Nereiškia vienatvės
 
„Aseksualūs asmenys yra tie, kurių lytiškai netraukia nei vyrai, nei moterys. Aseksualumas yra spektras, dviejų vienodų žmonių tiesiog nėra – vieni jaučia romantinį potraukį, o kiti nejaučia nei romantinio, nei lytinio potraukių“, – pasakoja E.Kuktoraitė.
 
Ji atkreipia dėmesį, kad vienas populiariausių mitų, su kuriais susiduria aseksualūs žmonės, yra įsitikinimas, jog jie tiesiog dar nesutiko „to teisingo“ žmogaus.
 
„Dažnai yra pastebimi klaidingi įsitikinimai, kad žmogus dar nesutiko tinkamo partnerio ir dėl to nejaučia lytinės traukos. Bet iš tiesų yra žmonių, kuriems lytinis potraukis nėra svarbi gyvenimo dalis, kad ir kaip tai būtų piešiama visuomenėje“, – aiškina LGBT teisių organizacijos komunikacijos vadovė Eglė Kuktoraitė.
 
Kitas paplitęs stereotipas – kad aseksualūs žmonės pasmerkti vienatvei. „Jeigu žmogus turi poreikį kurti romantinius santykius ir porai toks susitarimas tinka, tuomet viskas turėtų klostytis be didelių problemų. Todėl tikrai nereikia galvoti, kad aseksualus žmogus turės visą gyvenimą praleisti vienas tarsi vienuolis, izoliuotas nuo bet kokių romantinių santykių“, – pabrėžia E.Kuktoraitė.
 
Orientacija – ne liga
 
Dalis visuomenės įsitikinę, kad aseksualumas kyla dėl traumos ar hormonų disbalanso. Tokie medicininiai ir psichologiniai mitai apie aseksualumą ypač žalingi, sako pašnekovė.
 
„Girdima, kad aseksualiam žmogui reikia pasitikrinti hormonų lygį organizme, tačiau tai nepakeis situacijos – aseksualus žmogus negali būti „pagydomas“,“ – teigia pašnekovė.
„Manau, kad traumos dažniausiai sukelia kitokio pobūdžio sutrikimus. Reikia prisiminti, kad aseksualumas nėra antiseksualumas – poreikis būti su kitu žmogumi kyla jau vaikystėje ar paauglystėje“, – pabrėžia E.Kuktoraitė.
 
Ji atkreipia dėmesį į svarbų skirtumą: jei žmogus dėl trauminės patirties prarado lytinį potraukį, po terapijos jis gali būti atgautas. Tačiau aseksualumas – ne liga ar sutrikimas, kurį reikia gydyti.
 
Paaugliai jaučia spaudimą
 
„Paauglystėje visiems LGBT bendruomenei priklausantiems žmonėms kyla daug klausimų ir jie pereina etapą, kai ieško atsakymų – kas aš esu, kas man patinka, kaip mane traukia ar netraukia žmonės. Jaunimas dažnai ieško informacijos internete, kuria pažintis ir save taip identifikuoja“, – pasakoja E.Kuktoraitė.
Anot pašnekovės, net ir atradus save, kelias nėra lengvas. Lietuvoje aseksualūs žmonės susiduria su spaudimu – tiek iš visuomenės, tiek iš artimųjų.
 
„Pirmiausia, Lietuvoje vis dar aktualus šeimos sukūrimo, giminės pratęsimo motyvas. Bet jeigu žmogus yra atsiskleidęs apie savo orientaciją, neigiamos reakcijos jis gali sulaukti ir iš esamų ar būsimų partnerių“, – teigia komunikacijos vadovė. Ji pabrėžia, kad dažnai keliamas lūkestis, jog aseksualus žmogus privalo išpildyti partnerio seksualinius poreikius.
 
Per mažai psichologų pagalbos
 
Vienišumas ir nesupratimas veda prie rimtų psichikos sveikatos problemų. „Jiems atsiranda didesnė tikimybė susirgti depresija ir kitomis psichikos ligomis, gali atsirasti noras vartoti svaiginančias medžiagas. Tai yra didelė problema, kurią LGBT bendruomenė išgyvena labiau nei likusi visuomenės dalis“, – perspėja E.Kuktoraitė.
 
Paradoksalu, bet kreipiantis pagalbos į psichologus, situacija gali dar labiau pablogėti.
 
„Manau, kad požiūrio į visą LGBT bendruomenę Lietuvoje tikrai nepakanka. Vis dar gauname užklausų su klausimais, kurie psichologai dirba su LGBT asmenimis. Tai rodo, kad bendruomenei dar nėra aišku, ar ji bus priimama tokia, kokia yra“, – apgailestauja specialistė.
 
Komunikacijos vadovė mano, kad psichologai turėtų viešai deklaruoti palaikymą LGBT bendruomenei, kad žmonės žinotų, pas ką kreiptis yra saugu.
 
Nematomi net bendruomenėje
 
„Kadangi Lietuvoje LGBT žmonės dar yra pakišami po „gėjų“ kategorija, visos kitos bendruomenės dar yra nematomos, – aseksualių asmenų padėtį apibūdina E.Kuktoraitė. – Jų problemos tikrai dažnai yra nuvertinamos arba praleidžiamos pro pirštus.“
 
Ji pastebi, kad nors specifinės statistikos apie aseksualius žmones Lietuvoje nėra, apklausos rodo – ypač tarp jaunimo yra nemažai žmonių, kurie save identifikuoja kaip aseksualius. Visgi jiems palaikymo trūksta net pačioje LGBT bendruomenėje. „Kalbant apie aseksualumą, tam tikri bendruomenės nariai ne visiškai įvertina šios mažesnės bendruomenės lygiavertiškumą“, – pripažįsta komunikacijos vadovė.
 
Stokojama politinės valios
 
„Vis dar yra jaučiamas laukinių devyniasdešimtųjų palikimas rodyti vaizdo įrašus iš Vakaruose vykstančių eitynių ir klaidinti visuomenę, kad Lietuvoje galima pamatyti taip besielgiančią LGBT bendruomenę“, – apie visuomenę klaidinančią propagandą kalba E.Kuktoraitė.
 
Jos teigimu, pokyčiams trūksta politinės valios sutvarkyti bent minimalius žmogaus teisių standartus. „Kai politinė valia atsiras ir bus priimti įstatymai, visuomenė labai greitai pamatys, kad niekas nesumažino daugumos turimų teisių ir progresyvumas pamažu didės“, – tikisi specialistė.
 
Tarp kitko
 
Pastaraisiais metais kalbama apie daug konkretesnius aseksualumo tipus, kurie skiriasi pagal lytinio potraukio dažnumą, stiprumą:
 
Demiseksualai pirmiausia turi pajusti su kitu žmogumi siejantį stiprų romantišką ar emocinį ryšį, tuomet pajaučia lytinį potraukį.
 
Fraseksualas – priešingybė demiseksualui. Iš pradžių žmogus jaučia seksualinį potraukį, bet tas troškimas išblėsta, kai atsiranda emocinis ryšys.
 
Pilkaseksualumas išryškėja tada, kai seksualinė orientacija yra kažkur tarp aseksualaus ir aloseksualaus (jaučiančio seksualinį potraukį). Toks žmogus kartais gali jausti lytinį potraukį, bet itin retai ir nestipriai.
 
Aceflux reiškia, kad žmogus turi keletą aseksualumo ir keletą seksualinio potraukio laikotarpių, kurie nuolatos apsikeičia vietomis.
 
Litoseksualas – tai žmogus, kuris gali jausti seksualinį potraukį kitiems, bet nenori ar nereikalauja, kad šis potraukis būtų atsakomas. Kai kurie jaučiasi nejaukiai, jei pastebi, kad kitas žmogus nori su jais turėti lytinių santykių.


Projektas „Pakalbėkim apie Tai“

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, 15 tūkst. eurų


Partneriai: