- Spalis minimas kaip kovos su krūties vėžiu mėnuo. Kokių džiuginančių pokyčių pastebite šiandien?
 
- Labiausiai džiugina, kad apie krūties vėžį pagaliau kalbama garsiai. Dar ne taip seniai žodis „vėžys“ buvo tariamas pusbalsiu, o moterys ligą slėpė net nuo artimųjų. Šiandien jos ateina į konsultaciją pasiskaičiusios, su užrašytais klausimais, drąsiai klausia apie gydymo galimybes ir pasekmes.
Matau ir tai, kad vis daugiau navikų randame ankstyvos stadijos. Keičiasi ir pats požiūris į ligą. Vis daugiau moterų supranta, kad diagnozė nėra nuosprendis. Tai sunkus, bet įveikiamas etapas, po kurio galima gyventi visavertį gyvenimą.
Vis dėlto negaliu sakyti, kad viskas gerai. Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, pagal krūties vėžio programą pasitikrina vos 48 procentai moterų, kurios turėtų tai padaryti. Vadinasi, maždaug kas antra moteris į patikrą neateina, nors ji nemokama. Palyginimui, pagal PSO rekomendacijas prevencinėse programose turėtų dalyvauti 80 procentai tikslinės grupės. Ypač dažnai nesitikrina moterys, gyvenančios toliau nuo didžiųjų miestų. Todėl tokie mėnesiai kaip spalis tebėra reikalingi.
Noriu priminti ir gerą žinią: nuo pernai sausio pirmosios programa tapo prieinama platesnei grupei, ja gali pasinaudoti moterys nuo 45 iki 74 metų. Šeimos gydytojas kas dvejus metus kviečia šio amžiaus moteris pasidaryti mamografiją. Tad jei jums 45 ar daugiau, nelaukite kvietimo ir pasiteiraukite pačios.
 
- Kodėl moterys vis dar delsia kreiptis į gydytoją?
 
- Dažniausiai visos šios priežastys susipina. Pati pavojingiausia, mano manymu, yra mintis „galbūt nieko rimto“. Ankstyvas krūties vėžys dažniausiai neskauda, todėl moteris nusiramina: jei neskauda, vadinasi, nieko blogo. Deja, būtent skausmo nebuvimas neretai apgauna.
Kartais moterys sąmoningai atideda vizitą, nes bijo išgirsti blogą žinią. Tarsi nežinant problemos nebūtų. Dar viena priežastis, apie kurią kalbama rečiau, yra ta, kad moterys dažnai rūpinasi visais aplinkui: vaikais, tėvais, darbu. Sveikata lieka paskutinėje vietoje.
Norėčiau, kad skaitytojos įsimintų vieną dalyką: dauguma krūtyje apčiuopiamų darinių yra gerybiniai. Tačiau tai tikrai pasakyti gali tik tyrimas. Nuėjusi pas gydytoją moteris daugeliu atvejų išeina nusiraminusi. O jei liga vis dėlto randama, laikas yra didžiausias jos sąjungininkas.
 
- Kiek šiandien pacientei svarbu ne tik pasveikti, bet ir išsaugoti savo kūno pojūtį, išvaizdą, moteriškumo jausmą? Ar medicina jau pakankamai apie tai kalba?
 
- Tai ypač svarbu. Ir tai nėra kaprizas ar antraeilis dalykas. Pasveikti reiškia ne tik išgyventi, bet ir vėl gerai jaustis savo kūne. Moteris turi galėti pažiūrėti į veidrodį, apsirengti mėgstamą suknelę, jaustis patraukli ir nevaržoma artimuose santykiuose. Krūtis daugeliui moterų yra susijusi su tapatybe, motinyste, moteriškumu. Todėl jos netektis ar stiprus pakitimas gali skaudinti ne mažiau nei pati diagnozė.
Medicina apie tai kalba vis daugiau, ir tai džiugina. Vis dėlto manau, kad dar ne pakankamai. Gydytojams dažnai trūksta laiko, o psichologinė pagalba ne visur vienodai prieinama. Be to, pačios moterys kartais nedrįsta klausti apie išvaizdą, nes mano, kad „svarbiausia pasveikti“. Aš visada sakau: klauskite. Klausimai apie krūties formą, randus ar rekonstrukciją yra tokie pat teisėti kaip ir klausimai apie gydymo efektyvumą.
 
