Traumą nešiojasi dešimtmečiais
 
„Kartą moteris pagalbos kreipėsi dėl darbo santykių problemų – ją spaudė vadovai, nors rezultatai buvo puikūs. Pirmojo susitikimo metu kalbėjomės apie darbo reikalus, o jau antrąjį ji netikėtai užsiminė, kad būdama ketverių patyrė seksualinę prievartą“, – prisimena Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro vadovė ir įkūrėja Dalia Puidokienė, daugiau nei dvidešimt metų konsultuojanti seksualinį smurtą patyrusias moteris.
 
„Mergaitę seksualiai išnaudojo dėdės, – tęsia specialistė. – Jie nusuko paukščiui galvą ir pagrasino: jei kam nors prasitars, tas pats nutiks ir jai. Daugiau nei trisdešimt metų ji tylėjo ir nešiojosi tą sunkumą viena. Psichika taip gerai paslėpė traumą, kad moteris galėjo funkcionuoti, dirbti, gyventi. Tik pajutus, kad atsirado žmogus, kuriam galima atsiverti, kad yra saugi erdvė, viskas išlindo į paviršių.“
 
Tokia istorija, anot D.Puidokienės, ne viena. Daugelis seksualinį smurtą patyrusių moterų traumą nešiojasi metus ar dešimtmečius: „Mes turime daug moterų, kurios ateina tarsi su visai kitomis problemomis. Depresija, nerimas, santykių sunkumai. Pradedame kalbėti, ir pamažu paaiškėja, kad jos patiria vyro, partnerio seksualinį smurtą, bet to net nesuvokia.“
 
Nuo mažens girdėdamos apie „žmonos pareigas“, moterys nebemato ribos tarp normalių santykių ir prievartos, aiškina specialistė.
 

„Tyrimai rodo, kad beveik pusė Lietuvos gyventojų visiškai arba iš dalies sutinka su teiginiu, kad jeigu esi žmona, tavo pareiga yra patenkinti vyrą, – sako Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro vadovė ir įkūrėja Dalia Puidokienė. – Tai ypač gilus stereotipas, darantis milžinišką žalą. Moterys sako – aš tą vakarą blogai jaučiausi, bet vyras norėjo, turėjau leisti. Jos gyvena su mintimi, kad kažką privalo, todėl nebeatpažįsta žalingų ir traumuojančių santykių.“

 
Tokie stereotipai veikia ne tik namuose – tyrimai rodo, kad moterų ribos dažnai pažeidžiamos ir darbovietėse. „Lietuvoje pusantro karto dažniau nei kitose Europos Sąjungos šalyse moterys patiria nepageidaujamą seksualinį dėmesį darbo vietoje. Palyginti su kaimynine Latvija – net du su puse karto dažniau, – duomenimis dalijasi D.Puidokienė. – Ką tai rodo? Kodėl mūsų visuomenėje moterų ribos yra mažiau gerbiamos?“
 
Statistika meluoja
 
Tai, ką apie seksualinį smurtą Lietuvoje atskleidžia oficiali statistika – tik maža dalis tikrosios problemos masto, pastebi Moterų informacijos centro atstovė Evelina Berlinskaitė, kasdien konsultuojanti nuo smurto nukentėjusius asmenis.
 
„Remiantis bendra statistika, daugiau nei pusė moterų ir beveik vienas iš trijų vyrų per gyvenimą patiria seksualinį smurtą, susijusį su fiziniu kontaktu, – sako E.Berlinskaitė. – Praėjusiais metais į pagalbos centrą „Prabilk“ kreipėsi 58 asmenys, šiais metais iki liepos – jau 110. Bet tai – tik ledkalnio viršūnė. Dabartinės tendencijos rodo, kad net 80 procentų nukentėjusių nesikreipia pagalbos – nei į sveikatos įstaigą, nei į policiją.“
 
Anot Moterų informacijos centro konsultantės, net ir išdrįsusios kreiptis pagalbos moterys dvejoja, ar jų patirtys pakankamai rimtos. „Moterys dažnai klausia – ar tai, ką patyriau, tikrai buvo smurtas? Ar ne per jautriai reaguoju? Jos abejoja, ar turi teisę jaustis traumuotos, – apgailestaudama pastebi specialistė. – Todėl itin svarbu tikėti ir besąlygiškai priimti jų patirtį. Nes daugelis visą gyvenimą girdėjo, kad perdeda, prasimano ar pačios kaltos.“
 
Kūnas tampa svetimu

Anot E.Berlinskaitės, konsultacijų metu moterys dažnai kalba apie pasikeitusį požiūrį į savo kūną. „Per kūną patiriama trauma, todėl būtent jis tampa svetimas ir nesaugus. Atsiranda pojūtis, tarsi kūnas būtų atskiras, o žmogus – tik jo stebėtojas iš šalies. Kūnas matomas kaip priminimas apie traumą, tampa gėdos šaltiniu, suvokiamas kaip „nešvarus“.
 
Dažnai atsiranda arba sustiprėja valgymo sutrikimai. Taip pat būdingi ir įvairūs somatiniai simptomai: kūno skausmai, įtampa, – pasakoja konsultantė. – Kadangi seksualinis smurtas pažeidžia kontrolės pojūtį, asmuo dažnai nesąmoningai siekia atkurti kontrolę ir saugumą kitais būdais. Pavyzdžiui, siekiama kontroliuoti santykių eigą.
 
Šiai traumai būdingas ir perdėtas prieraišumas, dėl ko kyla rizika įsitraukti į nesveikus ar netgi smurtinius santykius, bet tuo pačiu ir gėda bei baimė būti matomam. Kai kuriems pasireiškia hiperseksualumas, mezgami trumpalaikiai ar dažni seksualiniai ryšiai, tarsi bandant „perrašyti“ įvykusią patirtį. Be to, neretai patiriamas sustingimas seksualinėse situacijose, kai kūnas tarsi atsisako funkcionuoti.“
 
Traumos pasekmės gali paveikti asmeninius santykius, darbą, kasdienius sprendimus. „Žmogus gali patirti nerimą, stresą, baimę, izoliacijos pojūtį, beviltiškumą, gėdą ir kaltę, agresiją, depresiją, potrauminio streso sutrikimą. Visa tai veda į kitas problemas – finansinius sunkumus, norą svaigintis, – vardija E.Berlinskaitė ir priduria, kad seksualinė trauma beveik visuomet palieka gilų vienišumo ir atskirties jausmą. – Todėl moterims ypač svarbu būti išgirstoms ir pamatytoms.“
 
Psichika ginasi

Vilniaus krizių centro psichologas-psichoterapeutas Viktoras Tarasevičius atkreipia dėmesį, kad seksualinė trauma turi daug formų, kurių visuomenė dažnai neatpažįsta.
 

„Kalbėdami apie seksualinę traumą, žmonės dažniausiai įsivaizduoja brutalų išžaginimą, – pastebi Vilniaus krizių centro psichologas-psichoterapeutas Viktoras Tarasevičius. – Bet seksualinę traumą gali sukelti ne tik akivaizdi fizinė prievarta. Ypač kalbant apie patirtis vaikystėje – vaikai ne visada atpažįsta, kas vyksta, ne visada gali pasipriešinti. Kartais tai netinkami prisilietimai, seksualinio pobūdžio komentarai, priverstinis stebėjimas. Suaugusieji taip pat gali būti priversti – manipuliacijomis, šantažu, piktnaudžiaujant autoritetu.“

 
Anot psichologo, psichika turi galingus apsaugos mechanizmus. Kai trauma per sunki, kad žmogus galėtų su ja susidoroti, psichika tiesiog ją „nustumia“. „Tai savisaugos mechanizmas, ne sąmoningas procesas, – apie kartais dešimtmečius nešiojamas ir neiškalbėtas patirtis sako specialistas. – Būna, žmonės užsimena – taip, kažkas buvo vaikystėje, bet aš gerai neatsimenu. Tada pradedame dirbti ir matau potrauminio streso požymius – nemigą, košmarus, fiziologinius simptomus. Psichika slepia traumą, bet ji vis tiek veikia.“
 
Specialistas nedvejoja: įveikti traumą – įmanoma. „Terapijų tikslas – ne ištrinti prisiminimą. Reikia išmokyti psichiką tą traumą apdoroti. Per kognityvines ir kūno terapijas pamažu keičiame mąstymo modelius, elgesį, atkuriame pasitikėjimą savimi ir aplinkiniais. Tai nėra vienos dienos darbas, bet matau, kaip keičiasi žmonės, kaip išmoksta priimti prisiminimą, bet neleisti jam valdyti dabarties.“
Nacionalinis informacijos apie seksualinį smurtą centras – www.prabilk.lt.


Projektas „Pakalbėkim apie Tai“

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, 15 tūkst. eurų


Partneriai: