Išorė keičia ir vidinę kultūrą
 
Jūrininkų poliklinika baigė atnaujinimo darbus ir pacientus pasitinka visiškai pasikeitusi. Įstaiga modernizavo didžiąją pastato Taikos prospekte dalį: koridoriai tapo erdvūs bei šviesūs, pertvarkytos laukimo zonos, o ant sienų kabojusius popierinius įsakymus bei taisykles pakeitė skaitmeniniai stendai.
 

„Užteko pakeisti spalvas, įvesti aiškią tvarką ir atlikti keletą, atrodytų, kosmetinių pakeitimų, kad pasikeistų žmonių tarpusavio santykiai. Pacientai tapo ramesni ir pagarbesni aplinkai bei darbuotojams, o darbuotojai ėmė jaustis oriau. Gražioje, tvarkingoje erdvėje žmogus natūraliai jaučiasi gerbiamas, todėl ir pats elgiasi pagarbiau“, – pastebi Klaipėdos Jūrininkų poliklinikos direktorius Saulius Dabravalskis.

 
Daugiausia pokyčių sulaukė registratūra – vieta, kurioje prasideda paciento pažintis su įstaiga. Jos darbuotojos nuo šiol vilki vienodą dalykinę aprangą. Vadovo teigimu, tai buvo ilgai puoselėta vizija: žmogus, pirmasis sutinkantis pacientą, nėra antraplanis, todėl jo išvaizda turi atspindėti atliekamo darbo svarbą. Vis dėlto poliklinikai dar svarbesnė komunikacijos kultūra, todėl daug dėmesio skiriama registratorių bendravimo įgūdžiams.
 
Aptarnavimo standartą įstaiga parengė dar pirmosios S.Dabravalskio kadencijos pradžioje. Tiesa, tuomet jis taip ir liko gulėti stalčiuje. Dabar prie šio standarto grįžtama iš esmės: jau pusmetį jį, padedamos išorės eksperto, kuria pačios registratūros darbuotojos, vėliau į procesą įsitrauks slaugytojai, o pokyčių efektyvumą galutinai įvertins patys pacientai.
 
„Galėjome pasirinkti greitą kelią: patys parašyti taisykles ir įteikti jas darbuotojams. Tačiau jau žinojome, kad iš viršaus nuleistas dokumentas neveikia. Todėl pasirinkome lėtesnį kelią ir standartą kuriame kartu su pačiomis registratorėmis. Kai darbuotojai patys kuria taisykles, jie jomis ima vadovautis dar proceso metu: stebi save, bando naujus bendravimo būdus, vertina rezultatą“, – teigia ilgametis poliklinikos vadovas.
 
Gerą atmosferą padeda kurti ir logistiniai sprendimai. Dabar personalui įrengtas atskiras įėjimas, todėl pacientų ir darbuotojų srautai visiškai nebesikerta.
 
Pro šį įėjimą poliklinikos komanda patenka į naujai įrengtas rūbines. Čia kiekvienam darbuotojui skirta asmeninė spintelė daiktams laikyti bei trys uniformų komplektai. Dėvėtus drabužius prižiūri ir skalbia išorės bendrovė, todėl darbuotojams tuo rūpintis nebereikia – į savo kabinetus jie visada ateina tvarkingi ir pasirengę darbui. Netrukus šalia rūbinių duris atvers ir erdvi virtuvė personalui.


 
„Įkrauna“ komanda
 
Visi išoriniai pokyčiai kuria pagrindą tam, kas, vadovo teigimu, visų svarbiausia: sveikai organizacijos vidinei atmosferai. Sunkiomis dienomis S.Dabravalskis jėgų teigia pasisemiantis tarp šaunių kolegų ir komandą vadina išoriniu energijos šaltiniu.
 
„Esame žmonės, ir kiekvienas kartais išsenkame – nuo emocijų, darbų gausos ar sunkių situacijų. Tokią akimirką užtenka išeiti iš kabineto, sutikti kolegą ir pasikalbėti, kad vėl atgautume jėgų. Mūsų organizacija man primena didžiulį „powerbanką“, prie kurio kiekvienas gali prisijungti ir įsikrauti, kai tampa sunku. Tokia kultūra per šiuos metus sukurta ne vieno žmogaus, o visos komandos pastangomis“, – sako įstaigos vadovas.
 
