Svarbu
Gydytojai primena, jog pacientai, sergantys astma, turi griežtai laikytis visiems gyventojams skirtų saugumo ir karantino reikalavimų. Tačiau jiems dar svarbiau riboti kontaktą su kitais žmonėmis, todėl reikėtų vengti eiti net į maisto prekių parduotuvę ar vaistinę, – tai už juos turėtų padaryti artimieji.

---

 
Apie astmą nė negalvojo
Nuo pat pirmųjų mėnesių po gimimo Elzės dukrai prasidėjo nesibaigiantys kosuliai, kurie buvo dažni ir vis labiau baugino. „Kosulys būdavo priepuolingas, ilgai trunkantis, kankinantis naktimis ir pietų miego metu. Kartais apie miegą visai tekdavo pamiršti ir nesyk buvome per plauką nuo kelionės į priėmimo skyrių. Kraujo tyrimai rodydavo virusines infekcijas, tad tiek gydytoja, tiek mes galvojome, kad kosulys lemtas viruso ir išgijus jį pamiršime. Tiesa, priepuoliams kartojantis pediatrė įtarė refliuksą, vėliau - tiesiog bronchitą. Mūsų tai nenuramino, tad nutarėme ieškoti specialisto, kuris rastų kosulio priežastį ir padėtų rasti sprendimą“,- sako Elzė.
 

L.S. skaičius
53
- tiek tūkst. žmonių Lietuvoje serga astma.

 
Vizitas pas pulmonologą atvėrė akis 
Jau po pirmųjų pulmonologų konsultacijų Elzės šeima suprato, jog daugiau nei dvejus metus dukra buvo gydoma ne nuo to, kuo serga, o tiesiog malšinami simptomai. „Kai dukra pradėjo lankyti darželį, ligų padaugėjo, tiesa, mes jau nesikreipėme dėl kosulio į pediatrę. Ėjome tiesiai pas vaikų pulmonologę. Natūralu, kad pirmąjį kartą stebuklas neįvyko, tačiau iš karto buvo pradėta ieškoti šaknų - kas provokuoja tokius dažnus kosulio priepuolius. Per tris susitikimus, kruopščius „namų darbus“ stebint kosulio pradžią ir organizmo reakciją į paskirtus vaistus, greitai atradome tai, kas padeda. Nuostabi gydytoja mums apie astminį bronchitą ir astmą papasakojo tikriausiai viską, ką įmanoma“,- pasakoja Elzė.
Dabar, kai reguliariai bendrauja su pulmonologais, Elzė žino, kad jei ir pasitvirtins astmos diagnozė, jos dukrai tai nereikš pasaulio pabaigos. O astminį bronchitą gydo ir suvaldo laikydamiesi aiškaus plano. Tiesa, Elzė sako suprantanti, jog kol kas teks saugotis visų „darželio ligų“: gripo ir įvairių kvėpavimo takų virusų, kad kuo rečiau kartotųsi kosulio priepuoliai ir netektų didinti vaistų dozių.

---

 
Interviu su specialistu
Vaikų pulmonologė dr. Agnė Jagelavičienė. 

- Neretai tenka išgirsti tėvus sakant, jog vaikams diagnozavo ne astmą, o astminį bronchitą. Ar tai vienas ir tas pats?
- Astminio bronchito apibrėžimą mokslinėje literatūroje retai surasite. Tai būtų dviejų būklių kombinacija. Bronchitas – apatinių kvėpavimo takų uždegimas, kuris paprastai vaikams greitai praeina ir yra susijęs su infekcinėmis, dažniausiai virusinėmis, kvėpavimo takų ligomis. Tačiau jeigu bronchitas dažnai kartojasi, užsitęsia, jį provokuoja įvairūs veiksniai ir pasireiškia ilgalaikis bronchų gleivinės burkimas, lydimas gleivių sekrecijos ir bronchų spazmo, reikalingas specifinis gydymas, tuomet jis pavadinamas astminiu. Astminio bronchito diagnozė dažniausiai parašoma šeimos gydytojų, kai nėra aiški pasikartojančių bronchitų priežastis. Nusiuntus tokį vaiką pas pulmonologą, bandoma patikslinti priepuolius sukeliančias priežastis ir tiksliau įvardinti ligą. Pagal pasaulinę ligų klasifikaciją yra keli astmos tipai: nepatikslinta astma, alerginė, nealerginė ir mišri astma. Astminio bronchito diagnozę tėvams gal šiek tiek lengviau suprasti ir priimti. Kadangi tai nėra patikslinta astma, galima galvoti, kad vaikas ir neserga astma. O dar kai gydytojas pasako, kad greičiausiai iki mokyklos „išaugs“, tampa dar ramiau. Bronchitas labiau suprantamas, kaip susijęs su kosėjimu, taip greičiausiai ir atsirado terminas astminis bronchitas, dėl to, kad jis, kaip bronchitas, o astminis, nes dažnai kartojasi ir turi astmos komponentų. Tačiau tai - išvestinis terminas ir specialistai tokios diagnozės neberašo.
 
