Jaučiasi išsilaisvinusi
 
„Kad esu translytė, pirmoji sužinojo mano žmona“, – atvirai pasakoja programuotoja ir aktyvistė Vaida Narušė.
 
„Atostogavome. Ji rado mane kambaryje verkiančią ir paklausė, kas yra. Tuomet pasisakiau, kad man atrodo, jog esu translytė. Ir nuo tos akimirkos viskas pasikeitė“, – prisimena V.Narušė.
 
Vaida prisimena, kad iki tol ji ilgai negalėjo suprasti, ką jaučia. „Sulaukus komplimentų, skirtų vyrams, buvo aštrus nejaukumo jausmas, kurio ilgiausius metus negalėjau paaiškinti, kol nesupratau apie savo tapatybę“, – prisimena ji.
 
„Prireikė daug terapijos aiškinantis apie save, kaip jaučiuosi, kaip save matau pasaulyje. Ypač padėjo kitų translyčių žmonių turinys, tinklalaidės, informacija. Jaučiant, kad tai su manimi rezonuoja, vieną vakarą tiesiog spragtelėjo – gal aš translytė? Kai tai supratau, viskas pradėjo dėliotis į vietas“, – pasakoja Vaida.
 
Anot jos, žingsnis, galėjęs baigtis skyrybomis, santykius tik sustiprino: „Aišku, buvo sunkumų, bet kartu atradome viena kitą iš naujo. Tai buvo didelis spyris sustiprėti mums kaip porai. Mano žiniomis, tai yra gana retas variantas – aš esu be galo laiminga, nes žmona nė karto nesuabejojo.“
 
Atsiskleidusi žmonai, ji netrukus apsilankė ir pas psichologę – čia Vaida pirmą kartą oficialiai ištarė savo tapatybę specialistei. „Natūraliai iš karto pasisakiau. Tai sukūrė saugią aplinką, kurioje galėjau pradėti augti su tikrąja tapatybe“, – pasakoja ji.
 
Naujieną palankiai priėmė ir draugai. Daug sudėtingiau buvo su šeima. „Su šeima buvo sunkiausia. Viena specialistė man sakė, kad šeima, nors ir artimiausi žmonės, jie būna paskutiniai, kurie priima, jei iš viso priima. Dar dabar tas klausimas, ar aš esu priimama tokia, kokia esu, yra padėtas į lentyną. Bet turiu gyventi savo gyvenimą, aš jį ir gyvenu“, – prisipažįsta Vaida.
 
Dokumentų nusprendė nekeisti
 
Vaida pasirinko socialinę tranziciją – gyventi kaip moteris visuomenėje, bet nekeisti fizinių dokumentų. Šis sprendimas turi praktinių priežasčių.
 
„Vardo keitimas reikštų mūsų santuokos pabaigą teisinėje plotmėje, nes Lietuvoje tos pačios lyties asmenų santuoka nėra galima“, – aiškina ji.
 
Kasdienybėje tai reiškia nuolatinį balansavimą, atvirauja pašnekovė: „Kai reikia parodyti asmens dokumentą – banke, poliklinikoje, notaro biure – tenka naudoti senąjį vardą. Bet draugų rate, socialiniuose tinkluose, net darbovietėje esu Vaida.“
 
Visgi ir darbovietėje pasikeisti vardą užtruko. „Iš pradžių atsargiai kalbėjau su pavieniais žmonėmis, kuriais pasitikėjau. Bet suradau daug kolegų, kurie mane palaikė, kurie kalbėjo panašiai ir mane užtarė“, – prisimena Vaida.
 
„Iš pradžių man pasakė, kad HR sistemoje vardo pakeisti negalima. Pasiūlė per brūkšnelį pasirašyti pasirinktą vardą. Bet su kolegų palaikymu pavyko pasiekti, kad sistemose būtų mano pasirinktas vardas. Dabar mano dokumentinis vardas – tik ant darbo sutarties, visur kitur esu Vaida“, – džiaugiasi didelėje kompanijoje Vilniuje dirbanti moteris.
 
Darbdaviams, kurie susiduria su panašia situacija, Vaida pataria: „Pirmiausia – klausykitės žmogaus. Žmogui ateiti pas darbdavį ir papasakoti apie translytiškumą yra didelis pasitikėjimo gestas.“
 
Vaida tiki, kad situacija šalyje pamažu gerėja: „Tikiuosi, juda dalykai. Kalbame, yra daug žmonių, kurie klausosi – jeigu nors vienam žmogui padės, tai jau yra daug.“
 
Pilkoji zona
 
Vis dėlto daugumos translyčių žmonių patirtys Lietuvoje – daug niūresnės nei Vaidos.
 
Praktiškai kas trečias trans žmogus per praėjusius metus susidūrė su diskriminacija – arba ieškodamas darbo, arba jau dirbdamas, rodo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos tyrimai. Net 93 procentai apie patirtą diskriminaciją niekam nepraneša, vengdami konfliktinių situacijų arba manydami, jog niekas nepasikeis.
 
Kaip pasakoja Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos ekspertai Ieva Laugalytė ir Mažvydas Karalius, tyrimai rodo, jog beveik pusė apklaustųjų nenorėtų gyventi kaimynystėje su translyčiu asmeniu. Taip pat daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų nežino arba nėra tikri, ką reiškia sąvoka „translytis asmuo“.
 
„Darbo pokalbių metu translyčiai žmonės dažnai sulaukia įvairių nepageidaujamų žodžių, asmeninių klausimų apie lytinę tapatybę, kūno pokyčius. Darbdaviai atvirai atsisako kreiptis jų vardais ir įvardžiais, net jiems to paprašius“, – pasakoja I.Laugalytė.
 
„Man tris kartus atvirai pasakė, kad tokių žmonių nepriima. Vieną kartą paklausiau: jūs žinojote mano istoriją, kodėl mane pasikvietėte? Sako: „Mes norėjome jums tiesiai tai pasakyti“,“ – atvirauja tyrimo dalyvė Indrė.
 
Darbo vietose situacija ne geresnė. Translyčiai žmonės susiduria su psichologiniu smurtu, socialine izoliacija, patyčiomis.
 
„Kolegos sakydavo, kad man trūksta vyriškumo, siūlydavo stoti į kariuomenę, kad mane išmokytų būti vyru, kad išgydytų nuo translytiškumo“, – pasakoja kita tyrimo dalyvė Liepa.
 
„Man neleido konsultuoti, nieko neleido daryti su žmonėmis, – prisimena Viktorija. – Prasidėjo žiauri depresija, nebegalėjau normaliai dirbti.“ Galiausiai ji buvo priversta išeiti iš darbo.
 
Teisinė padėtis liūdna
 
Dar 2007 metų rugsėjo 11 dieną Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje L. prieš Lietuvą nusprendė, kad Lietuva pažeidė teisę į privatų ir šeimos gyvenimą, nesugebėdama priimti teisinio reguliavimo lyties keitimo procedūroms. Teismas įpareigojo Lietuvą per tris mėnesius priimti reikiamą teisinį reguliavimą.
 
Praėjo 18 metų. Lietuva sumokėjo žalą pareiškėjui, bet iki šiol nepriėmė reikalaujamos teisės. 2014 metais Europos Tarybos Ministrų komitetas „su susirūpinimu pažymėjo, kad visi bandymai priimti reikiamą teisę iki šiol buvo nesėkmingi“ ir perdavė bylą sustiprintos priežiūros procedūrai. 2024 metų kovą komitetas vis dar ragina Lietuvą veikti.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!