Pasak I.Ruginienės, viena dabartinės sistemos problemų yra ne tik jos sudėtingumas, bet ir nevienodas paslaugų prieinamumas.
 

„Šiandien, išanalizavę dabartinę padėtį, matome, kad kartais taip atsitinka, jog vienas žmogus gali gauti kelias besidubliuojančias paslaugas, kitas, deja, turi laukti eilėje. Tad su viena bendra sistema norime sulyginti paslaugas, padaryti jas taiklesnes, išvengti paslaugų dubliavimosi, kaip įmanoma praplėsti spektrą žmonių, kad kiekvienas matytų save sistemoje ir gautų reikiamą pagalbą“, – aiškina socialinės apsaugos ir darbo ministrė Inga Ruginienė.
 

Planuojama, kad ilgalaikės priežiūros poreikis būtų vertinamas kompleksiškai, o pagal jį būtų parenkamos tiek sveikatos, tiek socialinės paslaugos. Tokiu būdu žmogui nereikėtų atskirai rūpintis skirtingų institucijų sprendimais.
Tačiau praktikoje problemos prasideda ne tik nuo dokumentų.
 
228 lovos – visos užimtos
 
Vilkpėdės ligoninėje Vilniuje šiandien yra 228 lovos. Visos jos užimtos, o laukiančiųjų eilė taip pat yra.
 
„Ilgiau laukia pacientai, kuriems reikalinga demencijos slauga. Šiaip tenka laukti keletą savaičių“, – pasakoja ligoninės direktorė Ina Čebotariova.
 
Į Vilkpėdės ligoninę dažniausiai patenka žmonės, kuriems reikalinga visą parą trunkanti priežiūra – sergantys demencija, po sunkių ligų ar traumų, turintys kelias sveikatos problemas vienu metu. Dažnai jie atvyksta iš kitų ligoninių, kai artimieji nebegali užtikrinti priežiūros namuose.
 
Paliatyviosios pagalbos pacientams taikoma pirmumo teisė, todėl jiems vietos laukti tenka trumpiau.
 
Pasak I.Čebotariovos, šeimos gydytojai ir poliklinikos pacientus siunčia, o gydymo įstaigose dirbantys socialiniai darbuotojai padeda šeimoms susiorientuoti. Didžiausias sunkumas dažnai būna ne rasti, kur kreiptis, o apsispręsti, kokios pagalbos žmogui iš tikrųjų reikia.
 
Panevėžyje vietos tenka laukti iki mėnesio
 
Panaši situacija ir Panevėžio slaugos ligoninėje. Joje yra 185 lovos. Po aktyvaus gydymo į slaugos ligoninę perkeliami pacientai dažniausiai laukia iki savaitės, tačiau tie, kurie į įstaigą patenka iš namų, vietos gali laukti iki mėnesio.
 
Didžiąją pacientų dalį sudaro vyresni nei 70 metų žmonės. Jie atvyksta po insultų, infarktų, įvairių traumų, šlaunikaulio lūžių ar kitų sudėtingų sveikatos sutrikimų.
 
„Mūsų misija per keturis mėnesius pakelti žmogų iš lovos“, – sako Panevėžio slaugos ligoninės direktorius Karolis Valantinas.
 
Pasak jo, pagrindinis tikslas – kad žmogus po slaugos ligoninės galėtų kuo daugiau apsitarnauti pats. Tačiau ne visada tai įmanoma. Ligoninėje taip pat slaugomi sunkios būklės paliatyvūs pacientai.
 
Dvi sistemos vienam žmogui
 
Būtent sveikatos ir socialinės pagalbos sistemų atskirtį turėtų spręsti reforma.
 
Šiandien, pasak Panevėžio slaugos ligoninės direktoriaus, viena iš problemų kyla tada, kai žmogui reikia nebe medicininės slaugos, o socialinės globos.
 
„Susiduriame su problema, kad ANTA be dviejų mėnesių net nenori judinti popierių“, – sako K.Valantinas.
 
Jeigu žmogui nėra nustatyti specialieji poreikiai, jis negali stoti į eilę socialinės globos įstaigoje. O ten, pasak direktoriaus, vietos gali tekti laukti nuo pusės metų iki metų.
 
Todėl reformoje K.Valantinas mato logikos. Jo vertinimu, žmogui gavus reikalingus dokumentus iš ligoninės procesas galėtų tapti paprastesnis, tačiau išlieka pagrindinė problema – trūksta socialinės globos vietų.
 
60 dienų vietoje 120?
 
Dar didesnį nerimą abiejų ligoninių vadovams kelia planuojamas slaugos paslaugų trukmės trumpinimas. Šiuo metu stacionarinė slauga gali būti teikiama iki 120 dienų, o reformos kontekste numatoma 60 dienų riba.
 

