„Mane augino kaip berniuką“
Agnes Keleti gimė pasiturimai gyvenančioje žydų šeimoje. Tėvai mergaitės lavinimui skyrė daug dėmesio: nuo mažų dienų Agnes grojo violončele, o sulaukusi ketverių kartu su tėčiu plaukiojo Balatono ežere. „Tėtis turėjo dvi dukras, bet mane jis augino kaip berniuką“, - apie šviesią vaikystę pajuokauja A.Keleti. Ją žavėjo atletika, o su tėvų palaikymu skleidėsi gimnastės talentas.
 
Agnes sportines viltis sudaužė Antrasis pasaulinis karas. Aštuoniolikmetei merginai teko pamiršti pasiturimą miestietės gyvenimą ir pasiraitoti rankoves. Suklastotais dokumentais pridengusi tikrąją tapatybę ji dirbo pagalbininke ūkiuose. Vikrumas, sumanumas ir geras humoro jausmas jaunai žydaitei padėjo išgyventi karo baisumus. Deja, karo pabaigos sulaukė ne visa Keleti šeima. Agnes motiną ir seserį išgelbėjo švedų diplomatai, tačiau mylimas tėtis buvo nužudytas Aušvico koncentracijos stovykloje. Užgijus karo žaizdoms Agnes sugrįžo į gimnastiką ir tapo viena sėkmingiausių Vengrijos atlečių.
 
Ankstyva gimnasčių pensija
Agnes sąskaitoje – 10 olimpinių medalių. Įdomu tai, kad olimpinių pasiekimų derlius moterį aplankė įkopus į 4-ąją dešimtį. Tai neįprasta: pasiekimų pikas daugeliui gimnasčių iki šiol baigiasi vos peržengus paauglystės slenkstį. Štai ir dabar gimnastikos auksą susižeria 15-20 metų merginos. Tuomet jos išleidžiamos į sportininkių pensiją. Agnes kritikuoja esamą tvarką: „Mergaitės intensyviai treniruotis pradeda per anksti, jų raumenų sistema nualinama. Treniruotis reikėtų pradėti sulaukus 16 metų amžiaus, o rimtose varžybose patarčiau dalyvauti jau po pilnametystės.“
 
Agnes tikrai žino, ką sako. Jai pavyko emigruoti iš komunistinės Vengrijos ir apsigyventi Izraelyje. Šalis buvo atsilikusi ir nieko negalėjo pasiūlyti olimpinei čempionei. Tad veikli moteris nutarė griebti jautį už ragų ir įkūrė pirmąją gimnastikos mokyklą Izraelyje. Jos dėka netruko atsirasti stipri nacionalinė gimnastų komanda.
Nors olimpinė karjera jau praeityje, gimnastikos entuziastus veikli senutė treniruoja iki šiol. Tiesa, jai įdomu ne tik sportas. Iš pradžių kaip dalyvė, vėliau – kaip atletų trenerė, ji apkeliavo pusę pasaulio. Tačiau kelionių aistra nedingo ir sulaukus 98-erių. Agnes iki 100-mečio jubiliejaus laisvu laiku žada aplankyti Niujorką ir Pietų Ameriką.
 
Ilgaamžiškumo paieškos
Laikui nepavaldžių ilgaamžių yra ir daugiau. Tokie žilagalviai jau pakrikštyti „Superagers“ vardu (liet. supersenukai). Į šią kategorija patenka senoliai, kurie peržengę 80-metį išsaugo vidutinio amžiaus žmogui būdingus protinius pajėgumus. Mokslininkai, stebėdami žvitrius senjorus, tikisi surasti raktą į ilgaamžiškumo paslaptį.
 
Magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) tyrimai rodo, kad supersenukai pasižymi gerokai didesne smegenų mase nei tūlas 80-metis. Įprastai senstat prarandama maždaug 2,24 proc. smegenų masės kasmet, tačiau supersenukai jos netenka dvigubai lėčiau. Smegenų apimtis kasmet sumažėja kiek daugiau nei procentu. Mokslininkai mano, kad būtent šis veiksnys dalį senjorų apsaugo nuo demencijos arba gerokai ją sulėtina.
Stebint ilgaamžius senjorus, pastebėta, kad supersenukai net gyvendami skirtinguose pasaulio pusėse, turi kelis panašumus. Senėjimo procesus lėtina aktyvus gyvenimo būdas. Kojų taupymas senatvėje nepadės, o apkerpėjimas ir nutukimas trigubai padidins Alzheimerio riziką, tikina mokslininkai.
 
Žvitrūs senjorai priima tik fizinius, bet ir protinius iššūkius: mokosi kalbų, lanko trečiojo amžiaus universitetus, žodžiu, komforto zonoje nesėdi. Beje, kitaip nei mus tikina kai kurie sveikuoliai ir politiniai veikėjai, viena kita vyno taurelė ant menčių anksčiau laiko nepaguldys. Anot geriatrės, Ilinojaus universiteto profesorės Emily Rogalski, alkoholį saikingai vartojantys senoliai turi gerokai mažesnę tikimybę susirgti Alzheimerio liga.
Ekspertų teigimu, posakis „žmogus – socialinis gyvūnas“ tikrai pasitvirtina. Supersenukai nėra vienišiai. Jiems būdingi tankūs socialiniai ryšiai, toks senjoras žodžio kišenėje neieško ir visai nesigėdys užkalbinti, pavyzdžiui, nepažįstamą paauglį. E.Rogalski tikina, kad šie senjorai pasižymi ypatinga smegenų struktūra. Supersenukai turi net 5 kartus daugiau už socialinius procesus atsakingų neuronų nei eilinis senolis.

---

 
Komentaras 
Geriatrė profesorė Vita Lesauskaitė:

- Lietuvoje šimtamečių turime daugiau nei tris šimtus. Žinoma, tokie ilgaamžiai yra mokslo objektas, bet jų šalies mastu yra vienetai. Lietuva neišsiskiria ilgaamžių kiekiu – jų turime nei mažiau, nei daugiau, į vidurkį pataikome.
Deja, mūsų visuomenei sveikai senti nesiseka. Visas mūsų gyvenimas skirstomas į nepriklausomo ir priklausomo gyvenimo tarpsnį. Lietuvoje, palyginti su Vakarais, žmonės daugiau serga ir anksčiau tampa priklausomi nuo visuomenės priežiūros. Sveikata – ne tik ligų nebuvimas, bet ir psichinė, socialinė gerovė. Pagal genetinę struktūrą Lietuvoje Alzheimerio liga retesnė nei, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse, genetika šiuo atveju palanki. Kita vertus, turime daug žmonių, kuriems pakilęs kraujospūdis, jis blogai koreguojamas, tad dažnesnė nei Vakaruose, kraujagyslinė demencija.
 
Yra toks populiarus teiginys „Use it or lose it“. Galvota, kad lavinant atmintį, stimuliuojant psichiką įvairiomis protinėmis užduotimis, demencijos išvengsime, bet tai ne visai tiesa. Dažnai pastebima, kad ši liga išsivysto protinį darbą dirbantiems žmonėms, buhalteriams, mokytojams. Būna, kad aukštesnis išsilavinimas užmaskuoja demencijos pradžią, ji diagnozuojama per vėlai. Jaučiant pirmuosius požymius, reikia stengtis pailgintį normalaus gyvenimo laikotarpį. Yra atminties klinikos, gydytojų geriatrų konsultacijos. Reikia nustatyti, kai yra nedidelis atminties pablogėjimas, ir laiku gydyti.
 

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!