- Astma - lėtinė liga, vadinasi, ji - visam gyvenimui?
- Neretai tėvai išgirdę, kad jų vaikui diagnozuota astma, tai priima kaip nuosprendį visam gyvenimui. Tačiau ikimokyklinio amžiaus vaikams astma tikrai nėra gyvenimo nuosprendis ir, nepaisant to, kad tai - lėtinė liga, yra nemenka tikimybė, jog vaikas ją išaugs. Ypač, jei tai nėra susiję su įsijautrinimu aplinkos ar buitiniams alergenams, o labiau su pasikartojančiomis kvėpavimo takų infekcijomis - dažniausiai virusinėmis. Vaikas auga, jo imuninė sistema bręsta ir šie pasikartojantys bronchitai iki šeštų-septintų gyvenimo metų išaugami. Užsienio literatūroje ikimokyklinukai, kuriems kartojasi astmos priepuoliai, išprovokuoti virusinių infekcijų, vadinami „ikimokykliniais švokštikais“. Tai iliustruoja, jog tokia būklė turi pabaigą. Kitaip yra su astma, kurią lemia įsijautrinimas alergenams.
 
- Ko turėtų saugotis ir vengti vaikai, sergantys šia liga?
- Alergine astma sergantieji turėtų vengti provokuojančio alergeno, žinoti, jo sklidimo pikus. Vengti lankytis vietose, kuriose yra provokuojantis veiksnys. Jei tai nepavyksta, turėti su savimi visą būtiną amuniciją – vaistus nuo alergijos, bronchus plečiančius vaistus, jeigu įvyktų ūmus priepuolis. Astma sergantys vaikai turėtų labiau pasisaugoti įvairių užkrečiamųjų kvėpavimo takų ligų. Kitaip tariant, jeigu klasėje ar darželio grupėje yra peršalusių, kosinčių, čiaudinčių vaikų, jie kelia nemenką pavojų tam, kuris serga astma, nes jo kvėpavimo takai jautresni aplinkos veiksniams. Ypač tada, jeigu astma yra iki galo nesukontroliuota. Kolektyve tokiam vaikui būtų saugiau, jei negaluojantys bendraklasiai dėvėtų apsaugines veido kaukes, dažnai su muilu plautų rankas, būtų vėdinamos patalpos. Na, darželinukams kaukės taip lengvai neužmaukšlinsi, bet mokyti bent bazinės higienos būtina. Astma sergantys vaikai turėtų būti kasmet skiepijami nuo gripo ir, jeigu yra nepaskiepyti, reikėtų pasiskiepyti ir nuo pneumokoko.
 
- Vizitai pas pulmonologus tokiems vaikams greičiausiai turi būti reguliarūs. Ar tėvai to paiso?
- Esant lengvai formai - bent kartą per metus. Deja, bent pusė to nedaro. Kai kurie tėvai kažkodėl galvoja, kad paskirtas gydymas yra nekintantis, pasirodyti nereikia ir kreipiasi tuomet, kai jau reikia „gesinti gaisrus“. O būtų gerai gydymo planą peržiūrėti reguliariai ir, jei reikia, koreguoti. Jeigu astma vidutinio sunkumo, tuomet gali tekti apsilankyti du tris kartus per metus. O jeigu sunki – keturis. Jau nekalbu apie dažnesnius paūmėjimus ir sudėtingesnes būkles. Kuomet vyksta glaudus bendradarbiavimas tarp paciento ir specialisto galima pasiekti tikrai džiuginančių rezultatų ir be astmos priepuolių gyventi ne vienerius metus. Tik reikia nebijoti diagnozės.