Nestokojo optimizmo
Inkstų būklė Agnei blogėjo pamažu, kol jai būnant 26 metų, pasiekė galutinę inkstų funkcijos nepakankamumo stadiją. Didžiąją dalį gyvenimo sirgusi inkstų liga, jauna moteris pripažįsta seniai su ja susigyvenusi.
 
Sergant inkstų funkcijos nepakankamumu, Agnė pripažįsta, kad jai sunkiau būdavo atlikti veiklas, reikalaujančias fizinės ištvermės, darydavosi silpna. Vėliau prasidėjus galvos skausmams su pykinimu ir vėmimu, teko apriboti ir galimybę eiti į darbą. Ji pamena, kad tuo periodu reikėjo kuo daugiau ilsėtis.
 
„Nuskausminamuosius vartodavau tomis dienomis, kai užklupdavo baisus galvos skausmas, kitais atvejais stengdavausi jų išvengti jų. Psichologinė būsena priklausė nuo to, kaip tą dieną jaučiausi: jei jausdavausi geriau, ir optimizmo atsirasdavo daugiau, kai ne taip gerai – ir emocinė būsena būdavo slogesnė. Tačiau visada tikėjau ir giliai širdyje žinojau, kad man viskas bus gerai“, – pasakoja jauna moteris.
 
Artimųjų palaikymas
Paklausta, kaip į praneštą žinią apie būsimą inksto persodinimą reagavo artimieji, Agnė pasakoja, jog daugumos pažįstamų reakcija buvo tokia: „Žinojau, kad visą laiką turėjai bėdų su inkstais, bet nemaniau, kad viskas taip rimta.“
 
Jauna moteris jaučiasi be galo dėkinga mamai, kuri visą gyvenimą stengėsi ir jaudinosi dėl dukters sveikatos: „Kadangi pati esu mama, puikiai žinau tą jausmą, kai atrodo viską pasaulyje galėtum atiduoti, kad tik tavo vaikas būtų sveikas ir laimingas. Mano pačios šeimai, tiek vyrui, tiek vaikučiams irgi manau nebuvo lengva, kai pasiekiau galutinę inkstų nepakankamumo stadiją, mano savijauta žymiai pablogėjo, artimi žmonės mato kaip tau sunku, o padėti niekuo negali.“
 
„Gyvenimo skambutis“
Agnė džiaugiasi, jog jai nusišypsojo laimė, kadangi donorinio inksto teko laukti trumpai. „Sausio mėnesį buvau įtraukta į laukiančiųjų sąrašą, o kovo mėnesį sulaukiau skambučio. Vis dėlto laukimas sukelia begalę jausmų ir minčių. Jaučiamas nerimas ir nežinomybė, pirmiausia dėl to, kad žmogus nežino, kurią minutę, dieną gali sulaukti skambučio ir būti pakviestas dėl atsiradusio donorinio organo, – atvirauja Agnė Girulė. – Niekada nežinai, kada bus TA diena. Tuomet apima baimė, ar gavus donoro organą viskas bus gerai, ar operacija pavyks, ar pooperacinis laikotarpis praeis sklandžiai, ar organizmas neatmes organo. Be to žinai, kad tau tai bus gyvenimo skambutis, bet kartu supranti, kad tas skambutis reikš, jog kažkur užgeso gyvybė, kad kažkam tai – pati skaudžiausia diena gyvenime.“
 
Po atliktos inksto persodinimo operacijos, Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje pašnekovė praleido tris dienas, tada buvo perkelta į Urologijos skyrių, kuriame praleido dvi dienas. Galiausiai gydymas buvo tęsiamas Nefrologijos ir inkstų transplantacijos skyriuje. Iš viso tuo metu ligoninėje moteris praleido 17 dienų.
 
Paklausus, kokia buvo pirma mintis, atėjusi į galvą, po jau atliktos inksto transplantacijos, Agnė pamena, kad buvo sunku pabusti iš narkozės, kad viską skaudėjo, o pati pirma mintis buvo: „Ar operacija pavyko gerai man ir žmogui, kuriam buvo persodintas kitas, to paties donoro inkstas.“
 
Donorystė lygu gyvybės išgelbėjimas
Paklausta, ką norėtų pasakyti tiems žmonėms, kurie yra skeptiškai nusiteikę neatlygintinos donorystės atžvilgiu, kurie yra įtikėję stereotipais, jauna moteris nedvejoja: „Pirmiausia kiekvienas turėtų pagalvoti apie tai, kad nė vienas žmogus nėra garantuotas, kad vieną dieną jam neteks atsidurti kitoje, laukiančiojo pusėje. O kas jei tai būtų jūsų vaikas? Mama? Jūs pats? Ar norėtumėte, kad atsirastų tokie nesavanaudiški, atjaučiantys žmonės, kurie sutiktų artimojo organus paaukoti donorystei?
 
Tiesiog siūlyčiau į visus laukiančiuosius pažvelgti kaip į savo vaikus. Juk juos išgelbėti ir jiems padėti sutiktume kiekvienas. Išreikšdami valią po mirties mes galime padėti net ne vienam, o keletui žmonių. Mano nuomone, mūsų kūnas yra sielos namai. Kai siela palieka kūną, turime unikalią galimybę duoti kitiems didžiausią dovaną – gyvenimą.“

---

 
Interviu su specialistu
LSMU Kauno ligoninės Hemodializės skyriaus vedėja, gydytoja nefrologė Gražina Saulė Zakarackienė:
 
- Gydytoja, trumpai papasakokite, koks gydymas skiriamas lėtiniam inkstų funkcijos nepakankamumui gydyti?
- Sergantiems lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu svarbu tinkamas gydymas ir rizikos veiksnių mažinimas, galintis stabdyti inkstų funkcijos nepakankamumo progresavimą. Svarbiausia, nustatyti priežastį, dėl kokios ligos pažeidžiami inkstai, ir savalaikis tos ligos ar jos komplikacijų gydymas. Taip pat svarbu yra ir skysčių vartojimas, savalaikė profilaktika, apsilankymas pas inkstų ligų gydytoją ir jo nurodymų vykdymas.
 
- Nuo kokių veiksnių priklauso lėtinio inkstų nepakankamumo progresavimas ir koks gydymas pacientui yra taikomas galutinėje ligos stadijoje?
- Didžiausią tikimybę susirgti inkstų nepakankamumu turi sergantieji cukriniu diabetu, turintys aukštą kraujo spaudimą, kamuojami besikartojančios bei iki galo neišgydytos šlapimo organų infekcijos. Taip pat turintys artimųjų, sergančių inkstų ligomis, inkstų akmenlige, ilgai ir dideliais kiekiais vartojantys vaistus nuo skausmo. Taipogi inkstų funkcijos sutrikimus gali lemti gyvensenos įpročiai, pavyzdžiui, alkoholio vartojimas, rūkymas, netinkama mityba, mažas fizinis aktyvumas.
Diagnozavus galutinį inkstų funkcijos nepakankamumą lėtine inkstų liga sergančiam pacientui prireikia pakaitinės inkstų terapijos, kurios yra trys būdai: inksto transplantacija, peritoninė dializė ar hemodializė.
 
- Kokie kitų organų sistemų funkcijų sutrikimai formuojasi progresuojant minėtai ligai?
- Sergant lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu gali būti daug organizmo veiklos sutrikimų: padidėjęs kalio kiekis kraujyje, skysčių kaupimasis organizme, kalcio ir fosforo apykaitos sutrikimas, anemija. Vėlesnėse stadijose gali atsirasti pykinimas, apetito stoka, kūno masės mažėjimas, niežulys, nemiga, galvos skausmas.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!