Šios kultūros pamatas, anot jo, – pasitikėjimas. Vadovo darbas – ne nurodinėti, o tik nukreipti, suteikiant laisvę patiems darbuotojams ieškoti geriausių sprendimų. Pasak S.Dabravalskio, daug vertingų idėjų gimsta metiniuose pokalbiuose, nes kasdienio darbo pulsą ir problemas darbuotojai jaučia geriausiai. Vis dėlto ši laisvė veikia tik tada, kai remiasi asmeniniu pavyzdžiu, todėl poliklinika daug dėmesio skiria skyrių vadovų lyderystei ugdyti.
 
„Galutinį sprendimą priima vadovas, tačiau svarbiausia jo užduotis – suteikti laisvę veikti ir mąstyti. Žmogus, turintis kūrybinę laisvę, sukuria daug daugiau, nei iš jo būtų galima pareikalauti. Bet jei vadovas sako viena, o daro kita, nurodymų niekas nevykdys. Todėl viduriniąją vadovų grandį laikau esmine“, – įsitikinęs S.Dabravalskis.
 
Kad šis kantrus darbas duoda rezultatų, patvirtina ir patys darbuotojai.
„Mūsų vadovai iš tiesų elgiasi kaip šeima – daro viską, kad mums čia būtų gera, o pacientai išeitų patenkinti. Tai jaučiame kasdienėse situacijose, ir tai labai motyvuoja“, – sako bendrosios praktikos slaugytoja Vilma Jančiauskienė.
 
Šeimos sąvoka slaugytojos lūpose – ne atsitiktinė. Tai viena iš penkių poliklinikos vertybių, šalia profesionalumo, teisingumo, pagarbos ir saugumo. Jas darbuotojai rinkosi patys: metus diskutavo, kol atrado bendrą sutarimą. Kartu darbuotojai aprašė ir elgesį, kuris su šiomis vertybėmis nesiderina, todėl kiekvienam aišku ne tik ko siekti, bet ir ko vengti. Šiandien vertybės užrašytos ant kiekvieno kabineto sienos: darbuotojams jos tapo kasdieniu kompasu, o pacientus neretai paskatina susimąstyti.
 
„Dabar kolega kolegai gali drąsiai pasakyti: taip elgtis nedera, tai neatitinka mūsų vertybių. Pagal jas atsirenkame ir naujus komandos narius – jei žmogus jų neatitinka, jo nepriimame, kad ir koks geras specialistas jis būtų. Svarbiausia, kad vertybės gyvuotų ilgiau už bet kurį vadovą“, – akcentuoja S.Dabravalskis.
 


Saugo pacientą ir jo laiką
 
Vertybė, kuriai poliklinikoje skiriama itin daug dėmesio, – saugumas. Čia jis suprantamas plačiai: saugiai turi jaustis ir pacientas, ir darbuotojas. Nemažą dalį šio rūpesčio įstaiga patikėjo technologijoms.
 
Terminale nuskenavus tapatybės kortelę išduodamas eilės numeris – sistema jį suteikia likus ne daugiau nei 15 minučių iki vizito, kad prie kabinetų nesusidarytų eilės. Tvarką bei saugumą garantuoja ir praėjimo kontrolės sistema – kabinetų durys atsidaro tik tada, kai pacientas kviečiamas užeiti, o pašaliniai asmenys į vidaus patalpas patekti negali.
 

„Kai pacientas atvyksta, gydytojas tai mato ekrane ir mygtuku atrakina duris. Virš jų užsidega paciento numeris, o durys minutę lieka atrakintos. Joms užsidarius, iš koridoriaus jų nebeatidarysi, todėl gydytojo ir paciento pokalbio niekas netrukdo“, – aiškina direktoriaus pavaduotojas medicinai Gediminas Dragūnas.

 
Tiesa, prie naujos tvarkos priprato ne visi – dalis lankytojų vis dar bando užeiti į kabinetą „tik paklausti“.
„Vienas pacientas neseniai piktinosi, kad negali užsukti pas gydytoją be eilės. Paaiškinau, kad sistemą sukūrėme ne tam, kad jis negalėtų užeiti, o tam, kad kiti netrukdytų, kai viduje bus jis pats. Tai ir yra saugumas“, – tikina S.Dabravalskis.
 
Tuo pačiu saugumo principu poliklinika vadovaujasi ir endoskopijos kabinetuose. Kiekvienas endoskopas pažymėtas brūkšniniu kodu, o spinta, kurioje endoskopai laikomi, atsidaro tik nuskenavus kodą. Taip sistema užfiksuoja, kada instrumentas buvo išplautas, paimtas ir grąžintas. Brūkšniniais kodais žymimi ir kiti sterilizuojami instrumentai, todėl kiekvieną jų galima atsekti iki konkretaus paciento.
 
