- Kiek vietos jūsų širdyje užima darbas? Ar manote, kad tai jūsų pašaukimas?
- Kalbant apie laiką, praktiškai visą... (Juokiasi). Bet kad pašaukimas, tikriausiai nesakyčiau. Buvo ir abejonių, ypač per pandemiją... Būdavo dienų, kai vakare einu iš darbo ir galvoju: viskas! Rytoj rašau prašymą išeiti!
 
- Kokie per pandemiją kilę iššūkiai privertė jus taip abejoti?
- Greičiausiai krūvis. Per pačią pandemija buvo iš tiesų sunkūs metai. Darbo krūviai dar labiau padidėjo, prasidėjo nuolatinis darbuotojų ir pacientų testavimas, po to vakcinacija... Papildomų darbų prisidėjo labai daug. Vienu metu net trys Santaros klinikų reanimacijos skyriai buvo užpildyti COVID-19 sergančiais pacientais! O mūsų skyrius liko „švarus“, tad turėjome priimti visus skirtingų profilių pacientus. Reikėjo skubiai didinti reanimacinių lovų skaičių, pacientų daugėjo, o personalo – ne... Pandemija iš rikiuotės išvedė tikrai nemažą slaugos personalo dalį. Kas susirgo, kas izoliavosi...
 
- Dabar jau jaučiate palengvėjimą?
- Taip. Pandemija į pabaigą, darbas grįžta į ankstesnes vėžes. Būta ir išbandymų, ir vertybių analizės... Dabar kur kas mažiau mane jaudina buitiniai dalykai, vaikų pažymiai mokykloje ar katės plaukai ant kilimo, ir daugiau galvoji: „Dieve, kokia aš laiminga!“ Turiu sveikus vaikus, jiems viskas gerai, šeimos pandemija skaudžiai nepalietė, taip kaip kitas, netekusias artimųjų. Palyginti su reanimacijos pacientais, išvis neturiu rūpesčių. Žmogus tiesiog įvertini, kurie dalykai tavo gyvenime yra svarbiausi, ir tai tikrai ne pinigai, ne statusas. Tai – sveikata, šeima, gerovė ir taika...
Pamokos buvo išmoktos, o daugelis pokyčių, kurie atsitiko, liks visam laikui. Pavyzdžiui, nuolatinis kaukių dėvėjimas medicinos įstaigoje ir testavimas. Ir visą laiką liks nerimas...
 
- Kalbant apie darbo krūvį... gal atradote taktikų, kaip neperdegti?
- Pandemijos metu krūvis iš tikrųjų neretai viršijo ir dvasinius, ir fizinius pajėgumus. Kadangi dirbu administracinį darbą, mano nuovargis buvo labiau emocinis. Grįžus į namus būdavo sunku persijungti iš darbinio į poilsio režimą. O kaip pavykdavo su viskuo susidoroti? Net nežinau... kartais pavykdavo, kartais ne. Svarbu rasti laiko pabūti su savimi. Buvau užsiregistravusi psichologinės pagalbos medikams programoje, kur galima prisijungti ir pasikalbėti su psichologu, bet užmečiau tą reikalą. Jaučiau didelį ir kolegų, ir šeimos palaikymą, buityje pagrindinis ramstis buvo vyras. Taip ir tvarkėmės.
Žinote, galvoju, kad žmogumi išlikti paprasta. Būna visko, bet kaip tu elgiesi su žmonėmis, su kokia emocija ateini pas žmogų ir stengiesi jam padėti, retai kuris gali atsukti nugarą ar nepagarbiai elgtis. Pandemija niekam nebuvo lengva: nei administracijai, nei mums. Bet bendromis jėgomis kažkaip atsilaikėme.
 
- Mūsų visuomenė sensta, slaugytojų poreikis vis didėja. Kokias matote šios profesijos perspektyvas?
- Dėl didelio darbo krūvio ir neadekvataus tam krūviui užmokesčio, apskritai, dėl žemo profesijos prestižo gydymo įstaigose slaugytojų iš tikrųjų mažėja. Didžiausia problema ne ta, kad paruošiama pernelyg mažai slaugos specialistų. Bet labiau ta, kad baigę studijas jie iškrenta: daug kas iškeliauja į grožio industriją ar emigruoja. Mūsų trečiojo lygio Santaros klinikose yra didžiulės galimybės išmokti dirbti ir profesionaliai tobulėti, nes nėra tokio skyriaus pagal profilį, kurio neturėtų ligoninė.
 
- Ką manote apie galimybę įdarbinti medikus užsieniečius? Dabar Lietuvoje yra nemažai ukrainiečių medikų, pabėgusių nuo karo tėvynėje.
- Teorinė galimybė yra. Žinau, kad mūsų ligoninėje jau dirba žmonės iš Ukrainos. Deja, labiau kaip nekvalifikuotas personalas. Gal paskutinės informacijos neturiu, bet matau kelias pagrindines kliūtis: jų mokslo baigimo diplomai nėra europiniai, būtų sudėtinga greitai išmokyti valstybinės kalbos bei mokėti tokį darbo užmokestį, kurio užtektų ir būsto nuomai, ir komunalinėms išlaidoms, ir buitinėms reikmėms, ir taip toliau. Lietuvių kalba slaugytojams būtina: visa kasdienio pildymo ir pacientų stebėjimo dokumentacija bei visa informacija apie pacientą mūsų vidinėje intraneto erdvėje irgi tik lietuviškai. Slaugytojos atlieka ne tik intervencijas ir procedūras, bet turi viską dokumentuoti, vertinti, todėl be lietuvių kalbos niekaip.
 
- Jūsų slaugytojos stažas yra aštuoniolika metų. Psichologai rekomenduoja reanimacijos skyriuje dirbti ne ilgiau kaip penkerius. Kas jus vis dar laiko darbe?
- O kas sakė, kad laiko? (Juokiasi). Manau, kad galima išsilaikyti, jei randi kokį būdą „nuleisti garą“. Man padeda pabuvimas su savimi, priklausau knygų klubui, kurio susitikimų visuomet laukiu. Klubo idėja tokia, kad skaitome visi knygą, o po mėnesio susirenkam aptarti. Kažkaip prasiventiliuoja smegenys.
Atostogų balandžio mėnesį buvau, tiesa, tik savaitei su trupučiu. Bet pas mus tokia problema, kad ilgiau kaip dviem savaitėms atostogas sudėtinga sudėlioti – darbuotojų daug, ir visi nori atostogauti bent jau šiltuoju metu, nekalbant apie vasarą. Juokaujame, kad Santaros klinikose gegužė ir rugsėjis – taip pat vasara.
 
- Ir mano mėgstamiausias klausimas: kas šiuo metu yra didžiausias galvosopis darbe?
- Dabar labiausiai galvą sopa dėl „uodegų“. Per pandemiją liko daug pradėtų ir nepabaigtų darbų, kurie turbūt nėra taip jau gyvybiškai svarbūs, bet vis viena turi būti padaryti. Visokie administraciniai darbeliai, kurie dabar kaip uodegos iš visų plyšių lenda ir nuolat apie save primena. O laiko niekaip neužtenka, jis kažkur vis dingsta...

---

 
Dosjė
1993-1996 m. Vilniaus aukštesnioji medicinos mokykla, higienisto kvalifikacija.
1999-2004 m. Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas, slaugos bakalauras, bendrosios praktikos slaugytojo kvalifikacija.
1996-1999 m. Vilniaus visuomenės sveikatos centro Mitybos higienos skyriaus gydytojo higienisto padėjėja.
2004-2013 m. VUL Santariškių klinikų I reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrius Anestezijos ir intensyvios terapijos slaugytoja
Nuo 2013-03 VUL Santaros klinikų III reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus vyresnioji anestezijos ir intensyvios terapijos slaugytoja-slaugos administratorė.
 
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!