„Ne kartą jautėmės aklavietėje. Net kilo klausimų, ar toks žmogus apskritai egzistavo“, - pasakoja filmo „El padre medico“ kūrėjas Vytautas Puidokas (32 m.). Režisierius penkerius metus narpliojo Amazonėje namus radusio gydytojo-misionieriaus Aleksandro Bendoraičio asmenybę. Jis įsitikinęs: tai buvo kelionė, kuri leido pažinti ir save patį.
- Vytautai, papasakokite, kaip atsidūrėte džiunglėse?
- Šiaip važiuoti kurti filmo apie Pietų Ameriką, man rodos, būtų prasta mintis. Viskas prasidėjo nuo to, kad keliavau po Lotynų šalis ir netikėtai užsukau į Brazilijos ir Bolivijos pasienį. Neplanavau ten užtrukti, tos vietos neatrodė nei labai įdomios, nei patrauklios. Tačiau žmonės paklausė, iš kur esu. Išgirdę, kad aš lietuvis, jie nudžiugo ir papasakojo man, kad pažinojo žymų žmogų iš Lietuvos. Aleksandro Bendoraičio istorija nusileido lyg iš dangaus ir tapo bilietu į šį tolimą kraštą.
- Koks gi tas kraštas, kuriame paslaptingasis lietuvis rado namus?
- Labai jaunas civilizacijos prasme. Čia keliaujama dviem būdais. Išsiraizgiusiais upių keliais arba prasikertant kelią pro tankią augmeniją. Man tai atrodo žmogaus gyvenimui nepritaikyta vieta - džiunglės civilizacijai tarsi priešinasi. Ir žmonės, kurie čia gyvena, nuo mūsų labai skiriasi... Civilizacija čia pradėjo kurtis dvidešimto amžiaus pradžioje, kai verslininkai sumąstė statyti džiunglių geležinkelį. Tiesiant bėgius žuvo daugybė darbininkų, tad statinys pramintas „Velnio geležinkeliu“. Žmonės tikėjosi šioje žemėje išgauti kaučiuką, bet po poros metų jo gavyba persimetė į Indoneziją ir
biznis tapo nepelningas. Tačiau prie traukinių stočių vis tiek išaugo miesteliai. Paskutinėje „Velnio geležinkelio“ stotelėje įsikūręs Guajara-Mirim tapo svarbia šio filmo vieta. Čia atsispindi ir kitos temos: neokolonializmas, indėnų problemos, vakarų įtaka.
- Kodėl būtent Aleksandras Bendoraitis?
- Lietuvoje šio žmogaus istorija trumpa. Jis herojus, kuris darė gerus darbus. Taip asmenybė mitologizuojama. Tarsi pamirštama, kad jo gyvenimas buvo ilgas ir jis – tik žmogus. A.Bendoraitį Lietuva „atrado“ devyniasdešimtaisiais, ieškant kontaktų su išeiviais. Tačiau ši tema greitai nuėjo į antrą planą. Mūsų šalyje buvo daug vidinių problemų, kurias reikėjo spręsti. Nuo A.Bendoraičio mirties praėjo daugiau nei dvidešimt metų. Panorau jį surasti iš naujo. Juk dabar daug kalbame apie mūsų išeivius, jų istorijas. Žinoma, nekūriau filmo tik dėl to, kad jis lietuvis.
El padre medico man įdomus kaip asmenybė. Man rodos, žmonės jau pavargo nuo nugludintų pasakojimų apie sėkmę ir aukso kalnus. Ieškome tikrovės.
- Filme pristatėte kontraversišką gydytojo-kunigo gyvenimo naratyvą. Ar žiūrovų reakcijos buvo teigiamos?
- Atsiliepimai įvairūs. Žmogus po vienos peržiūros pasakė, kad tarybinėje enciklopedijoje parašyta, jog A.Bendoraitis darė gerus darbus, buvo gydytojas ir kunigas. Nežinau, ar sovietinėje enciklopedijoje išvis apie jį kažką rašė, ir ar to meto raštai patikimesni už mūsų penkerių metų tyrimą. Tačiau filme nei teisėme, nei nuteisėme. Palikome daug atvirų klausimų. Kiekvienas žiūrovas pagal vidinę būseną, nuostatas susidėlioja A.Bendoraičio paveikslą.
- Kaip sekėsi bendrauti su Amazonės vietiniais?
