Negalios neromantizuoja
 
E.Jagminaitė-Kazlauskienė, nuo gimimo gyvenanti be dešinės rankos plaštakos, sako negalios neromantizuojanti, bet ir nebijanti, priimanti ją kaip natūralų dalyką.
 
„Negalia nėra nei per daug dramatiška, nei per romantiška. Ją privalai priimti tokią, kokia yra. Su tuo susitaikęs gali gyventi visavertį gyvenimą. Aišku, negaliu kalbėti už visus, nes būna įvairių, kompleksinių negalių, tik noriu pasakyti, kad tame nėra nei per daug romantikos, nei per daug dramos“, – sako E.Jagminaitė-Kazlauskienė.
 
Negalia gali šokiruoti žmogų, kuris pirmą kartą su ja susidūrė. „Aš ir pati pamačiusi kitą žmogų su negalia negalėčiau pasakyti, kad vizualiai tai yra patrauklu. Patrauklūs yra kiti dalykai, kai su žmogumi pabendrauji, kai išgirsti jo patirtį“, – sako tinklaraštininkė, nemananti, kad negalia reikėtų kaip nors ypatingai žavėtis.
 
Dėl to, kad yra šiek tiek kitokia, pašnekovė teigė labiau išgyvenusi vaikystėje, kai buvo ir badymo pirštais ir nemalonių žvilgsnių. „Tačiau, kai suvoki, kad viskas slypi kur kas giliau, tada tau ir pačiam lengviau gyventi“, – teigia ji. Nemalonius žvilgsnius E.Jagminaitė-Kazlauskienė sako kartais jaučianti net ir būdama suaugusi. Ypač oficialiuose susitikimuose, kai žmogus akivaizdžiai sutrinka, nežinodamas, kurią ranką sveikinantis reikia paduoti.
 
„Puikiai suprantu, kad jeigu ištiesčiau dešinę ranką, šokiruočiau žmones, todėl išmokau kairę ranką išversti taip, kad galėčiau pasisveikinti, kai žmogus ištiesia dešinę“, – pasakojo E.Jagminaitė-Kazlauskienė ir pridūrė kad, ko gero, vienu didžiausiu komplimentu laiko tai, kai žmogus pasisveikindamas tiesiog ištiesia kairę ranką, tarsi tai būtų visiškai natūralu.
 
Drabužiai su kišenėmis
 
E.Jagminaitė-Kazlauskienė prisimena, kad mokykloje jos visi drabužiai buvo su kišene, kurioje, jei pasijaustų nepatogiai, galėtų paslėpti savo kitokią ranką. Jeigu kuriame nors drabužyje tos kišenės nebūdavo, ją įsiūdavo specialiai.
 
Nors dabar, kaip teigia komunikacijos specialistė, drabužių specialiai nesisiuva, bet oficialių susitikimų metu taip pat mėgsta ranką laikyti kišenėje, kad nesukeltų papildomų klausimų, pernelyg neatkreiptų dėmesio į savo negalią.
 
„Ranką kartais laikau kišenėje ne dėl to, kad man būtų nepatogu. Jau seniai galiu pereiti gatve, koridoriumi, vaikščioti parduotuvėje neslėpdama rankos, bet darbinių susitikimų metu visiškai nenoriu, kad pamatytas vaizdas sutrikdytų kitus“, – aiškino ji.


Tikrasis grožis sklinda iš vidaus
 
E.Jagminaitė-Kazlauskienė labiau nei grožį ir patrauklumą akcentuoja tai, kuo žmogus, nepaisant savo negalios, galėtų būti naudingas kitiems. Ateina laikas, kai supranti, kad negalia ne tik atima, bet ir duoda galių, daugiau kūrybiškumo, idėjų, lankstumo, gebėjimo su ta savo negalia prisitaikyti prie bet kokios situacijos. Ji teigia vieną dieną supratusi, kad savo pavyzdžiu gali įkvėpti ir kitus panašaus likimo žmones.
 
Pašnekovė įsitikinusi, kad patrauklus sau pradedi atrodyti tuomet, kai kam nors tampi įkvėpimu arba supratus, kad pavyko nugyventi dar vieną gražią ir gerą dieną.
 
„Ne dėl to, kad aš kaip nors gražiai atrodyčiau ar panašiai, bet dėl to, kad ką nors įkvėpiau, kad kas nors galbūt nebe taip bijo susilaukti vaiko, o gal CV išsiųs, nors iki tol bijojo eiti į darbo pokalbius, galvodamas, kad jį atmes dėl negalios“, – sako moteris, auginanti tris vaikus.
 
Modeliai su negalia – vėl nematomi
 
Pernai daugelį nustebino žinia apie tai, kad pirmosios Lietuvoje unikalių modelių ir pranešėjų agentūros „Hero Talents“ veikla stabdoma. E.Jagminaitė-Kazlauskienė sako skaudžiai priėmusi šią žinią. Jos nuomone, valstybė turėtų labiau palaikyti tokias unikalias ir fenomenalias organizacijos.
 
„Pasaulyje jau seniai nebe naujiena modeliai su negalia. O mes turime porą labiau žinomų modelių, o visa kita galbūt kažkur ir yra, bet gal geriau, jeigu įmanoma, apie tai nekalbėkime“, – pastebi ji.
 
„Kiek jūs matėte asmenų su negalia ant žurnalų viršelių? Aš mačiau tik du ar tris“, – sakė E.Jagminaitė-Kazlauskienė, įsitikinusi, kad neužtenka vieną kitą asmenį su negalia pakviesti į kokį nors televizijos projektą ar laidą. Jie turėtų šmėžuoti nuolat ir savo pavyzdžiais rodyti, kad esame lygiai tokie patys visuomenės nariai kaip ir visi kiti.
 
Anot jos, tikroji fotografų meistrystė atsiskleidžia ne tada, kai jie fotografuoja tobulos išvaizdos modelį, bet tada, kai gražiai atvaizduoja asmenį su negalia, senyvą ar sergantį žmogų.
 
„Jeigu mes sugebėtume parodyti, kad tai yra visiškai normalu ir tuos žmones labiau rodytume, dažniau pakalbintume, įtrauktume į įvairiausius projektus, visuomenės nuomonė būtų labiau europietiška. Pasaulyje jau mažai ką stebina negalia, o lietuvius ji vis dar stebina“, – akcentuoja pašnekovė. 
 
Svarbiausia mylėti save ir savimi pasitikėti
 
Nepriklausomo plastinės dramos teatro aktorė Ernesta Žemaitytė, turinti cerebrinį paralyžių, spinduliuoja energija ir optimizmu. paklausta, kada paskutinį kartą pažvelgė į veidrodį ir pagalvojo: „Man patinka, kaip atrodau“, ji atsakė, kad taip nutinka kasdien, ypač paskutiniu metu. „Su metais vis smagiau girdėti, kad niekas man neduoda tiek metų, kiek yra iš tikrųjų. Cerebriniu paralyžiumi sergantys žmonės dažnai atrodo jaunesni, taigi, net jis turi truputėlį pliusų“, – šypsosi pašnekovė, mananti, kad patraukliausias žmogus yra tas, kuris natūraliai šypsosi.
 
Labiausiai E.Žemaitytę erzina įsitikinimas neva žmogus su negalia yra vargšiukas, negali mylėti ir būti mylimas, būti patrauklus. Anot jos, tai yra viduramžių laikų stereotipai.
 
Charizmatiška aktorė teigia, kad rengiasi tai, ką nori. Vienintelis dalykas, ko privengia – drabužiai su sagomis, nes gali būti sunkiau užsisegti. „Šiuo metu visiškai nenaudoju makiažo. Ne dėl to, kad pačiai būtų sunku pasidažyti, bet dėl to, kad jaučiuosi esanti graži, būdama natūrali. Mano makiažas – šypsena“, – tikina E.Žemaitytė.
 
Ji norėtų, kad visuomenė pagaliau suprastų, jog negalia yra tik viena tapatybės sudedamųjų dalių. Grožis nuo negalios nepriklauso. „Aš esu moteris, kuri nori gyventi, kurti, būti matoma ir jaustis graži – ir nemanau, kad dėl to turiu atsiprašyti ar teisintis“, – teigia ji.
 
Jaunam žmogui su negalia, kuris šiuo metu nepasitiki savo kūnu ir mano, kad yra negražus, E.Žemaitytė patartų neapsisunkinti gyvenimo nereikalingais kompleksais ir savo tikslų siekti visomis jėgomis.
 
„Aš su savo sunkia cerebrinio paralyžiaus forma drąsiai einu net į didžiausias scenas, ne tik Lietuvoje bet ir užsienio šalyse. Jau 22 metai kaip esu teatro aktorė, beje, labai mėgstama fotografų“, – patirtimi pasidalijo ji, pridurdama, kad svarbiausia mylėti save ir savimi pasitikėti.



Projektas „Nepasiduodantys negaliai“

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, 9 tūkst. eurų



Partneriai: