Kai 2020 m. pradžioje Feliksui Lindholmui (jo vardas pakeistas siekiant apsaugoti šeimos privatumą) buvo diagnozuotas prostatos vėžys, jis pradėjo galvoti, ką daryti su kūnu po mirties. Išėjęs į pensiją meno mokyklos direktorius mylėjo gamtą ir, palikdamas šią ašarų pakalnę, norėjo lengvai susilieti su gamta. Jis nusipirko sklypą „natūraliose kapinėse“, kur kapai kasami rankomis, o sintetiniai audiniai yra uždrausti.
 
F.Lindholmas tyrinėjo karstus, pagamintus iš biologiškai skaidžių medžiagų, tokių kaip perdirbtas popierius, kartonas, vytelės, gluosniai ir bananų lapai; jis netgi svarstė suvyniojimą į paprastą, ekologiškos medvilnės drobulę. O tuomet atrado Gyvąjį grybų kokoną ir 2021 m. rugsėjo mėn. tapo „Loop“ – danų spartuolio, įsikūrusio Delfte (Olandija), – klientu. Pirmasis šio spartuolio gaminys „Living Cocoon“ – tai laidotuvių karstas, pagamintas iš stabilizuotos grybienos.
 
Truputis teorijos
Kai grybai dauginasi, jie išskiria ore esančias sporas, kurios, patekusios ant substrato tinkamoje aplinkoje, sukuria cilindrinius baltus siūlus, vadinamus hifais. Augdami ir išsišakodami jie sukuria hifų tinklus, vadinamus grybiena. Grybas, kurį matome virš žemės, – tai tik mažytė organizmo dalis; likusoji išplitusi po žeme. Nelygu koks jai suteiktas gyvavimo laikas, pasiekiami ištekliai ir aplinkos sąlygos, grybiena gali tapti didžiulė. Didžiausias užfiksuotas grybo Armillaria ostoyae egzempliorius, aptiktas Oregone (JAV) 1998 m., užima 2 384 hektarus, ir laikomas didžiausiu gyvu organizmu pasaulyje.
 
Grybiena yra puikus gamtinis perdirbėjas. Maitindamiesi hifai išskiria fermentus, kurie gali paversti organinius junginius, tokius kaip mediena ir lapai (bei žmogaus sukurti teršalai, įskaitant pesticidus, angliavandenilius ir chlorintus junginius) tirpiomis maistinėmis medžiagomis. Būtent grybiena buvo panaudota naftos išsiliejimui ir cheminiams teršalams valyti. Vadinamąją mikoregeneraciją (angl. Myco-remediation) JAV kariuomenė naudojo neutralizuoti neurotoksinus bei išvalyti asbesto teršalus ir šiaip jau beveik neišnaikinamo invazinio augalo japoninio pelėvirkščio šabakštynus, aptiktus Londono Karalienės Elžbietos olimpiniame parke prieš 2012 m. žaidynes.
 
Gavę tinkamo substrato (tarkim, medienos drožlių), grybienos pluoštai suvirškina ir suriša medžiagą, paversdami ją į tankią ir purią masę, atrodančią tarsi gleivėta balta guma. Grybienos kompozitai turi daug privalumų. Jų auginimui nereikia jokios išorinės energijos, šilumos ar net šviesos. Išdžiūvusi medžiaga tampa lengva, patvari ir hidrofobinė. O supakavus grybienos ir organinių medžiagų mišinį į formą ir palikus jį augti, galima suformuoti tokias struktūras kaip pakuotė, baldai, drabužiai ir net... karstai. Nepaisydami šios iš pradžių nepatrauklios produkto išvaizdos, daugelis dizainerių, įskaitant ir „Loop“ įkūrėją Bobą Hendriksą, tyrinėja grybienos kompozitų, kaip aplinkai nekenksmingos statybinės medžiagos, potencialą.
 
Dizaino pasaulis grybienos ėmėsi nuo 2007 m., kai Niujorke įsikūrusi bendrovė „Ecovative“ pirmą kartą pademonstravo namų izoliaciją, sukurtą naudojant patentuotą grybų pagrindu pagamintą medžiagą. Kitos įmonės, įskaitant Italijoje įsikūrusią „Mogu“ ir JK „Biohm“, grybieną taip pat naudojo kaip izoliacinę medžiagą. Grybienos kompozitai parduodami kaip tvarūs pakaitalai tokiems įvairiems tikslams kaip alternatyvi oda ir veganiška šoninė.
 
Sąmoninga būtybė su geru apetitu
Tradicinės atsikratymo irstančiais mirusiųjų kūnais priemonės – laidojimas mediniuose ir metaliniuose karstuose arba kremavimas – palieka planetoje neišdildomą pėdsaką, teršia dirvą ar orą. „Grybienos karstas, – pagalvojo B.Hendriksas, – teoriškai leistų mirusiesiems praturtinti dirvožemį ir užterštas kapines paversti klestinčiais miškais.“
 
Paprastai užauginti ir suformuoti grybienos kompozitai būna nužudomi juos pakaitinant, o pati jų struktūra dėl to tampa standi. Iš pradžių B.Hendriksas taip pat ketino grybieną žudyti, tačiau vėliau pradėjo vertinti ją kaip sąmoningą būtybę, o ne produktą, todėl nusprendė naudoti gyvą. Tačiau kurti iš gyvų grybienos kompozicijų – tikras iššūkis. Grybienos organizmui reikia pastovaus maisto šaltinio; jei substratas baigiasi, konstrukcija praranda vientisumą ir pradeda pati save vartoti. Kai grybiena gyva, šie kompozitai labiau atrodo kaip gleivėtas, šlapias kartonas, ir nuolat egzistuoja tikimybė, kad ant jo išaugs vaisiakūnių – grybų, kurių sporos gali sukelti kvėpavimo problemų.
 
Todėl B.Hendrikso komanda, remdamasi grybienos gebėjimu perduoti elektrinį signalą lyg smegenys, rado būdą ją tam tikra prasme užmigdyti, stabilizuoti. Iš grybienos užaugintas, o vėliau „užmigdytas“ karstas atsibunda gavęs drėgmės iš žemės ir irstančio kūno medžiagų – kiekvienas lavonas išskiria apie 40 litrų skysčio, įskaitant vandenį, amoniakinį azotą, organines medžiagas ir druskas.
 
Nemirtingumo grybas
Kiekvienas „Living Cocoon“ kokonas auginamas naudojant Ganoderma lucidum grybieną – grybą, kuris Rytų Azijoje gerbiamas dėl gydomųjų galių. Kinijoje jis žinomas lingzhi pavadinimu, kas verčiama kaip „nemirtingumo grybas“, o japonai vadina jį reishi, reiškiančiu „sielos grybą“. B.Hendriksas pasirinko Ganodermą, nes tai greitas kolonizatorius, gali naudoti didžiulį substratų spektrą, o tai lemia geresnį augimą ir stipresnius, prasmingesnius ryšius. Kuo geresnis augimas, tuo kietesnis grybienos kompozitas; „paskutinis dalykas, kurio norite, – šypteli B.Hendriksas, – kad karstas pradėtų irti, kol dar nėra žemėje.“
 
Puota prasideda, kai karstas patenka į žemę. „Loop“ įkūrėjo pasakojimu, drėgmė pažadina grybieną, tad ji pradeda ieškoti maisto. Ganodermos fermentai pirmiausia suskaido medienos drožles, tada visus toksinus, esančius dirvožemyje. Grybai sugeba suskaidyti daugumą aplinkos toksinų, išskyrus sunkiuosius metalus – jie sugeria juos ir kaupia vaisiakūniuose, kuriuos vėliau galima pašalinti.
 
Kai nebelieka maisto, grybas badauja, miršta ir tampa maistu kitiems dirvožemyje esantiems mikroorganizmams, kurie kolonizuoja lavoną. Remiantis ankstyvaisiais B.Hendrikso bandymais, „Living Cocoon“ grybinis kokonas į žemę absorbuojamas maždaug per 60 dienų, ir nors dar nėra tai patvirtinančių duomenų, spartuolininkas tiki, kad kūnas Gyvajame kokone turėtų suirti vos per dvejus ar trejus metus.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!