- Šiek tiek kalbu ispaniškai ir suprantu portugalų kalbą. Visgi filmavimo komandą sudarė lotynų amerikiečiai ir lietuviai. Turėjau asistentą-vertėją. Mišri komanda labai padėjo, vieni nebūtume nieko suradę. Įdomu buvo filmuoti indėnus. Jie kalba atskira kalba. Ja šneka gal keli tūkstančiai žmonių žemėje... ši kalba hibridinė, sudėliota iš genčių kalbų nuotrupų. Bendraujant su Amazonės gentimis, teko pasitelkti net du vertėjus. Vertėme iš anglų į portugalų, tada į indėnų kalbą ir atgal. Tačiau žmonės, su kuriais bendravome pasitiko geranoriškai, jiems buvo įdomu. Įsileido net į teismo archyvą, kur radome intriguojančios informacijos. Guajara-Mirim bendruomenė nedidelė, tad kino kūrėjai iš užsienio tapo įvykiu.
- Daugiau nei pusę dešimtmečio paskyrėte kito žmogaus gyvenimo tyrimui. Koks buvo šis etapas?
- Tai – kelionė visomis prasmėmis. Kūrimas truko ne vienerius metus, tad yra svarbus mano paties gyvenimo tarpsnis. Žiūrovams norėjau parodyti savo santykį su A.Bendoraičiu. Pamatėme ilgą ir turiningą gyvenimą. A.Bendoraitis buvo mistiška asmenybė. Vieni jam iki šiol dėkoja, tačiau yra ir kaltinančių. Jį pažinojo daugybė žmonių – brazilų ir indėnų. Tačiau turbūt nėra žmogaus
ant viso svieto, kuris žinotų A.Bendoraičio istoriją nuo pradžių iki galo. Visi girdėjo gana skirtingas jo gyvenimo versijas. Net po mirties A.Bendoraičio legenda klaidino toliau. Tyrimo metu ne kartą jautėmės aklavietėje. Vienu momentu supratome, kad tokio žmogaus, apie kurį kuriame filmą, nėra. Net kilo klausimų, ar jis apskritai egzistavo. Šitas filmas man yra apie paieškas, kas tas žmogus buvo iš tikrųjų. Įdomu tai, kad paini istorija mus atvedė atgal į Lietuvą. Labai džiaugiuosi, kad radome A.Bendoraičio gimines. Tai man buvo jautriausias momentas. Šį tą tikro apie šią asmenybę vis dėlto atkapstėme.
- Nors buvo ir kunigas, jūsų filme A.Bendoraitis atsiskleidžia kaip medikas. Smalsu, kaip „El padre medico“ vertina patys gydytojai?
- Jį žiūrėjo mano draugė medikė. Jai, kaip gydytojai, detalės buvo gal įdomesnės nei eiliniam žiūrovui. O pats A.Bendoraitis palaidotas savo ligoninės kieme. Gal tai rodo, kad jis pirmiausia buvo gydytojas, tik po to kunigas? Juk į tą atokią vietovę jį išsiuntė todėl, kad trūko medikų. Ne valstybė, o jis pradėjo ten kurti sveikatos sistemą, kaip pats išmanė. Daliai vietinių jis buvo pirmas sutiktas vakarų civilizacijos žmogus. Tačiau rasti šaltiniai kelia klausimų, ar Aleksandras Bendoraitis apskritai buvo gydytojas. Medicinos fakultetas Kaune tuo metu, kai jis neva ten mokėsi, buvo uždarytas. Galbūt A.Bendoraitis naudojo ne medicinos žinias, o charizmą? Nepaisant šios kontroversijos, manau, kad ilgi veiklos metai jam suteikė praktinių žinių ir jis realiai padėjo vietiniams: įsteigė ligoninę, kūrė sveikatos sistemos tinklą.
- Akivaizdu, į šį tyrimą įdėjote daug savęs. O vaidybinis kinas nežavi? Ko žiūrovams tikėtis ateityje?
- Lieku ištikimas dokumentikos žanrui. Tai suteikia galimybę žengti į kitus pasaulius, pas žmones, kurių šiaip niekad nesutiktum. Tai būdas pažinti kitus ir save patį. Kurdamas filmus nemažai keliauju. Pavyzdžiui, su projektu „Misija Sibiras“ lankiausi Rusijos Chakasijos regione. Tačiau dabar noriu priartėti prie gimtinės: kuriu filmą apie Lietuvos ir Rusijos pasienį. Šis taip pat dokumentinis. Mane įkvepia realybė ir tikros istorijos.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: