Vytautas V. Landsbergis: man svarbu atsiminti akimirkos stebuklus

Mantas Jusis
2022-10-31
Vaikų rašytojas ir režisierius profesoriaus Vytauto Landsbergio 90-mečiui sukūrė filmą „Senis prie jūros“. Apie šį filmą, jo gimimo užkulisius, vasaros stovyklas, kuriuose jaunimas paragauja partizaniškos duonos bei unikalią dovaną profesoriaus jubiliejui pasikalbėjome su Vytautu V. Landsbergiu.
Vytautas V. Landsbergis: man svarbu atsiminti akimirkos stebuklus
„Jūra mūsų mitologijoje stiprus, archetipinis simbolis. Amžinybės, begalybės, dievo, pomirtinio pasaulio, prie jūros visada jaučiame tą nerimastingą ir laiminančią didybę. Tą tėvas savo eilėraščiuose dažnai aprašo, jis tokių gražių haikų yra prirašęs“, - pasakoja vaikų rašytojas ir režisierius Vytautas V. Landsbergis.

- Papasakokite, kaip jūsų šeimoje užgimė tradicija gimtadienio ar kitomis progomis kurti vaizdo atvirutes, tai yra filmus?
- Turbūt netyčia. Mėgstu filmuoti viską, kas vyksta šeimoj, susikurdavo gražių siužetų, kurie man atrodydavo svarbūs mūsų šeimai pamatyti, įsiminti, neužmiršti. Viskas prasidėjo nuo mamos gimtadienio. Sumontavau iš jos gražių koncertų, iš mūsų plaukiojimų baidarėmis ar valtim po Palūšę. Taip nutiko pirmas toks artimiems skirtas kūrinėlis, paskui jau kitas tėvukui. Man atrodo svarbu atsiminti tokius akimirkos stebuklus, kurie ištirpsta, prapuola. O kinas, kamera, netgi mobiliojo telefono kamerytė leidžia tai išlaikyti ir šiek tiek ilgėliau atsiminti.
 
Filmas „Senis prie jūros“ skirtas profesoriaus Vytauto Landsbergio jubiliejui. Kodėl pasirinkote tokį pavadinimą? Jis turbūt ne vienam asocijuojasi su Ernesto Hemingvėjaus kūriniu „Senis ir jūra“...

- Turbūt, ir aš to neslepiu. Ir čia yra net ne mano mintis. Kai filmavome pajūryje, pakalbėjau, kad dar neturiu filmo pavadinimo, o kai žiūriu į tave (profesorių – aut.) atrodo kaip senis ir jūra. „Ne, – jis sako, – to nedaryk, jau geriau senis prie jūros“. Toks buvo tėvuko pakoregavimas ir tapome pavadinimo bendraautoriais. Jis mėgsta autoironiją. Aišku, buvo žmonių, kurie sakė, kaip čia garbų profesorių seniu vadinti. Bet man po tuo žodžiu neslypi kažkoks kvailumas, ypač kalbant apie tėvą, ar kažkoks neįgalumas, o priešingai – labai daug išminties, kaip ir Hemingvėjaus kūrinyje.
 
Dalis filmo iš tiesų filmuota prie jūros. Ar tai buvo labiau režisūrinis sprendimas, ar turite tradiciją prie jos nuvykti?
Kadangi turime galimybę pajūryje kartais būti savoj erdvėj, Nemirsetoje, tėvukas mėgsta eiti prie jūros. Tačiau kai jo sveikata jau yra tokia, vieno nebepaleidžiam, stengiamės kartu pasivaikščioti.
Jūra mūsų mitologijoje stiprus, archetipinis simbolis. Amžinybės, begalybės, dievo, pomirtinio pasaulio, prie jūros visada jaučiame tą nerimastingą ir laiminančią didybę. Tą tėvas savo eilėraščiuose dažnai aprašo, jis tokių gražių haikų yra prirašęs.
 
