LSMU ligoninės Kauno klinikų akių ligų gydytoja Emilija Jusevičiūtė (29 m.) sako, kad gydymo sėkmę lemia ne tik gydytojo darbas, bet ir paciento dalyvavimas jame. Su moderniausiomis technologijomis dirbanti medikė džiaugiasi: pacientai domisi gydymu, noriai išmėgina naujoves ir nelaiko savęs bandomaisiais triušiais.
„Jei kontaktą palaiko tik medikas, o pacientas nenori būti gydomas, atsisako vaistų, gydytojas nebegali nieko padaryti, nebent gelbėti matymo likutį“, - sako akių ligų gydytoja Emilija Jusevičiūtė.
- Pradėkime nuo tradicinio klausimo, už kurio slypi daug skirtingų istorijų. Kaip pasirinkote šią profesiją?
- Mokykloje visada buvo įdomiau tikslieji mokslai, patiko chemija, biologija. O kai atėjo laikas rinktis, kur studijuoti, medicina atrodė tinkamiausias pasirinkimas. Tačiau tikrai nebuvau ta, kuri nuo mažens žinojo, kad nori būti gydytoja. Mano tėvai, seneliai nėra gydytojai, taigi vaikystės ligoninėje praleisti neteko (
šypsosi).
- Kodėl tapote būtent gydytoja oftalmologe?
- Pamenu, pirmais studijų metais garsiai pasakiau – tikrai nebūsiu akių gydytoja. Tuo metu mokėmės fiziką, optikos dėsnius. Tai buvo ir pirmas studijų šokas. Iš karto turėjau mokytis nemėgstamiausią dalyką. Atėjau mokytis medicinos, o mokausi optiką, fiziką (
juokiasi). Vėliau, kai pradėjau svarstyti, kokios srities gydytoja norėčiau būti, iš karto atmečiau visas terapines sritis, po truputį pradėjau domėtis akių ligomis. Po ketvirto kurso vasarą atlikau praktiką Akių ligų skyriuje Vilniuje, kur įvyko pirma pažintis su akių ligomis. Vėliau sąmoningai ėjau oftalmologijos rezidentūros link, ir studijų pabaigoje tai buvo mano vienintelis pasirinkimas.
- Kaip vertinate akių ligų gydymo kokybę Lietuvoje? Dar turime kur pasitempti?
- Manau, situacija nėra bloga. Lietuvoje turime tikrai geras sąlygas diagnozuoti akių ligas, jas gydyti. Oftalmologai taiko pasaulyje naudojamus gydymo metodus, turime puikių chirurgų, kurie atlieka sudėtingas akių operacijas. O pasitempti visada yra kur. Mūsų srityje, kaip ir visoje medicinoje, mokomės visą gyvenimą. Turime nuolat gilinti žinias, nes mokslas sparčiai juda į priekį.
- Nemažai emigrantų gydytis grįžta į Lietuvą – juos tenkina ir kaina, ir kokybė. Ar tokia pati situacija su akių ligomis?
- Lietuviai emigrantai atveža gydytis vaikus. Į Lietuvą operuotis atvyksta ir užsieniečių. Taigi, Lietuvoje gydosi ne tik emigrantai, bet ir kitataučiai. Nors mano pacientai - daugiausia vietiniai vyresnio amžiaus žmonės, turiu pacientą iš Naujosios Zelandijos. Jį tenkina tiek gydymo kokybė, tiek personalo bendravimas.
- Girdėjau, kad atliekate Lietuvoje dar naujas procedūras. Kokios jos?
- Šiais metais Akių ligų klinikoje Kaune atsirado naujas gydymo lazeriu metodas – lazerinė vitreolizė – stiklakūnio drumsčių skaidymas lazeriu. Tai pirmasis toks lazeris Baltijos šalių universitetinėje klinikoje. Iki šiol joks gydymas pacientams nebuvo taikomas. Pačios drumstys grėsmės regėjimui nekelia, tačiau jos tikrai blogina gyvenimo kokybę, trukdo matyti komfortiškai. Smagu, kad žmonės priima procedūras, klausinėja, domisi ir nori būti gydomi. Nelaiko savęs bandomaisiais triušiais.
- Gydymo procesui svarbus paciento ir mediko ryšys. Kokį santykį kuriate pati?
- Visada stengiuosi žmogui paaiškinti jo situaciją, kokias ligas diagnozavau, kokios gydymo galimybės ir prognozės. Pacientus stengiuosi informuoti ne tik per konsultacijas. Aklųjų ir silpnaregių sąjungos žurnale „Mūsų žodis“ rašau šviečiamuosius-informacinius straipsnius apie ligas, traumas. Tačiau kiekvienas pacientas pats turi rūpintis sveikata, rodyti iniciatyvą, dalyvauti gydyme ir bendradarbiauti. Jei kontaktą palaiko tik medikas, o pacientas nenori būti gydomas, atsisako vaistų, gydytojas nebegali nieko padaryti, nebent gelbėti matymo likutį. Taigi, labai svarbus bendradarbiavimas tarp paciento ir mediko.
