Vis dėlto kiek kitokiomis vertybėmis: kieto kumščio, kontrolės, apribojimų ir draudimų, kitaip tariant, kiek į rytus paplitusiomis vertybėmis, besivadovaujantis Vyriausybės vadovas, anksčiau pilietiškus medikų judėjimus pavadinęs šantažu, ir vėl rėžė, jog šį kartą medikų lūpomis kalba opozicija. Premjero manymu, aukštuosius mokslus baigusius medicinos profesionalus Ingrida Šimonytė ar Gintautas Paluckas už rankyčių veda į Kudirkos aikštę. Graudu žiūrėti, kaip sovietinio mąstymo paliestas mentalitetas nesugeba suvokti, jog per 27 nepriklausomybės metus Lietuvos valstybėje užaugo laisvos Lietuvos karta, kuri ne iš vadovėlių mokėsi demokratijos ir laisvės požymių, o patys užaugo laisvi ir nepriklausomi.
 
Ir šie žmonės šiandien stovi priešais Vyriausybę reikalaudami teisės būti laisviems. Premjeras pagrūmoja, jog į gatves eiti nedera, jog tokie klausimai nesprendžiami gatvėse ir aikštėse. Negalima premjero kaltinti, mat prieš tris dešimtmečius iš tiesų gatvėse ir aikštėse drąsiai išsakyti ką galvoji nebuvo galima, tačiau būtent dėl šios laisvės mūsų tėvai ir seneliai kovojo. Jaunas ir išsilavinęs žmogus niekada nesupras nostalgijos kontrolei ir draudimams paprasčiausiai dėl to, kad šis žmogus nežino šių nuodų skonio.
 
Praėjus taikiam ir demokratiškam medikų mitingui, veikiausiai pamokytas šalininkų, premjeras tarsi atsiėmė apie opozicijos užhipnotizuotus medikus pasakytus žodžius, tartum persigalvodamas, kad ne Ingrida Šimonytė, Andrius Kubilius ar Gintautas Paluckas suorganizavo medikų eiseną. Tačiau net ir šio reveranso ministras pirmininkas nesugebėjo atlikti be rytietiškų vertybių akcentų.
 

Jau po mitingo premjeras viešai pagyrė jaunus gydytojus, išlaikiusius jo egzaminą. Premjere, kokį jūsų egzaminą? Ar kasdieniniai susidūrimai su mirtimi ir kančia, artimųjų skausmu bei įsiūčiu, darbas švenčių dienomis, naktimis bei paromis už protų nesuvokiamą darbo užmokestį yra jūsų rengtas egzaminas šiems žmonėms?

 
Taigi, net ir atsiimdamas kaltinimus dėl opozicijos manipuliacijų premjeras nesugebėjo nekąsti jauniems medikams parodydamas, jog tai jis, kaip kad rytuose, viską kontroliuoja. Vis dėlto šie jauni gydytojai jau yra išlaikę visus egzaminus, jie yra baigę prestižines šalies ir užsienio aukštąsias mokyklas ir įgiję puikų išsilavinimą, todėl premjero mokyklos suole jauni gydytojai sėdėti atsisako ir jo egzaminų nelaikys. Panašią retoriką premjeras pasirinko ir spaudos konferencijos, kurioje dalyvavo Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Kasiulevičius, metu, kai pasiūlė profesoriui pamatuoti premjero pulsą. Taip premjeras „stato į vietą“ laisvos Lietuvos piliečius, intelektualus, kurie nesutinka su autoritariška retorika ir vergo mentalitetu.
 
Iš karto po to ministras pirmininkas pasijuto Lietuvos užsienio politikos flagmanu ir viešai pareiškė norus atnaujinti Lietuvos ryšius su rytais. Kokia širdis, ten ir akys žiūri. Galiausiai medikų protestą Vyriausybės vadovas, it nuo bačkos kalbėdamas liaudžiai, vainikavo komentaru, jog apgailėtinos medikų algos pakelti nėra iš ko, nes ant pinigų maišo jis, neva, nesėdi. Čia norėtųsi prisiminti garsųjį Seimo posėdį, kuomet pamojus policininko lazdele Seimas pritarė prokurorų algų kėlimui. Tą dieną algų kėlimo būta nepaprasto, prokurorams Lietuvos valstybė nusprendė pridėti solidžias sumas, siekiančiais beveik 1000 eurų. Ir šis 1000 eurų tai ne atlyginimas, o tiesiog priedas prie jau gaunamo atlyginimo.
 
Niekam galbūt taip širdies neskaudėtų, tačiau iš karto po to, tą pačią dieną, Seimas balsavo dar kartą. Šiuo balsavimu buvo siūloma gydytojams rezidentams prie jau gaunamo 364 eurų atlyginimo pridėti dar po 100. Iš pradžių šiam sprendimui pritarę seimūnai kiek pavėluotai susigaudė, jog tvirtasis kumštis liepė balsuoti kitaip, keli pėstininkai buvo pasiųsti paveblenti, jog nežinojo, už ką balsuoja arba papostringauti, jog mygtukus supainiojo. Visų posėdyje dalyvavusių akyse Seimas sulaužė statutą ir galų gale rezidentams pasiuntė 30 eurų pakėlimą. Tą dieną, kai premjeras kalbėjo nuo bačkos, niekas jo nepaklausė, ar keliant darbo užmokestį prokurorams jis sėdėjo ant pinigų maišo, o šiandien jau nebe?
 
Kartais liūdna, kartais pikta, o kartais įdomu stebėti sovietinio mentaliteto ir demokratiškos laisvės koliziją. Tie, į kuriuos žiūrima kaip į pulso matuotojus bei egzaminų laikytojus, iš tiesų yra Lietuvos valstybės ateitis. Nors šiandien valdžios kėdėse sėdintieji formuoja kiek kitokią Lietuvos ateities viziją, mes, laisvos ir demokratiškos šalies piliečiai, tikime ne tvirtais kumščiais, autoritarizmu ir vieno asmens valstybe, mes tikime laisve, mokslu, pažanga ir visų žmonių valstybe. Tikime, jog demokratijos principais besivadovaujantys darbštūs Lietuvos žmonės neleis įsigalėti žeminimo ir baudimo ir draudimo kultūrai, o sveikatos priežiūra bei švietimas taps dviem esminiais valstybės prioritetais, užtikrinsiančiais saugia Lietuvos ateitį.