- Kuria linkme keičiasi pati krūtų chirurgija?
 
- Pagrindinė kryptis yra mažiau žalos, daugiau tikslumo. Anksčiau buvo vyraujantis principas „kuo daugiau pašalinsime, tuo saugiau“. Šiandien žinome, kad saugumas priklauso ne nuo to, kiek audinių pašalinsime, o nuo to, kaip tiksliai tai padarysime ir kaip derinsime operaciją su kitais gydymo būdais.
Per mano darbo metus labiausiai pasikeitė keli dalykai. Vietoj visų pažasties limfmazgių šalinimo dabar dažnai atliekama sarginio limfmazgio biopsija, todėl gerokai rečiau pasitaiko rankos tinimas ir judesių ribojimas. Daug daugiau moterų gali išsaugoti krūtį. Vis dažniau gydymas pradedamas vaistais dar prieš operaciją, todėl navikas sumažėja ir operacija būna mažesnė. Atsirado onkoplastinė chirurgija, momentinė rekonstrukcija, odą ir spenelį tausojančios operacijos.
Ir dar vienas svarbus pokytis: komandinis darbas. Kiekvienos pacientės gydymo planą aptaria chirurgas, onkologas chemoterapeutas, radioterapeutas, radiologas, patologas. Sprendimai priimami kartu, o ne vieno gydytojo.
 
- Kada supratote, kad būtent krūtų chirurgija yra ta sritis, kurioje norite dirbti?
 
- Tai buvo pamažu atėjęs supratimas. Pradėjusi dirbti chirurge, vis dažniau sutikdavau moterų, sergančių krūties vėžiu. Mane palietė tai, kad šioje srityje chirurgo darbas nesibaigia operacine. Svarbu ne tik pašalinti ligą, bet ir tai, kaip moteris jausis po metų, po penkerių. Supratau, kad noriu dirbti ten, kur galiu padėti ne tik išgyventi, bet ir sugrąžinti moteriai pasitikėjimą savimi.
 
- Stažavotės Oslo universitetinės ligoninės plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriuje. Ką ten pamatėte ar išmokote, kas vėliau pakeitė jūsų pačios praktiką Lietuvoje?
 
- Oslo ligoninėje labiausiai įsiminė ne tik technikos, bet ir požiūris. Ten krūties rekonstrukcija nėra laikoma papildoma paslauga. Ji suvokiama kaip natūrali gydymo dalis, apie kurią su paciente kalbamasi nuo pat pradžių. Onkologai, krūtų chirurgai ir kiti specialistai dirba kaip viena komanda, o operacija planuojama iš anksto, kruopščiai galvojant ir apie galutinį rezultatą.
Ten išmokau tam tikrų, specifinių rekonstrukcijos ir onkoplastinių technikų. Tačiau galbūt dar svarbiau buvo tai, kaip ten kalbama su pacientėmis.
Grįžusi į Lietuvą stengiausi tai pritaikyti savo darbe: dažniau siūlyti momentinę rekonstrukciją, daugiau dėmesio skirti operacijos planavimui ir pokalbiui su paciente prieš operaciją. Norėjau, kad ir mūsų pacientės jaustųsi ne tik gydomos, bet ir išgirstos.
 

---

Dosjė

Išsilavinimas
1997–2003 m. – Kauno Medicinos universitete įgijo gydytojos profesinę kvalifikaciją.
2003–2004 m. – atliko internatūrą Kauno apskrities ligoninėje.
2004– 2009 m. – Vilniaus universitete atliko chirurgijos rezidentūrą ir įgijo gydytojo chirurgo kvalifikaciją.
Darbo patirtis
2009–2020 m. – gydytoja chirurgė Panevėžio respublikinėje ligoninėje.
2016-2017 m. – direktoriaus pavaduotoja medicinai.
2014 m. – gydytoja chirurgė Vokietijos ligoninėje „St.Vincenz Hospital Paderborn“.
Nuo 2020 m. – Nacionalinio vėžio instituto gydytoja chirurgė.