- Minėjote, kad medikai mokosi visą gyvenimą. Ar dažnai vykstate į stažuotes, konferencijas?
- Stengiuosi išvykti mokytis, pasisemti žinių. Tokios išvykos naudingos ne tik dėl gydymo naujovių, kurias pristato kitų šalių atstovai, tačiau ir dėl galimybės pabendrauti su kolegomis iš svetur. Visada stengiuosi dalyvauti konferencijose Lietuvoje. Rezidentūros metu vykdavome į Prahą – ten teko būti kokius keturis kartus. Pernai savaitę stažavausi Slovėnijoje, šiais metais mokiausi dirbti lazeriu Lenkijoje. Visada įdomu aptarti gydymo taktikas, rezultatus, retus klinikinius atvejus, bendras problemas ar tiesiog pasidalinti įspūdžiais iš savo šalies gyvenimo.
Šiuo metu ruošiu pranešimą konferencijai Vilniuje, kurioje dalyvaus Baltijos šalių oftalmologai.
- Galbūt galite išskirti kokius nors lietuvių ir užsieniečių gydytojų skirtumus?
- Patys medikai turbūt nedaug kuo skiriasi – visi esame žmonės. Skiriasi tik darbo sąlygos, o kasdienės problemos, manau, panašios. Darbo sąlygos, žinoma, atspindi šalies ekonomiką, gyvenimo lygį. Privačios įstaigos Lietuvoje tikrai toli pažengusios, o valstybinėse, palyginti su užsienio kolegomis, tvarkomės šiek tiek kukliau. Yra kur tobulėti, tačiau viskas gerai – aparatūrą turime, dirbame.
- Koks yra jūsų laisvalaikis? Ar lengva jaunam medikui rasti laiko sau, asmeniniam gyvenimui, šeimai? Kokiomis veiklomis užsiimate po darbo?
- Idealus laisvalaikis – kai nereikia niekur skubėti, gali kokybiškai bendrauti su artimaisiais, skirti laiką pomėgiams. Man atrodo, kai uždarai ligoninės duris, turi atsijungti. Mėgstu aktyvų laisvalaikį, poilsį gamtoje. Pastaruoju metu, ypač esant gražiems vakarams pamėgau važinėjimąsi riedučiais. O kai oras tam nėra tinkamas, einu plaukioti į baseiną. Visgi didžiausias malonumas, kuriam negaliu nei laiko, nei pinigų – kelionės. Labai patinka posakis – kelionės yra vienintelis dalykas, kurį jūs perkate, ir kuris jus paverčia turtingesniu. Iki šiol turbūt įsimintiniausia kelionė – praėjusiais metais po rezidentūros egzamino aplankyta Aruba, kurioje keliavau viena. Nors esu daug keliavusi Europoje, išmaišiusi ir dalį Azijos, pirma tokia kelionė vienai buvo būtent ši. Sprendimas gimė spontaniškai, matyt, taip reikėjo. Tai buvo tas idealusis laisvalaikis – sugebėjau puikiai pailsėti.
Taigi, nors laiko planavimas tampa iššūkiu, kokybiškai gali dirbti tik tas, kuris moka kokybiškai ilsėtis. Stengiuosi palaikyti šį balansą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo.
Dosjė
2018-08-01 d. iki dabar - LSMU ligoninės Kauno Klinikų gydytoja oftalmologė.
2015-08-01 d. – 2018-07-31 d. - oftalmologijos rezidentūra,
LSMU ligoninės Kauno Klinikose.
2014 m. rugsėjo mėn. – 2015 m. sausio mėn.: internatūra Jonavos ligoninėje.
2009 – 2015 m.: Lietuvos sveikatos mokslų universitetas Medicinos fakultetas, Medicinos studijos.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
.jpg "Širdies nepakankamumu serganti Genė Gudonienė pasakoja neretai nuo bet kokio darbo galinti pavargti per kelias minutes, o užlipti į penktą aukštą nesustojus atsikvėpti – didelis pasiekimas.")
.jpeg "Mėta Marija tapo pirmąją paciente šalyje, kuriai tulžies latako cista sėkmingai pašalinta laparoskopiniu būdu.")
.jpg)
.jpg "Fotografė Alina Ovčiarovienė su vaikais")
.jpg "„Vieną akimirką tu ramiai rūpiniesi nesunkių sveikatos sutrikimų kamuojamais pacientais, o po minutės tavo rankose jau gali atsidurti penkių kraupion avarijon patekusių sužeistų žmonių likimai“, - apie darbo specifiką skubios medicinos srityje pasakoja dr. Kęstutis Stašaitis.")
Komentuoti: