Išgyvenimo žaidimas
Jau daugiau nei šešis mėnesius Afganistaną niokoja ekonominė krizė, kuri naikina gyventojų pajamas, smarkiai išaugino maisto kainas ir sukūrė milijoninę alkstančių armiją. Dabar norėdami suvesti galą su galu daugelis afganų priversti imtis drastiškų veiksmų, kad išgyventų.
 
Kad būtų lengviau įsivaizduoti šalyje prastėjančią situaciją, reikia paminėti, jog kaimo vietovėse gyvenančios šeimos skolas grąžina pasitelkdamos vaikus, kurių negali išmaitinti. Vaikai parduodami pasiturinčioms šeimoms arba viršininkams. O vyrai šiaurės vakariniame Herato mieste juodojoje rinkoje parduoda savo inkstus.
 
Palei Irano sieną tūkstančiai žmonių stengiasi rasti darbą užsienyje, tačiau susiduria su saugumo pajėgų žiaurumu, todėl vienintelė išeitis užsidirbti pragyvenimui lieka kalnuotoje Afganistano šiaurės dalyje, Baglano provincijoje esanti Chinarak kasykla. Pastaraisiais mėnesiais ten įsidarbino tris kartus daugiau vyrų, nei buvo prieš Talibano valdžią. Buvę kariai, policijos pareigūnai, nevyriausybinių organizacijų darbuotojai ar net parduotuvių savininkai praradę pajamas ėmėsi juodžiausio darbo, kuris iki šiol buvo rizikingas pasirinkimas nuskurdusiems kaimo gyventojams, trokštantiems užsidirbti bent kelis dolerius per dieną.
 
Kaimo seniūnų teigimu, kasyklose per 50 metų laikotarpį jau žuvo apie du šimtus žmonių. Tačiau kalnakasiai skundžiasi, jog į valdžią atėjus Talibanui darbas tapo itin pavojingas. Skirtingai nuo ankstesnės vyriausybės, dabartinė valdžia nusprendė nebeįdarbinti inžinierių, kurie stebėtų nuodingų dujų koncentraciją ar kurtų saugius, mediena palaikomus tunelius, kurie driekiasi kilometrus.
 
Žiaurios darbo sąlygos
Pagal ankstesnius susitarimus su vyriausybe iš kasyklų išvežamus anglies sunkvežimius pirmiausia apmokestindavo įmonės, kurioms priklausė kontrolės postas. Vėliau šias anglis apmokestindavo ir Talibanas, rinkęs neoficialius mokesčius sukilimui finansuoti.
 
Kai užgrobė valdžią, Talibano pareigūnai gyrėsi išstūmę verslininkus ir nacionalizavę kalnakasybos pramonę. Kaip praneša kasyklų Nahreino rajone vadovas Abib Atullah, kiekvieną dieną iš Činarko kasyklų surinkdavo 16-30 tūkst. JAV dolerių (maždaug 14-27 Eur), o tai tikrai didelės pajamos pinigų stokojančiai vyriausybei.
 
Ir nors pajamos iš kalnakasybos nemažos, žmonės skundžiasi dėl valdžios abejingumo. Jie teigia, kad kelis mėnesius į jų prašymus suteikti inžinierius, deguonies bakus, toksinių dujų skaitiklius ir medines atramines sijas paprasčiausiai neatsakyta. Kai kurie neoficialiai valdantys kasyklas savininkai medieną įsigijo patys, tiesiog sumažindami darbuotojų algą 40 proc. Tačiau kiti to atsisako, priversdami kalnakasius kasti siauresnius tunelius, kuriuose sunkiau dirbti ir kurie struktūriškai nėra patikimi.
 
Vasario mėnesį įvykusi kasyklos griūtis parodo padidėjusią darbo riziką: kalnakasių teigimu, nepatyrę darbuotojai per toli išplėtė tunelį, kurio nelaikė jokios sijos. Dvi dienas gelbėtojai bandė prasibrauti pro žemės sieną, už kurios buvo įstrigę beveik dvi dešimtys kalnakasių. Po septyniolikos valandų jų balsai nutilo, nes baigėsi deguonis. Niekas neišgyveno... Šiandien jų likimas persekioja vyrus, kurie nuolat grįžta į tuos pačius tunelius.
 
Žmonių patirtys
Darbas Chinarak kasykloje prasideda auštant, kai ore tvyro malkomis kūrenamų krosnių dūmų tvaikas, o ryto rūkas kaip debesys uždengia papėdes. Nešini kastuvais ir kirtikliais kalnakasiai leidžiasi vingiuotu rausvo molio taku į anglimis pripildytą kalną. Nuo kalno papėdės tarsi lobių žemėlapis vingiuoja pajuodusios žemės takas – anglies ženklas. Prisisegę priekinius žibintus, vyrai įlenda į kalno šlaite išsibarsčiusias angas ir šliaužia požeminiais tuneliais.
 
Sėdėdamas ant riedulio prie vienos kasyklos 33-ejų Zahir Kazimi pasakoja, kad po pirmos dienos juodo darbo vos galėjo pajudinti kūną. Vyras būdamas 13 metų išėjo dirbti į siuvyklą, kadangi buvo pasiryžęs sutaupyti pinigų vestuvėms su svajonių mergina. Po dešimtmečio jis šią svajonę įvykdė ir atidarė savo siuvyklą. Į valdžią atėjus Talibanui nuolatinis klientų srautas išseko, o netrukus sumažėjo ir santaupos. Taigi, jis pasiėmė brolio asilą ir iškeliavo į kasyklas. Po dvylikos valandų pamainos Z.Kazimi grįžta namo su skaudama nugara ir keikia save, kad iš viso vedė. Juk jei būtų vienišas ir nereiktų išmaitinti keturių alkanų burnų, jam nereiktų tiek vargti. „Ateinu čia, kad galėčiau šeimai parūpinti maisto, kitaip jie bus alkani, – nuogąstauja vyras. – Kito kelio nėra.“
 
Stovėdamas prie įėjimo į kasyklą, buvęs kareivis, nusišluosto suragėjusią ranką į marškinius ir atsidūsta. Jo tėvas, ūkininkas, vaikystėje nuolat ragindavo sūnų mokytis, kad vieną dieną jis galėtų tapti apygardos gubernatoriumi ar kariuomenės vadu. Kurį laiką vaikinas tikėjo, kad taip gali nutikti. Būdamas 18 metų įstojo į Afganistano nacionalinę armiją ir uždirbo neblogą atlyginimą. Žlugus vyriausybei ir netekus darbo jis pasitraukė į kasyklas. Dėl alinančio darbo vaikinas kiekvieną dieną jaučia skausmą, tačiau labiausiai jį kamuoja baimė: baimė užspringti nuodingomis dujomis ar baimė, kad prasidėjus griūčiai bus palaidotas gyvas.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!