- Jūsų vadovaujamas Jūrininkų ligoninės Onkohematologijos skyrius vienintelis vakarų Lietuvoje. Turbūt pacientų eilės nemažos – ne veltui esate vadinami vienais paklausiausių konsultantų...
- Iš tiesų, mūsų skyrius yra vienas iš trijų hematologijos stacionarų Lietuvoje – kiti du yra Santaros ir Kauno klinikose. Norėtųsi, kad kolegos suprastų, ką mes veikiame, nes kartais iš šalies tai gali pasirodyti kaip beviltiškų pacientų skyrius, kuriame tik atliekame eritrocitų masės perpylimus ir padedame pacientams išeiti... Iš tiesų hematologija yra sunki ir sudėtinga specialybė. Atliekame įvairių ligų laboratorinę, histologinę, molekulinę ir genetinę diagnostiką, taikome intensyvias chemoterapijas, biologinę terapiją, ruošiame pacientus kraujo kamieninių ląstelių transplantacijai. Visada reikalingas precizinis tikslumas skaičiuojant vaistų dozes, parenkant geriausią gydymą, užkertant kelią įvairioms gydymo komplikacijoms.
Darbas hematologijos srityje reikalauja nemažai vidinių resursų, jis sudėtingas tiek fiziškai, tiek psichologiškai, juk mūsų pacientai sudėtingi, nemaža dalis jų – jauni. Visus bet kokia kaina stengiamės ištraukti iš kartais, rodos, beviltiškų situacijų, grąžinti į visavertį gyvenimą. Sėkmė ir galimybė padėti suteikia šiam darbui prasmę. Tačiau nesame dievai – tenka patirti ir skaudžių pralaimėjimų. Dėl tos nuolatinės kovos už paciento gyvybę, psichologiškai kartais esame pavargę labiau nei fiziškai.
 
- Jūsų klausantis sunku įsivaizduoti, kad užvėrus ligoninės duris visos šios emocijos liktų darbe. Leiskite paklausti: ar jums tai pavyksta?
- Kaip tai padaryti, tikriausiai kiekvienas medikas geriausiai gali pasakyti už save. Nemaža dalis medikų to sunkumo galutinai ir neatsikrato – parsineša į namus. Nuo to dažnai kenčia artimieji, namiškiai. Manau tik nedidelei daliai pavyksta uždaryti duris ir problemas palikti darbe. Esu iš tų medikų, kurie dirba ir darbe, ir po darbo namuose... Medikų perdegimas, apie kurį pastaruoju metu taip dažnai kalbama, tikrai jaučiamas ir tarp mūsų. Ir nuo jo nepabėgsi, tenka su tuo susitaikyti ir tiesiog rūpintis, kaip padėti pacientams.
 
- Kas lėmė, kad gyvenimą atidavėte hematologijai?
- Kai baigėme pagrindinius medicinos mokslus, visi daugiau ar mažiau blaškėmės svarstydami, kurią praktikos ir darbo sritį pasirinkti. Man padėjo bendroji ir terapijos rezidentūros: trejus metus keliavome iš vieno skyriaus į kitą, susipažinome su skirtingų terapijos sričių specifika. Užkabino hematologija, pamačiau, kokia ji perspektyvi ir įdomi. Ir nesuklydau, nors tuo metu ši sritis buvo dar tikrai visai kito lygmens.
 
- Net ir klausti nereikia – turbūt ji stipriai pažengė į priekį?
- Tikrai! Hematologija pažengė tūkstantį žingsnių į priekį. Sergančiam žmogui vis dažniau galima padėti pritaikius išskirtinius vaistus, išskirtinį gydymą. Išsiplėtė tyrimų spektras, galime daug tiksliau ir anksčiau nustatyti ligą.
Jei vėl rinkčiausi gydytojos kelią – kuo šiandien visgi nesu labai tikra – vėl rinkčiausi hematologiją.
 
- Kuo hematologai skiriasi nuo kitų?
- Mes, hematologai, tiesiog gyvename naujovėmis – kiekvienas modernus gydymo metodas, patvirtintas naujas vaistas suteikia mums naujų vilčių, entuziazmo. Ypač motyvuoja ir į priekį veda sėkmingi atvejai, situacijos, kai pavyksta žmogui padėti, kai matai, kaip ant kojų pastatomi pacientai, kurie dar prieš penkiolika ar netgi dešimt metų būtų laikyti beviltiškais ir jiems liktų tik paliatyvusis, simptominis gydymas. Profesinio kelio pradžioje net įsivaizduoti negalėjau, kad po dvidešimties metų sugebėsime tiek pailginti pacientų išgyvenamumą! Net jei kartais ir nepavyksta išgydyti ligos, dažniau galime žmogui suteikti papildomus penkerius, dešimt ar penkiolika kokybiško gyvenimo metų. Tai taip pat yra stebuklas.
 
- Uždelstų atvejų yra?..
- Turime. Ir ypač po pandemijos. Daug žmonių jos metu tiesiog nesikreipė į medikus, nes galvojo, kad nepateks, kad viskas uždaryta, kad nebus kam apžiūrėti ir tiesiog numojo ranka. Nors iš tiesų tai buvo klaidingas įsivaizdavimas. Hematologai visą laiką dirbo, pas mus buvo galima registruotis ir atlikti reikiamus tyrimus. Tačiau kai kurie pacientai nesikreipė ir šiuo metu tenka su liūdesiu pripažinti, kad atvyksta nemažai sunkios būklės pacientų, kurių liga jau įsibėgėjusi ir kartais padėti sunkiau ar beveik neįmanoma.
 
- Į ką norėtumėte, atkreipti šeimos gydytojų, pacientų dėmesį, kad tokių uždelstų atvejų būtų kuo mažiau?
- Hematologinių ligų simptomai dažnai būna nespecifiniai, bendriniai. Todėl turbūt labiausiai norėčiau perduoti žinutę kolegoms šeimos gydytojams. Svarbu, kad jie nepamirštų pacientams reguliariai atlikti elementarius tyrimus – bendrą kraujo tyrimą, pagrindinius biocheminius rodiklius ir juos įvertinti.
Kartais, objektyviai neįvertinę paciento skundų ar nustatę net minimalius pakitimus paciento kraujo tyrimuose, šeimos gydytojai iš karto juos siunčia konsultacijos pas hematologą. Tai tikrai ne visais atvejais būtina. Dėl to noriu nuoširdžiai pakviesti kolegas šeimos gydytojus nebijoti mums paskambinti ir pirmiausia pasikonsultuoti telefonu – mes visada esame atviri pokalbiui, nė vienam nepasakysime „ne“. Jei tik jums kyla klausimų ar abejonių dėl hematologo konsultacijos tikslingumo, visuomet kreipkitės. Pasitarkime ir kartu nuspręsime, ar verta sunerimti, ar atsiųsti pacientą išsamesniam hematologiniam ištyrimui. Tai būtų pats geriausias bendradarbiavimo būdas vardan mūsų pacientų.

---

 
Dosjė
Nuo 2011 m. Klaipėdos universitetinės ligoninės filialo Jūrininkų ligoninės Onkohematologijos skyriaus vedėja.
Nuo 2000 m. gydytoja hematologė, VĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninė.
2000 m. baigė Kauno Medicinos Universitetą, įgijo gydytojos hematologės kvalifikaciją.
1998-2000 m. gydytoja rezidentė, Kauno MUK, Hematologijos klinika
Taip pat gydytoja yra tarptautinių ir nacionalinių mokslinių konferencijų organizatorė bei pranešėja.
Gydytoja yra Lietuvos ir Europos hematologų draugijų narė.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!