Saugumą ir tyrimų tikslumą endoskopijos kabinete sustiprino ir nauja įranga. Kolonoskopijos čia atliekamos taikant anesteziją, o naujajame kolonoskope įdiegta dirbtinio intelekto (DI) funkcija.
 
„Gydytojas pirmiausia apžiūri visą žarnyną, o grįždamas šalina polipus ir ima mėginius tyrimams. Žarnynas nuolat juda, todėl dalis pakitimų grįžtant gali likti nepastebėta. DI pažymi vietas, kuriose aptiko pakitimų, ir padeda gydytojui jų nepraleisti. Be to, specialus apšvietimas leidžia įvertinti gleivinę net tada, kai ją dengia kraujas. Pasiruošimas kolonoskopijai pacientui nėra lengvas, todėl mums svarbu, kad tyrimas būtų atliktas kokybiškai iš pirmo karto“, – aiškina G.Dragūnas.
 
Technologijos padeda taupyti ir specialistų laiką. Popieriaus poliklinikoje beveik neliko: pacientai sutikimus pasirašo planšetėse, o dažniausius tyrimus laboratorija atlieka vietoje, tad rezultatai iškart pasiekia gydytoją.
 
Šeimos medicinos komandose dirba apylinkės administratorės, kurios registruoja pacientus tyrimams ir konsultacijoms. Anot pavaduotojo, apskaičiuota, kad per tris mėnesius gydytojams ir slaugytojams jos sutaupė apie 40 darbo valandų – beveik visą darbo savaitę.
 
„Mažoji poliklinika“ namuose
 
Vienos poliklinikos komandos darbo diena prasideda ne kabinete, o kelyje. Apie 20 ambulatorinės slaugos namuose (ASPN) specialistų kasdien lanko pacientus, kurie dėl sunkios ligos, amžiaus ar negalios patys atvykti į įstaigą nebegali. Komandoje petys į petį dirba slaugytojai, jų padėjėjai ir kineziterapeutai. Visi kartu jie siekia, kad žmogus kuo ilgiau galėtų oriai ir savarankiškai gyventi savo namuose.
Tarnyba, kuriai vadovauja išplėstinės praktikos slaugytoja Ingrida Veitienė, rūpinasi daugiau nei 600 pacientų ir per metus suteikia per 30 tūkst. paslaugų. Pasak jos, tokios pagalbos poreikis sparčiai auga.
 
„Visuomenė sensta, daugėja lėtinėmis ir progresuojančiomis ligomis sergančių žmonių, o sveikatos priežiūra vis dažniau persikelia į paciento namus. Žmonėms namuose reikia profesionalios slaugos: žaizdų, pragulų, stomų ir kateterių priežiūros, pagalbos po insulto, traumų ar operacijų, sveikatos būklės stebėsenos ir medikamentinio gydymo priežiūros“, – pasakoja I.Veitienė.
 
Tokia pagalba, slaugos vadovės teigimu, ne tik palengvina kasdienybę, bet ir padeda išvengti nereikalingų hospitalizacijų.

„ASPN leidžia pacientams laiku gauti kvalifikuotą pagalbą namuose, padeda greičiau atsigauti po ligų ar operacijų ir ilgiau išlikti savarankiškiems. Ypač svarbu, kad mūsų paslaugos glaudžiai susijusios su šeimos medicina: galime operatyviai įvertinti paciento būklę, greitai priimti sprendimus ir laiku padėti ūmiais atvejais. ASPN – tai mažoji poliklinika paciento namuose“, – šypsosi išplėstinės praktikos slaugytoja Ingrida Veitienė.

 
„Šią komandą drįstu vadinti lyderiaujančia Lietuvoje, – priduria S.Dabravalskis. – Jos patirtis itin vertinama: vadovė dalyvauja rengiant teisės aktus, dalijasi patirtimi su kolegomis, o į mus paslaugų kreipiasi kitos įstaigos, net iš kitų rajonų. Darbas psichologiškai sunkus, tačiau ši komanda man yra didžiulis pavyzdys.“
 
Tiesa, kaip slauga namuose bus organizuojama toliau, priklausys nuo sisteminių sprendimų. Šiuo metu kuriamas ilgalaikės priežiūros paslaugų (IPP) modelis, kuris, I.Veitienės teigimu, kol kas kelia daugiau klausimų nei atsakymų.
 
„Stokojama aiškumo, kaip naujoji sistema veiks praktikoje, kaip atsakomybė bus pasidalyta tarp sveikatos ir socialinio sektorių, kokie bus finansavimo mechanizmai ir ar pacientams neteks papildomai mokėti už medicininę slaugą. Svarbiausia, kad naujasis modelis išsaugotų ASPN paslaugų prieinamumą ir tęstinumą, o pacientai ir toliau galėtų laiku gauti reikalingą pagalbą“, – pabrėžia I.Veitienė.


 
Ieško stabilumo nestabilioje sistemoje
 
Netrukus poliklinika rengiasi plėsti teikiamų paslaugų spektrą. Buvusiose sandėliavimo patalpose įrengtas šiuolaikiškas Dienos chirurgijos centras su operacine, sterilizacine ir palata. Čia planuojama atlikti traumatologijos, chirurgijos ir ginekologijos operacijas. Įranga jau nupirkta, o teikti paslaugas tikimasi pradėti šį rudenį – gavus licenciją ir pasirašius sutartį su ligonių kasa. Tiesa, įstaiga pasiruošusi ir alternatyviam scenarijui: jei ligonių kasa kvotų neskirtų, pacientams bus siūloma galimybė paslaugas gauti mokamai.
 
Kalbėdamas apie kvotas, S.Dabravalskis atkreipia dėmesį į gilesnę sveikatos apsaugos sistemos problemą – netiksliai vartojamą „poreikio“ sąvoką. Ligonių kasa finansuoja tiek paslaugų, kiek leidžia jos biudžetas, tačiau šią ribą dažnai pateikia kaip realų pacientų poreikį.
 
„Kas yra poreikis? Žmonėms šių paslaugų reikia, vadinasi, poreikis yra. Reikėtų sąžiningai atskirti sąvokas ir nevadinti poreikiu to, ką leidžia nupirkti biudžetas. Ligonių kasa turėtų atvirai pasakyti: perkame tiek, nes daugiau lėšų neturime“, – pabrėžia vadovas.
 
Akivaizdus to pavyzdys – poliklinikos patirtis radiologijoje. Šeimos gydytojo siųsto paciento rentgeno nuotrauką įdiegtas dirbtinis intelektas įvertindavo dar prieš radiologą, todėl gydymą buvo galima pradėti to paties vizito metu. Tačiau nusprendus, kad tiek radiologo konsultacijų nereikia, ši grandinė nutrūko.
 
„Investavome, žengėme į priekį, o pažangus įrankis iš mūsų tiesiog atimamas. Dabar pacientas priverstas ieškoti radiologo kitur mieste ir iš naujo registruotis pas šeimos gydytoją. Nežinome, kaip kitais metais keisis finansavimas ir kas taps prioritetu. Jaučiamės tarsi eitume per liūną, kur po kojomis siūbuoja visa paklotė: peržengi vieną kupstą ir nežinai, ar pasieksi kitą“, – teigia S.Dabravalskis.
 
„Sveikatos sistema inertiška, todėl kiekvienas staigus posūkis sukelia sumaištį, o nuo jos labiausiai nukenčia pacientai. Institucijos kartais tarsi varžosi tarpusavyje, kuri teisesnė ir svarbesnė, ir pamiršta, dėl ko visi dirbame. Tada pagrindinis žaidėjas – pacientas – lieka už aikštės ribų“, – priduria jis.
 
Vis dėlto ilgalaikė poliklinikos ateitis aiški. Šiaurės prospekte planuojamas modernus gydymo įstaigų miestelis, kur šalia Jūrininkų poliklinikos įsikurs slaugos ligoninė bei psichikos sveikatos centras. Architektūrinis konkursas jau paskelbtas, o persikelti tikimasi po kelerių metų – tuomet po vienu stogu susijungs visi įstaigos padaliniai ir susijusios paslaugos.
 
Nors naujų namų dar teks palaukti, vidinė kultūra, kurioje darbuotojai palaiko ir įkvepia vieni kitus, jau tvirtai susiformavusi.
 
„Iš prigimties esu optimistas. Mūsų tikslas niekada nebuvo sienos ar įranga – tikslas yra žmogus, kuris pas mus ateina, ir žmogus, kuris čia dirba. Kol kolegos vieni kitus įkrauna ir palaiko, jokie iššūkiai mūsų nesustabdys. Tikiu, kad viskas bus gerai, juolab kad šalia turiu tokių pat optimistų“, – šypsosi S.Dabravalskis.