- Autorius niekada nežino, kaip seksis jo kūriniui. Kas suteikė drąsos jums? Nuo ko atsispyrėte rašydama knygą apie save?
 
- Gal tai, kad ir iki autobiografinės knygos rašiau nepataikaudama skaitytojui, neatsižvelgdama į madas. Nors niekada nežinau, ar pavyks, ar sudominsiu skaitytoją, ar pirks?
Dažniausiai atsispiriu nuo savęs, panyru į kūrybinį procesą visa galva. Tai visiška loterija. Ankstesnės mano knygos tiek apie Rimą Tuminą, tiek apie Šarūną Bartą nebuvo bestseleriai, jas pasivijo skandalai, bet patyriau, kad kur kas sunkiau rašyti apie save. Siekiau, kad būtų įdomu ir lengva skaityti.
 
- Kokiu principu konstravote autobiografinę knygą?
 
- Knygoje pasakoju ne apie dabartinį gyvenimo etapą, daugiausiai rašau apie jaunystę, kalbinu draugus. Jie šalia manęs buvo skirtingu laiku. Tai ir režisierius Vytenis Pauliukaitis, ir Dalia Storyk, ir Aleksandra Jacovskytė, ir Algimantas Puipa, Algimantas Mikutėnas ir daug kitų.
 
- Knygos viršelį puošia juodai balta fotografija. Joje, regis, sutelpa visa kino epocha. Kokios aplinkybės nulėmė jos gimimą?
 
- Vizualinė knygos pusė buvo ne mažiau svarbi nei kūrybinė. Knygą pradedu pasakojimu, kaip kinas pateko į mano gyvenimą (būtent dėl viršelio nuotraukos). Liudviko Ruiko fotografija mane pavijo vos pabaigus mokyklą. Tuo metu šokau liaudies šokių ansamblyje „Suktinis“, vaidinau, madas demonstravau. Sulaukdavau ir iš fotografų pasiūlymų fotografuotis. Man tai patiko, nes žiūrėjau į šį užsiėmimą kaip į dar vieną meno rūšį. Tąkart, kai pozavau Liudvikui, vilkėjau rožine išleistuvių suknele ir skrajojau su ja po mišką. Tuo metu fotografai norėdavo nurengti modelius, o man tai netiko. Net ir filmuojantis, kai jau buvau pagimdžiusi pirmąją dukrą, nenorėjau – ir permatomas peniuaras ant nuogo kūno man nepatiko. Nekompleksavau dėl savo išvaizdos, tiesiog man netiko pati idėja. Nuotraukoje galiu žiūrėti į kitų aktus, bet ne į savo.
Buvau ir vis dar esu labai kukli. Taigi ir knygos viršelio fotografijoje vilkiu tetos iš Vokietijos atsiųstą bikinį, kurį uždengiu iš priekio savo ilgais plaukais, tik įspūdis toks kuriamas, kad esu nuoga.
 


- Kaip prisimenate savo jaunystę?
 
- Kaip išties nelengvą laiką: ir profesinių pasiūlymų gauni, ir vaikai maži, bet, kai labai reikia, išeitį randi. Priešingai nei vyrai aktoriai, aš nesiimdavau vienu metu filmuotis keletoje filmų, nes man reikėdavo namo, pamatyti dukras... Iškart tą klausimą aptardavau su režisieriumi, kad bent keletui dienų išleistų namo. Pabuvusi su jomis vėl rami galėdavau grįžti į filmavimo aikštelę. Pirmai dukrytei buvo gal treji metukai, kai mirė mano mama, beveik tuo pat metu ir vyro mama išėjo... Iki tol palikdavau pirmagimę Kaune mamai. Netekusi jos palikinėdavau dukrą A.Mikutėnui. Kaip aš stresuodavau... Surašydavau valandines paklodes, ką kada reikia jam daryti, kokį maistą gaminti. Išvažiavusi filmuotis ieškodavau, iš kur jam paskambinti, mobiliųjų telefonų dar nebuvo. O grįžusi rasdavau abi dukras tvarkingai sušukuotas, pavalgydintas. O jis laukdavo manęs dar ir su barščių puodu pagamintu. (Šypsosi.)
 
- Žvelgiu į jus ir nematau aikštingos kino žvaigždės. Kaip jausdavotės šalia kitų aktorių?
 
- Šalia manęs visad būdavo ryškesni, jie ir pakovodavo už honorarus, jų išmokėjimo laiką, bet šalia dirbtinai sužvaigždėjusių ir pati jausdavausi nemaloniai. Tarkime, į filmavimus neleisdavau sau vėluoti, visad atvykdavau bent dešimt minučių anksčiau. Nesinori man iki dabar versti žmones laukti, jau geriau pačiai luktelėti. Taigi aš stebindavau punktualumu, o žvaigždutės leisdavo sau pasitaupyti, ateiti vėliau. Jonas Gricius yra pasakojęs, kai filmavo „Mėlynąją paukštę“, su juo dirbusios aktorės ateidavo vėliau, nes gi garsios... Man tai apie nepagarbą.
Beje, ir režisierius Oskaras Koršunovas savo knygoje yra pastebėjęs, kad moku bendrauti tiek su durininku, tiek su prezidentu.
 
- Ne vieną filmą, kuriame filmavotės, lydėjo sėkmė: ir „Moteris baltais drabužiais“, ir „Pasaka apie žvaigždžių berniuką“... Kiek gauti vaidmenys nulemdavo honoraro dydį?
 
- Tuo laiku fantastinių honorarų nebūdavo. Vyraudavo jie nuo 10 iki 56 rublių už filmavimo dieną, priklausomai nuo vaidmens. Prisimenu, kad gavus didesnį honorarą, kino studijos darbuotojai juokėsi, kad dabar manęs niekas nefilmuos, nes apmokėjimas už vieną dieną kaip pas Donatą Banionį. (Juokiasi.)
 
- Kaip elgdavotės pajutusi, kad aplinkinių dėmesio galbūt per daug, kad jau vargina?
 
- Man iki dabar norisi, kad tai nebūtų įkyru ir tas rodomas dėmesys neerzintų. Gal to labiausiai bijau, o jei tokį pajaučiu, moku atsiriboti. Pagal zodiaką esu vėžys, namų žmogus. Man daug svarbiau šeima ir dukros, o ne kūryba ar karjera. Atėjusios į mano gyvenimą, jos suteikė nepaprastai daug džiaugsmo. Jaunesnė buvau iš tų supermamyčių, nors mes ir dabar su jomis esame labai artimos, daug bendraujame. Su anūkėmis gal mažiau.
 
- Kas jums atrodo gyvenime svarbiausia?
 
- Santykiai tarp žmonių – tiek šeimoje, tiek tarp draugų. Labai jautriai reaguoju į išdavystes, išgyvenu viduje. Bet pati nesu tokia, kad imčiau ir atvirai, kas slegia, pasakyčiau. Nors būna, kad pasakau, ką galvoju, tada diplomatijos nelieka, todėl mokausi to nedaryti.
 
- O kaip jūsų knygą sutiko artimiausi?
 
- Visi džiaugėsi knyga, bet ypatingų ditirambų iš jų nesu girdėjusi. Matyt, mokame pasidžiaugti ramiai, tyliai, šeimyniškai. Buvo jie ir į pirmus pristatymus knygos atėję: ir dukros, ir A.Mikutėnas – jie autobiografinės knygos dalis. Bet šeimoje nesu jokia žvaigždė. Aš ir gaminu valgį, ir skalbiu, na, ir anūkėms jokio įspūdžio močiutė ant žurnalo viršelio nedaro. (Juokiasi.)
 
- Bet aktorystė, matyt, ne kartą suteikė progą pasijusti ypatinga ir išskirtine?
 
- Gal tuo metu, kai keliavau į Lotynų Ameriką, kur atstovavau savo filmui „Ketvirtadienį ir daugiau niekada“. Ten patyriau, ką reiškia personažo pritempimas prie aktoriaus, turėjau vaidinti gruzinę, o suvaidinau save, Gražiną. Asmeniškai tai labai reikšmingas filmas.
Dar man labai brangus filmas yra „Pasaka apie žvaigždžių berniuką“. Jame vaidinau mamą. Tai vienas iš tų nesenstančių filmų, dar ir iki šiandien gaunu jį peržiūrėjusių laiškų. Iki šiol dėl muzikos šiame filme ir pati ašarą nubraukiu.
 
- Kas labiausiai intriguoja jūsų skaitytojus? Apie ką jiems pasakojate knygos pristatymo metu?
 
- Vykstant į rajonus susirinkusiems pakanka užsiminti, kad mano knygoje įamžintas ir Meisonas iš „Santa Barbaros“, ir visi prisimena, apie ką aš. Esu jį sutikusi ir gyvai, kuomet važiavau į kino festivalį Tolimuosiuose Rytuose. Ten buvo atvykęs ir aktorius Lane’as Davies. Su juo mane supažindino estų aktorė Eve Kivi. Tąkart jis dėvėjo policininko drabužius, mat jo bagažas buvo pasimetęs. Bet jis pats dėl to, regis, visai neišgyveno: fotografavosi su mumis, juokavo ir atsiskleidė kaip labai paprastas ir šiltas žmogus. Esu tą jau ne kartą patyrusi: kuo aktorius garsesnis, tuo jis paprastesnis.
Tą kartą visi turėjome persikelti į Kiniją, bet „Meisonas“ negavo vizos, JAV dar nebuvo užmezgę diplomatinių santykių su Kinija. Taigi jam teko grįžti į JAV. Naujausioje mano knygoje yra ta nuotrauka, kur mes visi trys – dar prieš tą įvykį.