Iškilusi grėsmė nebevaikščioti
Virginija stuburo skausmais pradėjo skųstis prieš penkerius metus, tačiau moteris juos ignoravo. Tuomet sveikata jai nerūpėjo – pirmoje vietoje buvo darbas ir vaikai. Išgerdavo, kaip pati sako, tabletę nuo skausmo ir nueidavo pas kineziterapeutą. Moteris netgi pradėjo lankyti jogą, kuri iš pradžių padėjo geriau jaustis. Ūmų skausmą, kuris ir nuvijo pas neurochirurgą, V.Josienė pajuto prieš mėnesį.
 
„Ryte atsisėdau į automobilį ir bandžiau spausti greičio pedalą, bet nesupratau, ar pavyksta. Dešinė koja nutirpo nuo trijų pėdos pirštų iki sėdmens – tai buvo visiškai nauji simptomai, dėl kurių supratau, kad vien šeimos gydytojo, kineziterapeuto ir jogos trenerės man nepakaks. Supratau, kad reikia skubiai kreiptis pagalbos. Labai puiki ir dėmesinga mano šeimos gydytoja Neringa Burokienė iš karto nusiuntė pas neurologą, tas – pas neurochirurgą. Laiku, kompetentingai ir greitai gavau reikiamą pagalbą, dėl to esu dėkinga Santariškių klinikų neurochirurginio skyriaus gydytojams“, – pasakojo pacientė.
 
„Pasirūpinti savimi staiga tapo prioritetu, svarbesniu už visus darbus, vaikus ir pasaulį. Šeimos gydytoja man nieko neleido daryti, tik skubiai eiti pas neurologą, jeigu noriu likti su kojomis. Atsakiau, kad nereikia manęs gąsdinti. Bet kai tą patį pasakė gerbiamas neurochirurgas, supratau, kad tai – rimta“, – apie pavojų nebevaikščioti kalbėjo V.Josienė.
 
Liga dėl nemeilės sau
Virginija dirba sėdimą darbą ir daug vairuoja, nes yra atsakinga už Baltijos šalis, tad per mėnesį nuvažiuoja apie šešis tūkstančius kilometrų. „Liga susiformavo nuo tokio gyvenimo būdo ir nemeilės sau. Kai pats žmogus nesupranta, už jį likimas viską sudėlioja“, – įsitikinusi pacientė. Medikai moteriai atliko kompiuterinę tomografiją ir magnetinį rezonansą – tik po šitų dviejų tyrimų paaiškėjo, kad ant seniai buvusios išvaržos susiformavo nauja ir visiškai užspaudė nervų šaknelę, išeinančią iš stuburo kanalo.
 
Neurochirurgas Virginijai atliko standartinę stuburo išvaržos operaciją ir juosmens srityje visiškai atpalaidavo nervą, dėl kurio užspaudimo grėsė kojos paralyžius. Dėl to, kad operacija buvo atlikta nedelsiant, Virginija jau pirmą parą po operacijos pasijuto nepalyginamai geriau, o antrą parą ir nuskausminamųjų atsisakė. Praėjus vos savaitei po operacijos aktyvi moteris grįžo į darbą, tačiau ji vis dar negali sėdėti. Kiekvieną rytą V.Josienę pusiau gulomis ant užpakalinės automobilio sėdynės į darbą atveža dukra, nors pacientė yra visiškai darbinga. Skausmo taip pat nebėra – liko tik raumenų silpnumas, kuris gydomas reabilitacija.
 
Virginijai kiekvieną rytą atliekamos reabilitacinės procedūros – elektroterapija, kineziterapija ir plaukimas. Po mėnesį truksiančių procedūrų vilnietė galės grįžti į taip mėgstamą jogą. Stuburo išvaržos linkusios kartotis, todėl V.Josienei reikės visą laiką saugotis. Po tokios operacijos moteriai negalima vienu metu kelti daugiau nei dviejų kilogramų svorio, galima kelti tik pritūpus, nedaryti staigių judesių, stengtis, kad vedžiojami šunys jos netampytų, be to, rekomenduojamas aktyvus gyvenimo būdas. „Mūsų žmonėms automobilis ir namas yra turtas, o sveikata paskutinėje vietoje. Anksčiau ir aš mąsčiau taip pat“, – apie pasikeitusį požiūrį į gyvenimą sakė Virginija.

---

 
Interviu
Santariškių klinikų Neurochirurgijos skyriaus vedėjas dr. Robertas Kvaščevičius:

- Ar pacientas po stuburo išvaržos operacijos visiškai pasveiksta?
- Jeigu operuojame žmogų, kuriam jau suspaustas nervas arba nugaros smegenys, po disko išvaržos pašalinamo jis jaučiasi ženkliai geriau, nes nebėra nervo ar smegenų spaudimo požymių. Bet skausmai ar neurologiniai simptomai gali likti.
 
Jeigu operuojame žmogų, kai liga jau pažengusi ir yra grubi bei užsitęsusi neurologinė simptomatika, gali likti pastovūs nervų sistemos pakenkimo simptomai, kurie trikdo normalų gyvenimo būdą. Tokiu atveju tikimės, kad kažkas atsistatys arba bent neprogresuos. Bet kas bus ateityje, niekas nežino – gali formuotis naujos disko išvaržos. Jeigu reikia žmogui operuoti disko išvaržą, reiškia jo stuburas serga ir tai gali kartotis. Tai – ne apendicitas, kurį išoperavus viskas baigta.
 
Disko išvarža yra viena osteochondrozės komplikacijų. Jeigu žmogus penkerius metus kenčia skausmus, jo tikimybė pasveikti mažesnė, nei žmogui, sergančiam tris mėnesius. Bet kartais mes specialiai neoperuojame išvaržų, nes tikimės, kad žmogus ir taip pasveiks. Tai turi būti interaktyvus procesas – reikia, kad pacientas konsultuotųsi laiku.
 
- Minėjote, kad stengiatės išvengti stuburo operacijos. Visgi kokie faktoriai lemia operacijos neišvengiamumą?
- Šiai pacientei buvo padaryta standartinė disko išvaržos operacija. Buvo ryškus skausminis sindromas ir jos koją po truputį ėmė paralyžiuoti – formavosi šaknelės pakenkimo simptomatika. Ji bandė išsigydyti nesteroidiniais priešuždegiminiais vaistais, kineziterapija, tačiau nepavyko, nes išvarža buvo per didelė.
 
Išoperavus disko išvaržą pacientė labai džiaugėsi, nes nebejuto skausmo. Kai skauda diena iš dienos ir vaistai nebepadeda, kartais tenka operuoti – ypač jeigu simptomai kartojasi. Įprastai disko išvaržos negydomos vien operacijomis. Didžioji dalis pacientų pasveiksta be to. Operacijai yra klinikiniai atrinkimo kriterijai: stiprus skausmas, kuris nepraeina gydant vaistais ir procedūromis, progresuojanti neurologinė simptomatika.
 
Konkrečiai Virginijos atveju progresavo pėdos silpnumas su tirpimu. Pėdos parezė verčia skubėti operuoti, nes jeigu nusilps koja, po to žmogus gali ir nebeatsigauti. Pašalinus iš stuburo kanalo kremzlę, nervo šaknelė atsipalaiduoja ir koja per tam tikrą laiką atsigauna. Pacientai įprastai labai gerai pasijunta iš karto po operacijos, nes nebėra baisaus skausmo, o į aktyvų gyvenimą grįžta maždaug po keturių savaičių. Didelė fizinė apkrova nerekomenduojama, kad viskas gerai sugytų. 
 
- Stuburo išvaržos dažnai siejamos su netaisyklingu gyvenimo būdu. Kokios pagrindinės šios ligos priežastys?
- Vienas ligą lemiančių faktorių yra genetinis polinkis, taip pat nutukimas, rūkymas, naktinis darbas ir labai didelis fizinis krūvis. Pavyzdžiui, gimnastės, nuo šešerių metų pradedančios karjerą, traumuoja stuburą ir po brendimo viskas atsiliepia. Abejoju, ar yra tiesioginė gyvenimo būdo įtaka. Buvo atliktas tyrimas su identiškais dvyniais. Nors vienas gyveno aktyviai, o kitas dirbo sėdimą darbą, jų stuburas dilo panašiai. Žinoma, hipodinaminis gyvenimo būdas, kokį mes dabar daugelis gyvename, atsiliepia širdžiai, kraujotakai, smegenų veiklai ir visai organizmo atraminei funkcijai.
 
Gyvenimo būdas turi apie 20 proc. įtakos išvaržai formuotis. Judėjimas gyvenimo kokybei apskritai yra geriau nei hipodinamika. Vienintelė prevencija, jeigu diskas labai greitai dyla, yra apriboti labai dideles stuburo apkrovas. Klasikiniu atveju osteochondrozinis procesas prasideda 20-30 metų, o išvaržos gali atsirasti sulaukus 35-erių, kartais ir jaunesniems. Bet tai yra normalus procesas – tiesiog vieniems išvarža susiformuoja, o kitiems – ne. 
 
- Kaip atrodo jūsų atliekama operacija?
- Tarp slankstelių yra diskai, sudaryti iš viduje esančio minkštimo ir kremzlės apvalkalėlio. Dėl disko dilimo tas minkštimas su kremzlės apvalkalėliu įlenda į kanalą. Operacijos metu įeiname į stuburo kanalą, jį atidarome ir iš ten nuo pakitusio disko pašaliname minėtą kremzlės gabalėlį.
 
Jeigu slanksteliai per daug juda ar siaurėja stuburo kanalas, kartais darome sudėtingesnes operacijas, išplatiname kanalą, užfiksuojame slankstelius varžtais, plokštelėmis, tarpslanksteliniais implantais – tai jau kito tipo operacijos. Tik penkiems procentams pacientų po penkiolikos metų reikės operuoti atliekant tokią fiksaciją.