- Esate akių mikrochirurgas. Tai itin didelės kantrybės ir kruopštumo reikalaujanti specialybė. Kuo jus patraukė ši sritis?
- Tai yra visiškai kitoks pasaulis ir mokslas - tarsi tokia nedidelė mikrovisata. Ir ji itin skiriasi nuo kitų kūno dalių. Pavyzdžiui, virškinimo ar kvėpavimo sistemoje veikia bendri mechanizmai. O akyse yra visiškai kitaip. Šioje medicinos srityje yra viskas: ir fizika, ir chemija, ir matematika, ir terapija, ir chirurgija.
 
Atsimenu, kaip mane sužavėjo, kad žiūrėdamas su plyšine lempa (biomikroskopu) į kraujagysles matai jose eritrocitus. Tiesiog stebi, kaip jie plaukia. Be to, žavėjo ypač didelės bei teigiamos emocijos sėkmės atveju. Ir tas kruopštumas bei atsakomybė man pasirodė prasmingi.


 
- Jums teko padirbėti ir regioninėje ligoninėje, kurios šiuo metu išgyvena ne pačius geriausiu laikus. Koks jūsų požiūris į šias gydymo įstaigas? Ar jos reikalingos Lietuvai?
- Dirbdamas Palangos ligoninėje sutikau stiprių ir gabių chirurgų bei traumatologų. Taip pat joje veikė ir itin profesionalus terapijos skyrius, kuriame buvo gydomi ir cukralige sergantys pacientai, ir nuo narkotikų visiškai priklausomi asmenys. Ir tokiomis sąlygomis, kokios ten buvo, ligoninė teikė maksimalią ir stiprią pagalbą.
 
Todėl manau, kad visiškai jos atsisakyti ir padaryti tik tokį kaip ambulatorinį punktą, nėra žmogiška. Suprantu, kad finansiniais sumetimais tai - neracionalu. Bet manau, jog tokia pagalba reikalui esant turėtų būti arčiau namų. Taip pat į tas regionines ligonines turėtų būti siunčiami jauni gydytojai bei sudaromos jiems tinkamos sąlygos.


 
- Dirbote Kauno klinikose, šiuo metu - privačioje klinikoje. Darbas vienoje ir kitoje vietoje padeda tobulėti kaip specialistui?
- Baigiau universitetą Vilniuje, o rezidentūrą – akių klinikoje Kaune. Manau, kad tai - ypač stiprus akių centras Lietuvoje. Jame įgavau stiprius akių mikrochirurgijos pagrindus. Būdamas rezidentas turėjau galimybę važiuoti į kitas pasaulio šalis, todėl galiu pasakyti, kad mūsų medicina yra aukšto lygio, kai kuriais atvejais mes netgi lenkiame Vakarų šalis.
 
Taip susiklostė, kad mano gyvenimas buvo iš dalies Vilniuje, iš dalies Kaune. Nes gyvenau sostinėje, o dirbau - Kaune. Kiekvieną dieną važinėdavau į ten ir atgal. Toks maždaug aštuonerius metus buvo mano rezidento ir doktoranto gyvenimas. Kai baigiau doktorantūrą, galėjau likti Kauno klinikose, bet siūlė tik ketvirtį etato. O Vilniuje privačioje klinikoje turėjau galimybę dirbti tą patį darbą, konkrečiai kataraktos ir refrakcinę chirurgiją, ir nesiblaškyti.
 


- Kasmet be jokio užmokesčio keliaujate į trečiąsias pasaulio šalis ir padedate ten gyvenantiems žmonėms. Kas paskatino imtis tokios veiklos?
- Pirma kelionė buvo dar rezidentūros metais. Turėjau galimybę išvažiuoti į Indiją. Ten savaitgaliais vykdavome į vietinius kaimus. Juose susirinkdavo apie du šimtus žmonių. Tuomet žiūrėdavome, kuriems galime padėti ir juos užregistruodavome į ligoninę. Turėjau galimybę atlikti akių operacijas. Toje klinikoje taip pat stebėjau operacijas, kurių metu nebuvo naudojamos jokios brangios technologijos, viską chirurgas atlikdavo rankomis. Tai toli gražu moka daryti ne kiekvienas specialistas. Į šią techniką įsigilinau bei ją įsisavinau.
 
Po to susiradau organizaciją „Mercy Ships“ (liet. Gailestingumo laivai) ir jau septynerius metus važinėju į Afrikos šalis ir ten nemokamai gydau žmones.
Tai - labai įdomi patirtis. Pavyzdžiui, buvo vyras ir žmona, kurie dešimt metų vienas kito nematė. Aplink vaikaičiai bėgioja, bet jie jų nemato. Po operacijos praregėję iš pradžių ėmė juoktis, o vėliau apsiverkė.
 
Buvo dar vyras, kuriam dėl cukraligės buvo išsivysčiusi katarakta. Jis vienas augino penkerių metukų sūnų. Berniukas vedžiodavo tėvą po kaimą ir juo rūpindavosi. Po operacijos vyras jau galėjo pasirūpinti ir savimi, ir vaiku. Būna, kad atveda tėvai tris savo vaikus, kurie yra akli. Iš tikrųjų būna graudu, matant tokią situaciją. Tačiau kai paskui sėkmingai atlieki jiems operacijas, jauti didžiulį malonumą. Ir dėl to norisi vėl sugrįžti. Tai - didžiulės teigiamos emocijos.



- Turite daug darbo Lietuvoje, o laisvu atostogų metu važiuojate į užsienio šalis. Kaip šeima reaguoja, ar noriai išleidžia į tokias keliones?
- Keliones suplanuoju prieš gerą pusmetį. Jos nėra labai ilgos - užtrunka nuo dviejų iki keturių savaičių. Žinoma, yra sudėtinga su šeima suderinti, nes mano vaikai maži. Bet žmona mane palaiko - ji ne tik pritaria, bet ir padeda. Tikiu, kad kai vaikai bus didesni, važiuosime ten visi. Ir galbūt jiems tai taip pat padarys įspūdį.
 
- Kiek žinau, jūsų šeimoje yra ne vienas gydytojas...
- Mano abu tėvai yra gydytojai psichiatrai. Močiutė iš mamos pusės buvo gydytoja-terapeutė. Taigi tokioje aplinkoje augau, stebėjau viską. Ir visa tai, greičiausiai, padarė įtaką mano sprendimui. Medicina žavėjo ir traukė, nes mačiau, kokį energijos užtaisą žmogus gauna dirbdamas.

---

 
Dosjė
1998–2005 m. Vilniaus universitetas, medicinos studijos.
2005–2006 m. Vilniaus universitetas, internatūra.
2006–2009 m. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, oftalmologijos rezidentūra.
2009 m. Europos oftalmologų komisija, išlaikytas tarptautinis teorinis ir praktinis oftalmologijos egzaminas, suteiktas tarptautinis FEBO laipsnis.
2009–2014 m. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, suteiktas medicinos mokslų daktaro laipsnis. Atlikto mokslinio darbo tema: „Skirtingų daugiažidinių intraokulinių lęšių implantacija“.
2009–2015 m. VšĮ Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikos, oftalmologas-mikrochirurgas.
2010–2012 m. oftalmologijos klinika „Novoya Zreniye“, vyr. gydytojas, oftalmologas-mikrochirurgas.
2010 m. – iki dabar, tarptautinė medicininės labdaros organizacija „Mercy Ships“, oftalmologas-mikrochirurgas.
2013 m. – iki dabar, UAB „SK Impeks Medicinos diagnostikos ir gydymo centras“, oftalmologas-mikrochirurgas.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!