Viena akis „tinginiavo“
„Nors nesu tinginys – mes, suvalkiečiai, esame darbštūs, - viena akis praktiškai visą gyvenimą „tinginiavo“,“ – savo istoriją pradėjo A.Mackevičius.
Vyras aštria rega nebuvo apdovanotas nuo mažumės. „Kažkas vaikystėje sumušė tą akį ir ji pradėjo silpti, krypti. Buvo bandyta padėti, prieš daug metų atlikta recesija (patempti raumenys). Taikė akinius, bet praktiškai niekas nepadėjo“, – pasakojo pašnekovas.
 
Dioptrijų skirtumas buvo toks didžiulis, kad akiniai vargiai gelbėjo situaciją. „Jie ne tik nepadėjo, bet net kiek galva svaigdavo“, – pridūrė jis.
Pastaruoju metu situacijai dar labiau pablogėjus A.Mackevičius kreipėsi į gydytojus savo mieste. Tačiau šie, pasak jo, sakė, kad situacija beviltiška ir nieko jau nebepadarysi.
„Vienas gydytojas išrašydamas vaistus sakė, kad turėsiu juos vartoti iki gyvenimo galo. Nustebęs pasiteiravau, ar nereikėtų gydyti? Tada gydytojas pasiūlė pasižiūrėti į pasą. Viena vertus juokinga, iš kitos pusės – liūdnoka“, – sakė pašnekovas.
 
Stresą padėjo įveikti gydytoja
Sužinojęs, kad Santaros klinikose dirba specialistai, kurie galėtų jam padėti, vyras užsiregistravo internetu į konsultaciją. Atlikus tyrimus buvo paskirtas į eilę operacijai. Nors šansų, kad ji padės,  buvo nedaug, bet kuriuo atveju apsispręsta rizikuoti. „Specialistai sakė, kad blogiau tikrai nebus, tad nuteikė optimistiškai“, – prisiminė vyras.
 
Itin už palaikymą A.Mackevičius dėkingas jį operavusiai gydytojai Rasai Sirtautienei. Vyras prisimena prieš operaciją buvęs lyg nesavame kailyje. „Ne dėl pačios operacijos, o kitų priežasčių išgyvenau stresą, nuotaika buvo prislėgta, pakilo kraujo spaudimas. Tačiau vien gydytojos bendravimo tonas visiškai pakeitė būseną. Gydytoja viską išaiškino, kokie operacijos variantai, visiškai ja pasitikėjau. Žmogiška šiluma gydo labiau nei skalpelis ar lazeris“, – gražių žodžių negailėjo pašnekovas.
 
Džiaugėsi naujai praregėjęs
Pašnekovas pabrėžė po operacijos nuosekliai laikęsis paskirto režimo – vartojo akių lašus. „Akis jau dirba, funkcionuoja, tereikia tik kiek laiko, kad dar labiau sustiprėtų ir regėjimas dar labiau pasikeis į gerąją pusę. Buvau kaip tik pas gydytoją, sakė, kad viskas gerai. Dar po trijų mėnesių siūlė pasirodyti, gal daugiau nieko ir nereikės daryti“, – pasakojo A.Mackevičius.
Pakeitus lęšiuką vyrui atsivėrė naujas gyvenimas. Akinių vyrui nešioti nereikia, juos naudoja tik skaitymui. „Sunku žodžiais nusakyti, kaip jaučiuosi. Esu pakylėtas, kitaip matau pasaulį, aplinką, artimuosius. Nors ir nebesu jaunuolis, bet džiaugiuosi ir tokio amžiaus praregėjęs“, – sakė pašnekovas.

---

 
Interviu 
VUL Santaros klinikų  gydytoja oftalmologė dr. Rasa Sirtautienė:
 
- Esant didžiuliam dioptrijų skirtumui operaciją atlikti sunkiau?
- Dėl didelės vienos akies trumparegystės techniškai operacija buvo kiek sudėtingesnė. Tikimybė, kad regėjimas po operacijos pacientui pagerės, buvo nedidelė. Bet pasisekė. Keičiant akies lęšiuką galima daugmaž apskaičiuoti tikėtiną pooperacinį rezultatą, kokia bus refrakcija. Be abejo, stengiamės, kad akys būtų kiek įmanoma panašios. Aišku, kad pacientas nemato šimtu procentų, taip negali būti, tačiau po operacijos matė dešimt kartų geriau nei prieš ją. Tai jam didelis skirtumas, dabar gali naudotis abiem akimis. Nes vienoje paciento akyje buvo ne tik lęšiuko drumstis, katarakta, bet ir didžiulė trumparegystė.
Su viena akimi jis matė gerai, tik silpnų akinukų reikėjo. O štai šitai akiai reikėjo gal 18 dioptrijų lęšio. Žmogus normaliai tokio skirtumo „pernešti“ negali, dėl to jis negalėjo naudotis abejomis akimis.
 
- Katarakta vis lengviau gydoma?
- Katarakta, galima sakyti, yra pati „geriausia“ liga, nes pakeitus lęšiuką praktiškai įmanoma sugrąžinti žmogui regėjimą. Iki operacijos nematęs žmogus praregi jau kitą dieną ir pajaučia didžiulį kontrastą. Tai pati „perspektyviausia“ liga: jei prieš dvidešimt trisdešimt metų galėdavome operuoti tik labai blogai matančius ligonius, dabar šios operacijos atliekamos anksčiau, žmonėms su geresniu regėjimu. Naujos technologijos leidžia padaryti labai mažą pjūvį, per jį įdėti minkštą sulankstomą lęšiuką. Po operacijos dažniausiai nebūna jokių siūlų, reabilitacijos procesas žymiai greitesnis. Šiais laikais tai jau yra rutininės operacijos.
 
- Šis susirgimas – tik vyresnių žmonių liga?
- Taip, daugiausiai operuojame 75–80 metų amžiaus pacientus. Vyresniems nei 60 metų amžiaus pacientams diagnozuojama senatvinė katarakta. Aišku, ji gali būti nustatyta ir kur kas jaunesniems žmonėms, bet žymiai rečiau. Pasitaiko, kai dėl refrakcijos ydų lęšiukas keičiamas labai jauname amžiuje, tačiau neskatinu tokių operacijų.
 
- Trauma gali paskatinti šią ligą?
- Aišku, traumos gali sąlygoti ligą, bet sunku pasakyti, kodėl šiuo atveju paciento akys buvo tokios skirtingos. Greičiausiai tai – genetikos nulemti dalykai. Šiaip pagrindinė kataraktos priežastis – amžiniai pakitimai. Lęšiukas su amžiumi visiems drumstėja, bet iki skirtingo laipsnio, vieniems pradeda trukdyti, kitiems – ne.
 
Kaip patartumėte laiku pasirūpinti akimis?
- Atkreipčiau dėmesį į dabar augančią kartą, kuri pirmiau išmoksta spausdinti kompiuteriu, nei kalbėti. Dėl tokios akceleracijos ateityje dėl to bus labai daug problemų. Todėl pagrindinis akcentas – pirmiausia riboti mažų vaikų laiką, praleidžiamą prie kompiuterių, planšečių, išmaniųjų telefonų. Suaugusiesiems patarčiau laikytis darbo ir poilsio režimo, labai saugoti akis. Būtinai daryti pertraukėles – pažiūrėti į tolį, pamirksėti, jei dirbama su kompiuteriu. Šiuo metu tai aktualiausias dalykas. Be abejo, svarbi ir mityba, gyvenimo būdas, pakankamas buvimas gryname ore, rūkymo atsisakymas. Rūkantieji žymiai labiau rizikuoja sirgti įvairiomis akių ligomis, net apakti. Mūsų atliktas nedidelis tyrimas parodė, kad rūkantiesiems katarakta praktiškai operuojama dešimt metų anksčiau negu tiems, kurie nerūko.