„Regos netekau kai man buvo 25-eri. Gal ir anksčiau jutau tam tikrus ženklus, lankiausi pas oftalmologus, pradėjau nešioti akinius porą metų prieš tai. Bet gyvenimas buvo bėgantis, lekiantis – ne visada pavykdavo nuvykti pas gydytojus reguliariai pasikonsultuoti“, – pasakoja cukriniu diabetu sergantis Ričardas Nika.
Iš Telšių kilęs, šiuo metu sostinėje studijuojantis bei dirbantis, 32-ejų Ričardas Nika vos penkerių susirgo cukriniu diabetu, o regėjimo neteko prieš septynerius metus.
Juodas taškelis akyje
Iš Telšių kilęs, šiuo metu sostinėje studijuojantis bei dirbantis, 32-ejų R.Nika vos penkerių susirgo cukriniu diabetu, o regėjimo neteko prieš septynerius metus.
„Gerai prisimenu tą dieną, kai viskas prasidėjo. Žiūrėjau filmą, dar kaip šiandien pamenu, „Marsietis“. Staiga akies plote atsirado mažas juodas taškelis. Pamanęs, kad kas nors įkrito į akį, ją patryniau. Tuomet visas vaizdas tiesiog nusidažė rožine spalva, – pasakoja pašnekovas. – Mane išpylė šaltas prakaitas, išėjau į lauką ir pradėjau dairytis. Buvo tokia panika...
Ilgai nelaukęs Ričardas registravosi pas gydytojus oftalmologus. Šie pasakė, kad reikia važiuoti į Klaipėdą, „šaudyti tinklainę su lazeriais“ (kraujagyslių prideginimas lazeriu). „Mano diagnozė buvo diabetinė retinopatija. Po maždaug 5 kartų darytos procedūros lazeriu, gydytoja nusprendė, kad to nebepakanka ir man reikia operacijos“, – pasakoja vyras.
Operacijos prireikė abiem akims
Ričardas pasakoja, kad simptomai pirmiausia atsirado kairėje akyje, tačiau po lazerio procedūrų pablogėjo ir kita akis. „Galbūt tai – streso pasekmė. Tada buvau tam tikroje depresijoje, mane tai stipriai paveikė“, – svarsto jis.
Kauno klinikų Akių ligų skyriuje R.Nikai buvo atlikta operacija. „Situacija buvo gana rimta. Gydytojai sakė, kad jeigu operuosiuosi, matysiu prasčiau, bet ilgiau, o jeigu nesioperuosiu, mano regėjimas bus geresnis, bet matysiu trumpai. Pasirinkau variantą, kad darausi operacijas ir žiūrėsiu, kas bus, – vylėsi R.Nika.
„Kauno klinikose išoperavo ir antrąją akį. Tą dieną cukraus kiekį pamatuoti galėjau, tačiau rezultatą vos įžiūrėjau. Regėjimas buvo likęs tik kairės akies kampe. Mano tinklainė, kaip man paaiškino gydytojai, stipriai gydėsi ir joje susidarė randai. Tai įvyko dėl to, kad mano organizmas jaunas, imunitetas stipriai kovoja. Akis nesuprato, kad daro priešingą efektą, negu reikėtų, plius – diabetas. Gydytojas sakė, per dvidešimties metų praktikos tokio įvykio nebuvo matęs. Didžiąją dalį nurašė diabetui. Šie žodžiai man įstrigo iki šiol“, – atsimena pašnekovas ir prisipažįsta galvojęs, kad jo gyvenimas baigtas. Būta ir suicidinių minčių. Laimei, jos praėjo.
Knygos ir sportas suteikė pozityvumo
Ričardas džiaugiasi, kad jo gyvenime atsirado Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Telšių filialo pirmininkė Dženeta Pocienė, su kuria galėjo pasikalbėti, gavo daug patarimų.
