Išstumti iš visuomenės  
Sigita pasakoja, jog pirmasis priepuolis sūnų ištiko paauglystėje, kai šį užpuolė gatvėje. Ilgus metus skrupulingai slėpusi sūnaus ligą moteris sako ėmusi apie epilepsiją kalbėti viešai siekdama pagaliau nutraukti visuomenės stigmą. Sergantiesiems ir jų artimiesiems nėra teikiama psichologinė pagalba. Šie su liga palikti tvarkytis vieni. Nors mama džiaugiasi, kad sūnui pavyko sėkmingai baigti mokslus ir tęsti studijas svetur, dėl šių pasiekimų kiekviename žingsnyje teko sumokėti psichologinės sveikatos sąskaita.
 

„Žmonės vis dar mano, kad epilepsija - psichinė liga. Nuolat bijojome, kad priepuolis neištiktų viešoje vietoje. Sykį tai nutiko universitete per atsiskaitymą. Sūnus apie savo ypatybę nebuvo pranešęs. Visa laimė, kad priepuolį pavyko pridengti neva tiesiog nualpo“, - pasakoja Sigita.

 
Ligos dangstymą, anot mamos, sergantieji pasirenka siekdami išlikti visaverčiais visuomenės nariais. Mat juos vengiama priimti į ugdymo įstaigas, darželius, o vėliau ir į darbo rinką. Bijoma, kad ištikti priepuolio žmonės apgadins darbo vietą ar sukels diskomfortą aplinkiniams.
Tiesa, pasirinkęs būdą nekalbėti apie ligą, nors ir laimi galimybę būti priimtas į visuomenę, už tai sumoki savo kainą. Vaistai nuo epilepsijos priepuolių yra slopinantys, todėl silpnina reakciją. Juos vartojantiems dažnai keliskart daugiau laiko prireikia medžiagai įsisamoninti ar užduočiai įveikti.
 
Kenčia nuo depresijos
Situaciją apsunkina ir nuolatinis jaudulys, kad priepuolis neištiktų netinkamu metu. Sigita sako, jog dėl to sergantieji tampa uždaro būdo, vengia viešumo, bendravimo. Dažnas suserga depresija, kenčia šeimos ratas.
„Epilepsija mūsų gyvenimą palietė iš esmės. Sūnus būdamas uždaro būdo dar labiau užsisklendė, užklupo depresija. Jau dešimtmetį ieškome būdų, kaip su tuo gyventi ir sūnui būti visaverčiu visuomenės nariu. Kol neišlįsime iš viduramžių ir nesuprasime, kad tai - ne psichinė liga, kol nepradėsime apie tai kalbėti, į priekį nejudėsime. Šiandien mūsų šalies visuomenė iš darbo rinkos išstumia daugiau nei dvidešimt aštuonis tūkstančius piliečių. Jie yra absoliučiai tokie pat darbingi žmonės, galintys nešti ekonominę naudą“, - teigia Sigita.
 
Nėra specialistų 
Epilepsija puikiausiai kontroliuojama, jei yra tinkamai atitaikomi vaistai. Deja, pas mus, anot Sigitos, trūksta gydytojų epileptologų, kurie galėtų skirti tikslias jų dozes. Vis dar trūksta ir naujausių medikamentų.
„Vos susidūrę su liga nė nežinojome, kur kreiptis. Bandėme informacijos ieškoti knygose, internete. O šis gali nuvesti nežinia kur. Taip prisikuri įvairiausių baubų, - sako Sigita. - Suradus tinkamų medikamentų formulę pacientai susiduria su dar viena užduotimi – turėti galimybę juos nenutrūkstamai vartoti. Kiekvienas vaistų pakeitimas gali sukelti priepuolius. O per dešimtmetį pasiektų teigiamų rezultatų tenka siekti iš naujo.“

---

Interviu 
VUL Santaros klinikų gydytoja epileptologė-neurologė prof. Rūta Mameniškienė.

- Kaip ir dėl kokių priežasčių susergama epilepsija? 
- Epilepsija gali pasireikšti kiekvienam bet kokiame amžiuje, nepriklausomai nuo lyties ar rasės. Žmonės gyvendami ramų gyvenimą gali vieną rytą netikėtai pabusti ligoninės priėmimo skyriuje nesuprasdami, kas jiems nutiko.
 
- Ar yra stebimos, kokios nors tendencijos dėl epilepsijos sergamumo? 
- Epilepsijos priepuolių priežastimis gali tapti patirtos traumos, smegenų uždegimai, augliai, todėl laikantis sveiko gyvenimo būdo galbūt kartais galima to išvengti. 
 
- Epilepsija išgydoma ar tik kontroliuojama? Kokiais būdais?
- Liga kontroliuojama vaistais. Svarbu atradus tinkamus jų nekaitalioti į kito gamintojo preparatą. Nors vaistai padeda pasiekti neblogų rezultatų, turi ir šalutinį poveikį: juos vartojant sulėtėja reakcija, tampa keliskart sunkiau įsisamoninti medžiagą nei įprastai.
Tiems, kam vaistai nepadeda, gali būti taikomas alternatyvus gydymo būdas – statomas klajoklio nervo stimuliatorius. Tai kairėje krūtinės ląstos pusėje implantuojamas prietaisas, kurio laidas atvedamas iki nervo, esančio kakle. Stimuliatorius siunčia impulsus per klajoklį nervą į smegenis taip blokuodamas epilepsijos priepuolius.
Kai kuriais atvejais epilepsija yra išaugama – pasveikstama susitvarkius smegenų neuronų ryšiams. Priepuoliams nesikartojus penkerius metus galima mėginti nutraukti vaistų vartojimą.
 
- Kaip tinkamai suteikti pagalbą ištikus epilepsijos priepuoliui?
- Svarbiausia apsaugoti galvą – po ja padėti ką nors minkšto ir patraukti pavojingus daiktus. Epilepsija ištikusį žmogų reikėtų paguldyti ant šono ir sekti priepuolio trukmę. Įprastai ilgiausiai traukuliai tęsiasi dvi minutes. Jei priepuolis tęsiasi ilgiau nei penkias minutes, būtina kviesti greitąją pagalbą.
 
- Su kokiais iššūkiais susiduria sergantieji epilepsija?
- Kasdienybę apsunkina darbdavių bei kolegų požiūris. Vis dar manoma, kad epilepsija yra psichikos sutrikimas. Kolegos skundžiasi vadovams esą dėl sergančiojo patiria emocinį stresą, ragina jį atleisti iš darbo. Dėl to sergantiesiems neretai vystosi depresija.
Epileptikai miršta aštuonis kartus dažniau nei sveiki asmenys. Dėl patirtų traumų priepuolių metu, širdies ir kvėpavimo sustojimo, dėl savižudybių.
Visuomenėje klaidingai manoma, kad epilepsijos traukuliai vyksta nuolatos tekant iš burnos putoms, apsišlapinant ar daužantis. Paprastai jie trunka vos kelias sekundes, kartą per mėnesį ar rečiau, be to, dažnai nė nepastebint - sustingus, tiesiog nualpus ar vos sučepsint. Be šių kelių sekundžių jie yra visiškai tokie pat darbingi žmonės kaip visi kiti.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!