- Praėjusią savaitę su sveikatos apsaugos ministru Linu Kukuraičiu bei jo komanda prie vieno stalo susitiko viešojo ir privataus sektoriaus grandai aptarti naujos paslaugų apmokėjimo tvarkos. Kokius pageidavimus išsakė privatus sektorius?
 
- Aptarėme kelias karštas temas. Pirmiausia – praėjusių metų lapkritį pasirašyto susitarimo su Vyriausybe įgyvendinimą. Kol kas realiai įgyvendintas tik vienas punktas – privataus sektoriaus finansavimo užšaldymas. Kiti punktai nėra įforminti teisės aktais, nors dėl jų iš principo ginčo nėra. Kalbu apie pacientų siuntimą iš mokamos paslaugos į nemokamą, tai yra PSDF kompensuojamą, papildomą privatų sveikatos draudimą, gydytojų rezidentų darbo vietų skaičiaus bei finansavimo plėtimą. Vis dėlto svarbiausias klausimas – prioritetinių paslaugų sąrašas.
 
- Kur čia problema?
 
- Problema ta, kad panašu, jog mes ir ministerija tą patį susitarimą suprantame skirtingai. Susitarime parašyta, kad viešajam sektoriui teikiamas prioritetas, o privačiam nuo 2027 metų finansavimas yra 96 procentai 2025 metų lygio. Bet toliau parašyta, kad apribojimai netaikomi prevencinėms programoms ir prioritetinėms paslaugoms, kurių sąrašą tvirtina ministras.
Mes tą supratome paprastai: yra poreikis prioritetinių paslaugų, kurios yra kritinės pacientų sveikatai ir kurių laukimo laikas labai didelis – kartais net ir metai, o ne mėnesiai. Joms finansavimo ribojimai netaikomi, ir šių paslaugų sąrašas vienodai galioja visai rinkai – tiek viešajam, tiek privačiam sektoriui.
Dabar paaiškėjo, kad ministerija tą mato kitaip. Viešajam sektoriui paliekamas ir plečiamas prioritetinių paslaugų sąrašas, o privačiam jis būtų gerokai susiaurintas.
 
- Vadinasi, atsirastų du prioritetinių paslaugų sąrašai?
 
- Taip. Ir tada susidaro absurdiška situacija. Jeigu, pavyzdžiui, kelio sąnario transplantavimas yra prioritetinė paslauga ir ją atlieka, tarkime, Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė, jai finansavimo ribojimas netaikomas. Bet jeigu tą pačią paslaugą teikiame mes, jau atsiranda ribojimas. Mes sakome: palaukite, juk prioritetinis sąrašas neturėtų būti apie įstaigą. Jis turėtų būti apie pacientą. Jeigu žmogui reikia pakeisti sąnarį, jam nelabai svarbu, ar jis guli viešojoje, ar privačioje ligoninėje. Jam svarbu, kad operacija būtų atlikta kokybiška ir laiku.
 
- Viešajam sektoriui juk prioritetas…
 
- Mes tam neprieštaraujame. Tai jau yra ir įstatyme, ir susitarime. Bet jeigu kalbame apie paslaugas, kurių žmonės negali gauti, viešasis ir privatus sektoriai turėtų dirbti kartu.
Aš ministro ir klausiau, ar jūs tikrai norite mažinti eiles? Nes jeigu norite, ateiname su savo infrastruktūra, gydytojais ir sakome – mes galime padėti tas eiles mažinti. Ar vis dėlto konstruodami du skirtingus sąrašus norite užtikrinti viešųjų įstaigų papildomą finansavimą privataus sektoriaus sąskaita? Man panašu, kad yra ir vieno, ir kito.
 
- Kokių eilių pavyzdžiai labiausiai bado akis?
 
- Vienas geras pavyzdys – širdies abliacijos, tai yra širdies ritmo sutrikimų gydymas. Vienas iš viešojo sektoriaus vadovų susitikime pasakė, kad laukimo laikas Vilniaus regione šiai paslaugai yra penkeri metai. Ne mėnesiai – metai! Visi sutinkame, kad penkerių metų eilė yra nesąmonė. Jeigu privatus sektorius gali šią paslaugą teikti, kodėl mums neleisti? Man tai atrodo kaip tam tikras cinizmas. O tokių pacientų, kuriems reikalingos šios paslaugos, yra labai daug. Vien dėl įvairių širdies ir kitų procedūrų susidaro milžiniškos eilės. Ir čia svarbiausia ne skaičius. Svarbiausia, kad jeigu paslauga žmogui reikalinga, sistema turi ieškoti, kas ją gali suteikti. Jeigu viešasis sektorius nespėja, kodėl negali padėti privatus?
 
- Kokias paslaugas siūlysite palikti prioritetinių sąraše?
 
- Siūlysime neišbraukti kritinių paslaugų, kurių prieinamumas šiuo metu yra prastas. Tai širdies operacijos, stimuliatoriai, kitos kardiochirurginės paslaugos, sąnarių endoprotezavimas. Taip pat pagalbinis apvaisinimas, slaugos paslaugos namuose ir dalis dienos chirurgijos paslaugų. Dėl dienos chirurgijos suprantame, kodėl buvo kilę klausimų – ten tikrai yra paslaugų, kurių medicininė būtinybė abejotina. Bet dėl to negalima išmesti viso segmento. Pavyzdžiui, jeigu žmogus slidinėdamas susiplėšė kelio raiščius, negali sakyti: gal savaime sugis, šiek tiek pašlubuosi. Yra operacijų, kurios realiai reikalingos. Tas pats su kataraktos operacijomis, o galimai nebūtinas operacijas, pavyzdžiui, kojų venų ar akių vokų, Valstybinė ligonių kasa jau sureguliavo, nustatydama griežtesnes medicinines indikacijas, kada jos gali būti apmokamos iš PSDF, o kada – tik paciento lėšomis.
 
- Dėl ko viešojo sektoriaus atstovai labiausiai priešinosi?
 
- Ligonių kasos atstovai kėlė klausimus dėl slaugos paslaugų namuose ir dalies dienos chirurgijos. Man slauga yra ypač keistas atvejis. Visuomenė sensta, tokių paslaugų poreikis sparčiai auga. Mes patys šių paslaugų per metus regionuose pradėjome teikti maždaug dvigubai daugiau, subūrėme naujas komandas. Ir dabar pagal siūlomą tvarką ši paslauga gali būti išbraukta iš prioritetinių. Bet jeigu tik pradėjus teikti paslaugas regione, jos „užsipildo“ tą pačią dieną, tai tikriausiai rodo, jog poreikis yra nepatenkintas, kad žmonėms jų reikia daugiau, nei esami sistemos dalyviai šiuo metu gali pasiūlyti.
 
- Jeigu slauga bus išbraukta iš prioritetų, tokiu atveju stabdytumėte plėtrą?
 
- Žinoma, tokie sprendimai stipriai veikia investicinius sprendimus. Mūsų visų akcininkai paprastai klausia: jeigu vieną kartą valstybė pasako, kad tam tikra kryptis yra prioritetinė, tu investuoji, o po metų taisyklės pakeičiamos, kas gali garantuoti, kad po metų nebus dar vieno sprendimo? Tai yra pasitikėjimo klausimas, ir kai pasitikėjimas pažeidžiamas, tai atsiliepia visose srityse, ne tik tose, kurios tiesiogiai paveikiamos reguliavimo sprendimų.
 
- Vadinasi, čia ne tiek finansavimo, kiek požiūrio klausimas?
 
- Absoliučiai. Viešojoje erdvėje gali susidaryti įspūdis, kad apribojus privatų sektorių atsiras didžiuliai pinigai viešosioms ligoninėms. Bet taip nėra. Pernai šitoms paslaugoms privačiam sektoriui ligonių kasa skyrė apie 320 milijonų eurų. Viešajam sektoriui – daugiau kaip du milijardus. Jeigu iš privataus sektoriaus paimama šešių procentų dalis, kalbame apie keliasdešimt milijonų eurų. Jeigu tuos pinigus proporcingai padalintų visoms viešosioms gydymo įstaigoms, jų finansavimas galėtų padidėti ne daugiau nei vienu procentu. Tai nėra joks sisteminis sprendimas ir juo labiau tai nesprendžia regionų problemoms.
 
- Kas vis dėlto jums kelia daugiausia nerimo – ministerija ar ligonių kasa?
 
- Nerimą kelia galima tarpinstitucinio koordinavimo stoka. Dabartinis ministras ir nauja komanda, mano vertinimu, į privatų sektorių žiūri adekvačiai. Nėra tokios priešpriešos, kokią jautėme anksčiau. Diskusijos vyksta ir į problemas įsiklausoma, tačiau paskui ateina parengta konkreti tvarka, kuri ankstesniems susitarimams prieštarauja, ir derybos prasideda iš naujo. Mums kartais sunku suprasti, ar tai ministro pozicija, ar ligonių kasos, viceministrų, kanclerių, kitų pareigūnų? Kai rengiamos konkrečios tvarkos, atrodo, kad privatus sektorius vis dar vertinamas kaip blogis, su kuriuo reikia visais būdais kovoti.
 
- Juk argumentas paprastas – valstybė turi stiprinti viešąjį sektorių.
 
- Taip. Viešasis sektorius yra sistemos ašis, mes su tuo sutinkame. Ypač jeigu kalbame apie pasirengimą karui, kritinę infrastruktūrą, universitetines ligonines – visa tai yra svarbu. Bet tai neturi būti finansuojama iš paciento, kuriam reikia gydymo.
Jeigu norime stiprinti ligonines dėl karo ar infrastruktūros, darykime atskiras valstybines investicines programas. Negalima sakyti: žmogui reikia širdies abliacijos, bet mes iš jo paslaugos pinigų pastatysime ką nors kitur.
 
- Pacientui apskritai neturėtų būti svarbu, kur jis gydomas?
 
- Tai turėtų būti pagrindinė paradigma. Valstybė moka už paslaugą, o ją gali suteikti viešasis arba privatus sektorius. Jei paslauga suteikiama kokybiškai, pacientui neturėtų būti svarbu, kokia iškaba virš ligoninės durų. Pavyzdžiui, šeimos medicinoje tai jau veikia. Valstybė moka kapitacinį mokestį, o pacientas pats pasirenka, ar eiti į viešąją ar į privačią įstaigą. Kodėl to paties principo, kad „pinigai seka paskui pacientą“, negalime taikyti kitur?
 
- Tad ko tikitės iš ministro dabar?
 
- Pateiksime pasiūlymus dėl norminio akto ir prioritetinių paslaugų sąrašo. Tikimės dar vieno susitikimo. Svarbiausia, kad jis nebūtų interpretuojamas taip, kaip kam patogiau. Jeigu susitarėme, kad prioritetinės paslaugos yra tos, kurių trūksta pacientams, taip ir turi būti. Nes dabar susidaro keista situacija: visi sako, kad nori mažinti eiles, bet kartu riboja tuos, kurie galėtų tas eiles mažinti. Man tai yra pagrindinis klausimas.
 
- Po šio susitikimo jaučiatės labiau optimistiškai ar pesimistiškai?
 
- Labiau optimistiškai nei anksčiau. Ministras pakankamai gerai supranta problemą bei siekia teisingų sprendimų pacientams. Bet kol kas nėra aišku, kiek tas supratimas persikels į konkrečius teisės aktus. Nes mūsų problema nėra ta, kad negalime susitarti prie stalo. Problema ta, kad kartais nuo to stalo nueini su vienu susitarimu, o teisės akte po to pamatai visai kitą. To ir bandome dabar išvengti. 
 
Dosjė
Išsilavinimas
2000 m. įgijo teisininko
kvalifikaciją VU.
2004 m. įgijo vadybos ir verslo administravimo magistro laipsnį ISM.
2012 m. baigė praktinės psichologijos kursą.
2015 m. įgijo verslo magistro laipsnį Čikagos universitete.
 
Darbo patirtis
Nuo 1999 m. dirbo juristu.
Nuo 2003 m. užėmė vadovaujančias pozicijas farmacijos įmonėse, buvo „Gintarinės vaistinės“ direktorius, „Norfos vaistinės“ valdybos pirmininkas.
Nuo 2005 m. pradėjo vystyti
UAB „InMedica“(tuo metu „Šeimos medicinos klinika“) verslą.
Nuo 2014 m. iki dabar –
UAB „InMedica“ (nuo 2025 m. „Meliva“) generalinis direktorius.