„Po metų neregystės ji mane įkalbino važiuoti į Kauną, į reabilitaciją, kurioje sutikau daugiau neregių. Ten pirmą kartą man parodė, kaip naudotis telefonu ir kompiuteriu. Po to pradėjau klausyti daug audioknygų. Tada mano gyvenime atsirado vaikystės draugas, kursiokas, kuris paskatino sportuoti. Manau, kad galbūt knygos ir sportas mane išvedė iš depresijos. Po pusantrų metų mano gyvenimas ėmė keistis“, – sako R.Nika
Interviu su specialistu
Kauno klinikų Akių ligų Klinikos Tinklainės ligų sektoriaus vadovė, Lietuvos akių gydytojų draugijos pirmininkė, gydytoja oftalmologė prof. dr. Vilma Jūratė Balčiūnienė:
- Profesore, kokie simptomai būdingi diabetinei retinopatijai?
- Pacientai ligos pradžioje gali nepastebėti jokių simptomų ar regos pablogėjimo, ypač jei jis pasireiškia vienoje akyje, kadangi sveikoji akis kompensuoja kitos akies regėjimo lauko defektus. Ir tik gerokai ligai pažengus gali pradėti jausti pirmuosius ženklus, o kartais ir iškart prarasti regą. Tuo ši liga ir pavojinga. Dėl ilgalaikės išemijos užaugus naujadarėms kraujagyslėms, joms plyšus ir pradėjus kraujuoti į stiklakūnį, pacientai gali prieš akis matyti juodulius. O joms randėjant – gali atšokti tinklainė, tokiu atveju atrodo, kad užslenka lyg užsklanda ir žmogus gali visiškai prarasti regą.
- Kaip gydoma diabetinė retinopatija? Gal turite gerų naujienų pacientams?
- Svarbiausias diabetinės retinopatijos gydymo principas – glikemijos ir arterinio kraujospūdžio reguliavimas. Todėl svarbus šeimos gydytojų, endokrinologų ir oftalmologų bendradarbiavimas ir personalizuota CD kontrolė bei gydymas.
Lazerinė fotokoaguliacija buvo pagrindinis gydymo metodas nuo 1985 metų, kai jos efektyvumas buvo įrodytas pirmaisiais klinikiniais tyrimais. Jos metu koaguliuojama tinklainė, taip siekiant sumažinti deguonies poreikį.
Pastarąjį dešimtmetį lazerinė fotokoaguliacija nebėra pirmo pasirinkimo DR gydymo metodas. Šiuo metu ją pakeitė KEAF antagonistų injekcijos į stiklakūnį. Šis gydymo metodas, veikiantis pagrindinius DR ir DGDP patogenezės mechanizmus, slopina patologinių kraujagyslių pralaidumo padidėjimą ir angiogenezę, mažina geltonosios dėmės paburkimą ir ne tik pristabdo ligos progresavimą, bet ir pagerina regėjimą. Svarbu, kad pacientai prieš pradedant gydymą suprastų, jog gydymas bus ilgalaikis ir reiks reguliariai lankytis pas oftalmologą ir bus atkiekamos injekcijos į stiklakūnį. Pradžioje injekcijos atliekamos kas mėnesį, vėliau intervalas retinamas, atsižvelgiant į ligos aktyvumą, vertinamą pagal regos aštrumą ir (arba) anatominius rezultatus. Gydymas tęsiamas tol, kol pasiekiamas maksimalus regos aštrumas ir (arba) nenustatoma ligos aktyvumo požymių. Jau turime 4 patvirtintus KEAF slopinančius preparatus. Tiesa, naujausi nėra kompensuojami iš PSDF. O reikalui esant galime skirti ir kortikosteroidų pailginto atpalaidavimo implantus, kuriuos įvedus į stiklakūnį veikia iki 6 mėn. O jei prikraujuoja į stiklakūnį ar atšoka tinklainė, tik tuomet pacientas operuojamas.
Prieš 20 metų pas mus patekdavo daug daugiau „užleistų“ pacientų ir neturėjome tiek priemonių gydyti, kiek turime dabar, – galėdavome operuoti ir gydyti lazeriu, dabar gydymas kraujagyslių augimą slopinančiais vaistais ir kortikosteroidais atitolina operacijas ir netgi padeda jų išvengti. Jeigu visi šeimos gydytojai pacientus kartą per metus siųstų pas akių gydytojus, o patys pacientai irgi rūpintųsi savo liga, turėtume dar geresnių rezultatų. Šiuolaikinėmis priemonėmis galima gana ilgai išsaugoti ligonio regą.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: