę Dvarionaitę, kuri mane labai mėgo. Per vieną gimimo dieną pas ponią Eugeniją Mikėnienę, Balio Dvariono jaunesniąją seserį, dėdienė Aldoną Dvarionienę, irgi pianistę, išugdžiusią daug gabių mokinių, tarp jų – ir profesorių Vytautą Landsbergį, įkalbėjo mane priimti į savo namus. „Priimk vargšą daktarėlį, jis neturi kur gyventi, vargsta ankštame kambarėlyje, o jūsų vaikai išvažiavę studijuoti, turite didžiulį butą“. Dvarionai sutiko priimti mane į savo namus gal ir dėlto, kad žinojo mane mėgstant muziką, draugaujant su buvusiais konservatorijos studentais. Prisimenu, kad eidamas pas Dvarionus gyventi varžiausi, nerimavau, kaip klostysis santykiai. Tačiau nuo pat pirmos dienos nerimas išsisklaidė, nes šeimininkai mane priėmė kaip tikrą šeimos narį. Balys Dvarionas buvo nepaprastas žmogus, turėjo gerą humoro jausmą, visi žmonės jam būdavo lygūs, su visais greitai rasdavo bendrą kalbą. Jis ir su kaminkrėčiu, ir su ministru bendraudavo vienodai.
 
- Iš Geležinkelio ligoninės, kur dirbote trejus metus, išėjote į Eksperimentinės ir klinikinės medicinos institutą, o galiausiai – ir į universitetą. Ar palaikote ryšius su jaunesniais kolegomis – kokie yra jaunos kartos patofiziologai?
 
- Jaunimo grupė pagreitino ir mano naujausios knygos išleidimą! Be to, kai būna mokslo metų pradžia ir pabaiga, visada mes bendrai tą pažymime. Jaunos kartos patofiziologai, kurie dabar dėsto tą discipliną, kurią dėstydavau aš, pas mane ateina su savo vaikais. Džiaugiuosi, kad jie tikrai labai gerai dėsto, gilinasi ir, nepaisant didelio amžiaus skirtumo, yra išlikę nepaprastai draugiški santykiai.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!