„Mums kelia nerimą, kad trumpės slaugos paslaugų laikas iki dviejų mėnesių. Yra tokių atvejų, kai traumos per tokį trumpą laiką nesugyja. Nejau iškart žmogui globą forminti? Reikia individualių sprendimų“, – sako Vilkpėdės ligoninės direktorė Ina Čebotariova.

 
K.Valantinas pateikia konkretų pavyzdį – žmogui po klubo sąnario keitimo operacijos kartais tik po mėnesio leidžiama sėstis, o po dviejų mėnesių pradėti stotis.
 
Pasak direktoriaus, globos įstaigos negali tapti tiesiogine alternatyva slaugos ligoninei, nes jose tokio gydymo žmogus negaus.
 
„Jei pasidarysim globos lovas – jos iškart užsipildys“, – prognozuoja K.Valantinas.
 
Jo manymu, taupyti būtų galima kitaip – atskirti atvejus, kai žmogui medicininė slauga iš tiesų būtina, nuo situacijų, kai medicininės pagalbos nebereikia, o žmogui reikalinga socialinė globa.
 
Pirmiausia – daugiau vietų
 
K.Valantino nuomone, vienas pirmųjų reformos uždavinių turėtų būti socialinės globos infrastruktūros plėtra.
 
„Visuomenė sensta, gyvenimo trukmė ilgėja. Juk jau seniai matė, kad visuomenė sensta. Neišradinėkim dviračio“, – sako jis.
 
Pasak direktoriaus, kalbėta, kad iki 2029 metų turėtų atsirasti apie 1,5 tūkst. papildomų vietų. Jo vertinimu, tai galėtų būti reikšmingas pokytis.
Tačiau kartu teks spręsti ir darbuotojų klausimą.
 
Kas prižiūrės senstančią Lietuvą?
 
Panevėžio slaugos ligoninėje šiuo metu specialistų netrūksta, tačiau dalis slaugytojų yra pensinio amžiaus. Ligoninė yra sudariusi sutartis su devyniais studentais, kurie įsipareigoję čia atidirbti 2,5 metų. Didesnė darbuotojų kaitos problema kyla tarp slaugytojų padėjėjų.
 
K.Valantino nuomone, slaugytojų profesiją galėtų padaryti patrauklesnę ir didesnis atlygis. Jo vertinimu, slaugytojų atlyginimus reikėtų kelti apie 20 procentų.
 
Vilkpėdės ligoninėje darbuotojų trūkumas jaučiamas stipriau. Pasak I.Čebotariovos, slaugos darbuotojų amžiaus vidurkis viršija 50 metų, o per artimiausius dešimt metų ligoninė gali netekti apie 30 proc. darbuotojų.
 
„Darbuotojų vis tiek reikės tiek pat, tikrai ne mažiau. Specialistų tikrai nepakaks, slaugos darbuotojų žiauriai trūksta“, – sako ji.
 
Pasak direktorės, slaugos darbas susijęs ne tik su fiziniu, bet ir dideliu emociniu krūviu, atsakomybe, konfliktais su pacientais ir jų artimaisiais.
 
Darbuotojų trūkumo mastą atskleidžia ir slaugytojų darbo krūvis. Pasak I.Čebotariovos, Lietuvoje vienai slaugytojai gali tekti prižiūrėti apie 20 pacientų, kai kuriose Vakarų Europos šalyse vienai slaugytojai tenka maždaug šeši pacientai.
 
„Nuolat balansuojame tarp darbuotojų gerovės ir pacientų gerovės. Investicijų reikia ir ten, ir ten“, – pripažįsta ji.
 
Reforma dėl žmogaus, o ne dėl reformos
 
Planuojama reforma turėtų sumažinti administracinę naštą ir leisti žmogui gauti sveikatos bei socialines paslaugas per vieną sistemą. Augant ilgalaikės priežiūros poreikiui, tokio pokyčio Lietuvai reikia.
 
Tačiau ligoninių praktika rodo, kad paprastesnis kelias iki paslaugos dar nereiškia, kad pati paslauga taps prieinamesnė.
 
Jeigu slaugos ligoninėse trūksta lovų, socialinės globos įstaigose – vietų, o ateityje gali trūkti ir slaugytojų, vien institucijų sujungimo neužteks.
„Ne reforma dėl reformos“, – sako I.Čebotariova.
 
Galiausiai naujos sistemos sėkmę lems ne tai, kiek paprasčiau žmogus pateiks prašymą. Ją lems tai, ar po insulto, traumos ar sunkios ligos žmogus gaus jam reikalingą pagalbą, ar bus kur jį perkelti pasibaigus medicininės slaugos laikotarpiui ir ar bus pakankamai specialistų, kurie tą priežiūrą suteiks.
 
Vienas langelis gali tapti svarbiu pokyčiu. Tačiau už jo turės būti ne tik paprastesnė procedūra, bet ir lova, specialistas bei vieta, kur žmogus galės gauti pagalbą tada, kai jos labiausiai reikia.