- Ar jums, kaip rašytojui ir režisieriui, svarbu kūrybinio proceso metu pabėgti iš miesto, nuvykti į sodybą ir prie rašomojo stalo padirbėti?
- Vienareikšmiškai. Esu kūrybinio mąstymo šalininkas einant. Tam labai tinka pajūris arba vienkiemis Anykščių rajone, ten irgi yra galimybės toli žingsniuoti. Pastebėjau, jog eidamas pirmuosius penkis kilometrus dar vargsi su minčių spiečiumi, bet paskui jis aprimsta ir ima ateiti tai, ko nežinojai, negalvojai, kam nebuvai pasiruošęs.

Apskritai miestas man kuo toliau, tuo labiau tampa nepriimtina buvimo forma, nes jis uždaro, ten kažkokius dalykus pameti. Jei palyginčiau su tuo, ką patiri gamtoje, vienatvėje, tai skirtingi pasauliai. Antroje gyvenimo pusėje norisi labiau susikalbėti su savo siela, eiti tuo tempu, kuriuo žingsniuojasi, nebėgėti.
 
- Nors dažnai esate pristatomas kaip vaikų rašytojas, gan plačiai žinoma ir apie jūsų vaikams bei paaugliams organizuojamas vasaros stovyklas, kuriose kuriami filmai, dažnai partizanų tema. Kaip jaunoji karta jaučia šią temą?
- Visaip jaučia prieš atvažiuodami – nebūtinai visi yra susidomėję, labiau domisi pačiu filmo kūrimo procesu, noru suvaidinti, sukurti scenarijų. Bet nieko naujo nepasakysiu, kad edukaciniame procese be galo svarbus yra patyrimas. Kai tu patiri, kad ir simuliacinėse aplinkybėse tam tikrą emociją, pavyzdžiui, pernakvoji partizaniškame bunkeryje, pajunti šaltį ir vabalų krebždėjimą, tau ta tema pasidaro tavo. Aš žinau, man tai svarbu, nes aš patyriau. Partizanų tema yra labai svarbus prevencinis skiepas, kuris visus be išimties paveikia ir jie jau yra Lietuvos, ir nebus kitokie. Jiems nutiko sąryšis su miško brolių gentim. Manau, Lietuvos pedagogikoje tai per mažai išnaudojama, pavyzdžiui, žygiams Vanago keliais. Žygiai žiemą, kad būtų sunkiau, ne taip įprastai lengva ir malonu, jog pats pajaustum draugo peties paramą. Tai be galo svarbu.
 
Kalbėjome apie vienatvę, apie svarbą būti gamtoje. Kokį santykį su gamta, su vienatve turi jaunimas, atvykstantis į stovyklas, ar jis keičiasi?
- Be abejo. Mes sodybą, kurią turime, tvarkome ir paruošiame taip, kad ji būtų prieinama ir nesudarkyta gamtos. Ir žmogus pajaustų, jog čia saugu. Dažnai miesto vaikai atvažiuoja ir jiems atrodo, kad čia erkės, uodai, bimbalai, briedžiai stirnos – baisus dalykas. (Šypsosi) Bet kai jie pajunta, kaip gera, išgyvena vidinį šviesuliuką, tada jiems nebereikia nieko daug aiškinti. Dėl to pirmomis dienomis yra be galo svarbu, kad jie toj gamtoj išsibūtų ir susirastų savo jėgos vieteles: ar tai būtų medžio nameliai, ar paslaptingi ugniakurai. Ten vaikai būriuojasi, išsikalba. Daugybę dalykų gamta padaro pati. Ypač kalbant apie sudėtingesnius vaikus iš vaikų namų ar iš gatvės, kuriuos priimame į stovyklas ir bandome adaptuoti, įtraukti į grupeles vaikų, atvažiavusių iš šeimų. Gamtoje mes atrandame savo tapatybę, daug didesnę negu miesto civilizacijoje.
 
Pabaigai norėčiau paliesti karo, kuris vyksta netoli nuo mūsų, temą. Gal jūs pats ieškojote, gal atradote sveiką balansą, kaip nenueiti į vieną kraštutinumą, kai visos laisvos minutės skiriamos naujienų skaitymui šia tema, bet ir nepasiduoti nuovargiui ar abejingumui – čia ne pas mus ir man nerūpi?
- Turbūt visi mes, mylintys Ukrainą, susiduriame su tuo pačiu baisumu, tokiu beprotystės paribiu, kai tu įsitrauki ir matai, jog nieko negali padaryti. Lyg gyventum daugiabučiame name, o už sienos kas nors prievartauja kaimynę. Tu girdi riksmus, bet turi sėdėti, nes neturi ginklų, su kuriais galėtum nueiti ir apginti. Ta bejėgystė, ypač buvo pirmaisiais mėnesiais, buvo ypač skaudi, kol ir vakarai neskubėjo per daug padėti. Kita vertus, išmoksti atsirinkti informaciją, visų pirma, kiek tu jos gali panešti, kiek tau jos reikia, ją dozuoti bei atrasti informacijos šaltinius. Turiu pasakyti, kad mažai skaitau lietuviškos žiniasklaidos. Man atrodo, kad yra piktnaudžiaujama žmogaus psichikos jautrumu naudojant apokaliptines asociacijas, pavyzdžiui, „neišvengiama“, „beviltiška“ „pasmerkta iš anksto“. O ukrainiečių informacijos erdvėje jie žaidžia, juokiasi. Jie yra virš to. Man ta jų galia atrodo absoliučiai dovydiška. Toks zen‘as ar flux‘us, netgi fronte užsidėjus muziką jie organizuoja šokius arba į išvaduotą miestą įeina su šokiais. To Lietuvos žiniasklaidai reiktų mokytis.
 
 lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai! 
 

Komentuoti:

Vardas:
Komentaras:

    Gydytojas ir pacientas


    J.Čelutkienė: užaugau iki kitos pozicijos

    J.Čelutkienė: užaugau iki kitos pozicijos

    Vadovauti Respublikinės Šiaulių ligoninės Širdies ir kraujagyslių centrui, kuriame dirbantiems medikams tenka gydyti...
    Plaučių vėžiu susirgusi p. Adelė: „Maniau, kad tai vyksta ne su manimi“

    Plaučių vėžiu susirgusi p. Adelė: „Maniau, kad tai vyksta ne su manimi“

    Tai, kad serga plaučių vėžiu, 70-metė p. Adelė sužinojo tada, kai pajuto skausmą nugaroje. Šiandien moteris gydoma ir sako ...

    Budinti vaistinė


    Vaistinės siūlo sprendimus skubiai ieškantiems vaistų

    Vaistinės siūlo sprendimus skubiai ieškantiems vaistų

    Skubantiems ir po ilgos darbo dienos pavargusiems žmonėms kiekvienas laukimas eilėje prie kasos ar konkretaus vaisto ieškoj...
    Apklausa: 9 iš 10 žmonių svarbu, kad bent viena vaistinė veiktų šalia namų

    Apklausa: 9 iš 10 žmonių svarbu, kad bent viena vaistinė veiktų šalia namų

    Atšalus orams, vis daugiau žmonių ima varstyti vaistinių duris. Vaistininkai pastebi, kad lapkritį išaugus sergamumu...

    Sveika šeima


    „Swe­et lo­ve“: ro­ži­nės nuo­tai­kos ka­vi­nai­tė

    Kar­ma­zi­nų pi­lia­kal­nio Vil­niaus ra­jo­ne pa­pė­dė. Sau­lė­ta ru­dens po­pie­tė. Ke­lios šei­mos, ke­lios po­ros, ke­li šu­nys. Ir di­de­lis, iš to­li ma­to­mas raus­vas kios­ke­lis. Ke­...

    Pakalbėkim apie tai


    Svetur


    Pasaulio futbolo čempionato prabanga ir skurdas

    Pirmą kartą istorijoje FIFA pasaulio čempionatą rengia Kataras – 11 581 km² ploto turinti šalis Artimuosiuose Rytuose tarp Saudo Arabijos ir Persijos įlankos. Pirmosios grupių etapo rungtynės įvyko šią savaitę.

    Redakcijos skiltis


    Komentarai


    Vita non dolce
    Henrikas Vaitiekūnas Vita non dolce
    Visi operatoriai užimti
    Henrikas Vaitiekūnas Visi operatoriai užimti
    Apie santuoką iki mirtis išskirs
    Palmira Rudalevičienė Apie santuoką iki mirtis išskirs

    Naujas numeris