Mirs, bet ne nuo to
Rusijos propagandinė žiniasklaida skrupulingai skaičiuoja rentgenus, gautus pasėdėjus Raudonajame miške iškastuose apkasuose, ir daro išvadas, kad „spindulinei ligai šios radiacijos neužtenka“, todėl okupanto orkams pavojus neva negresia.
 
Tačiau didžiulis skirtumas atsiranda, pradėjus vertinti ne tiek spindulinę ligą, kiek radiacinę žalą vidaus organams. Visi okupantai, buvę draudžiamojoje zonoje, beveik garantuotai gavo dideles radiacijos dozes, buvo užteršta ir jų karinė technika, visi apie 10 tūkstančių per Černobylį keliavusių jos vienetų, pareiškė Ukrainos energetikos ministras Germanas Galuščenka. „Rusų kariai, kurių neišmanymas toks pat beribis kaip ir dozimetrų, kuriais tikrinome radiacinį foną įsibrovėlių dislokacijos vietose, parodymai, plikomis rankomis kasė radiacija užterštą gruntą, rinko radioaktyvų smėlį į maišus įtvirtinimams, kvėpavo visomis tomis dulkėmis. Po mėnesio tokios ekspozicijos jie teturės apie metus gyvenimo. Ir tai bus ne tiek gyvenimas, kiek lėta kankinama mirtis nuo ligų“, – sakė ministras.
 
Ūminė ir lėtinė
Radioaktyvioji apšvita – tai procesas, kai žmogaus organizmą veikia gana didelio intensyvumo jonizuojančiosios spinduliuotės pluoštas. Vieno apsilankymo metu gavus didesnę nei 50 rentgenų dozę, iškyla rizika susirgti ūmine spinduline liga (ir žodis „ūmus“ čia yra reikšminis). Bet, su šiuolaikinės medicinos galimybėmis, mirtina spindulinė liga išsivysto sugriebus bent kelių šimtų rentgenų spinduliuotę, kurios Černobylio zonoje, pasak žinovų, nebėra.
 
Tačiau be ūminės spindulinės ligos, yra ir lėtinė. Ji ne tiek žudo, kiek sutrumpina gyvenimą dešimtmečiais, be to, smarkiai pablogina jo kokybę. Per dieną pakanka būti apšvitintam vos keliasdešimčia rentgenų, kad išsivystytų lėtinė spindulinė liga, bet tų dienų turi būti išties daug. O Černobylio zonoje orkai praleido apie mėnesį: Ukrainos valstybinės branduolinės energetikos įmonės „Energoatom“ pateiktais duomenimis, nuo vasario 24 d. iki kovo 31 d.
Tai kaipgi ten su radiaciniu pavojumi ir jo mirtina grėsme?
 
Pavojingiausi patekę į vidų
Didžiausią pavojų šiuo metu labai drąsiems arba labai kvailiems keliautojams po Černobylio zoną kelia ne bendroji spinduliuotė, paveikianti visą organizmą ir sukelianti spindulinę ligą, o didelės vietinės kontaktinės spinduliuotės dozės, pažeidžiančios konkrečius vidaus organus. Todėl ji vadinama ne „spinduline liga“, o „radiacine pažaida“. Šios dozės į organizmą patenka iš radioaktyviųjų izotopų, esančių dirvožemyje, vandenyje, dulkėse... visko, kas yra Černobylio zonoje.
 
Tai nėra pavojinga tol, jos nepateko žmogaus organizmą. O jau ten, kur nėra nei apsauginio drabužių sluoksnio, nei apsauginio oro sluoksnio, spinduliuotė tiesiu taikymu pasklinda į visus kūno audinius. Ir bjauriausia tai, kad šie izotopai, įkvėpti, praryti ar kitaip patekę į vidinius organus, išliks ten metų metus – iki pat gyvenimo pabaigos. Kuri ateis greičiau, nei manyta.
 
Skirtingi būdai greitai numirti
Cezis-137 labai radioaktyvus, bet iš visų saugiausias, nes niekur ypatingai neužsilieka ir natūraliai palieka kūną per kelis mėnesius. Bėda ta, kad į organizmą jis patenka gryniausios formos, ir jei jau įkvėpus plaučiuose nusėda cezio-137 turinčių dulkių dėmė, tai rezultatas bus arba plaučių vėžys, arba spindulinė plaučių fibrozė. Abi ligos – mirtinos ir skausmingos.
 
Stroncis-90 – taip pat radioaktyvus, kaip ir cezis-137. Ir viskas, kas buvo pasakyta aukščiau dėl dulkių dalelių, galioja jam. Tačiau jis turi dar vieną nemalonią savybę. Jis pakeičia kalcį kauluose ir lieka ten amžinai. Tai reiškia dideles radiacijos dozes, kuriomis bus veikiami kaulų čiulpai. Rezultatas –kraujodaros sistemos pažeidimas, kuris pasireikš arba leukemijos, arba agranulocitozės forma. Abi ligos – mirtinos ir skausmingos.
 
Americis-241 – atrodytų, nesikaupia niekur organizme, tačiau labai lėtai skyla. Tai alfa spinduliuotę dideliu tankiu skleidžiantis izotopas, ir aptikti jį įmanoma tik laboratorijose, turinčiose radiocheminę įrangą – paprasti dozimetrai jo „nemato“. Įkvėptos į plaučius americio molekulės per labai trumpą laiką sukelia vėžį.
Plutonis-239 – iš organizmo pasišalina tik 10 proc. ten patekusio plutonio izotopo. 60 proc. jo nusėda kaulų čiulpuose, 30 proc. – kepenyse. Leukemija praktiškai garantuota.
 
Taigi, „spindulinė liga“ jos tradiciniu suvokimu Černobylio „didvyriams“ tikrai negresia. Gresia plaučių vėžys arba fibrozė, leukemija arba agranulocitozė bei nuo AIDS menkai besiskiriantis staigus imuniteto sumažėjimas. Prognozuojama orko, išlindusio iš Raudonosios girios apkaso, gyvenimo trukmė – 1-5 metai. Ir tai nebus patys maloniausi gyvenimo metai, greičiau atvirkščiai: jie bus pripildyti skausmo ir lėtos agonijos.

---

 
Specialisto komentaras
Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centro Branduolinių tyrimų mokslininkė Marina Konstantinova:

- Vienas dalykas yra greitai pražygiuoti per Černobylį, tuomet jus tik trumpą laiką apšvitina gama spinduliuotė iš žemės. Visai kas kita – kasti šią žemę, įkvėpti nuo jos kylančias dulkes ir sėdėti apkase, apsuptam šios žemės iš visų pusių.
Americis išskiria alfa jonizuojančiąją spinduliuotę, alfa dalelės labai mažo skvarbio ir gali būti sugertos kelių centimetrų oro ar odos. Tačiau jos gali būti labai pavojingos patekusios į plaučius, įkvepiant jas kartu su dulkėmis. Kaip tik tai ir atsitinka, be apsauginių kaukių draudžiamoje zonoje kasant apkasus. Ten jau nėra nei apsauginių drabužių, nei oro, nei odos sluoksnio – alfa dalelė patenka tiesiai ant plaučių gleivinės.
 
Tiesa, naujausios informacijos apie tai, kokių elementų dabar daugiausia yra Raudonosios girios dirvožemyje, neradau – galbūt niekas ten šiuo metu tiesiog nevažiuoja ir neima mėginių. Bet ten tikrai gali būti bet kokio nesuirusio radioaktyvaus šlamšto, pavyzdžiui, plutonio izotopų ir jų skilimo produktų, ir net ne atskirų atomų, o didelių aerozolio dalelių. Žodžiu, viskas priklauso nuo to, kiek kareivių iškasė apkasus ir po to į juos susėdo.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!