- Viktorija, visa Lietuva prisimena jūsų bronzinį finišą Paryžiaus vasaros olimpinėse žaidynėse vienviečių valčių finale. Papasakokite skaitytojams, kas dėjosi jūsų galvoje vos kirtus finišo liniją?
 
- Iki pat pabaigos buvau nežinioje, kadangi finišas toks artimas. Maža to, jį kerti nugara ir neįsivaizduoji, kaip čia viskas baigėsi. Sportininkams būna pakabintos specialios švieslentės – tik žiūrėjau į ją ir laukiau, ar pasirodys Lietuvos trumpinys. Pamačius Lietuvos vardą, apėmė visiška euforija, dar niekada nepatirtas džiaugsmas ir tuo pat metu palengvėjimas, kad sunki varžybų savaitė pasibaigė laimingai. Buvo nepaprastai smagu. Dar ir dabar nesuprantu, kad laimėjau olimpinį medalį.
 
- Prieš keletą metų Lietuvos irklavimo federacija netikėjo jumis, netgi nutraukė finansavimą. Rodos, jūsų tai nepaveikė? O gal net įkvėpė?
 
- Aš darau tai, ką labiausiai mėgstu. Fiziškai gerai pasirengusi buvau ir praėjusius kelerius metus, bet psichologiškai nepavyko į varžybas atsinešti to, ką buvau pasiruošusi. Šįkart nusiteikiau tinkamai.
Treniruočių procese pakeitėme trenerį, pakeitėme programą – tai suteikė didžiąją dalį stiprybės. Bet galų gale, atėjęs lenktyniauti, esi vienas. Turi būti maksimaliai susikaupęs. Jeigu varžybų metu nekalbėsi su savimi pozityviai, tai tada smegenys pradės su tavimi kalbėti negatyviai. Reikia suspėti pirmai (Juokiasi). Šįkart man pavyko.


 
- Kas jūsų gyvenime pasikeitė po Paryžiaus olimpinių?
 
- Savaitės po žaidynių bėga, bet telefonas netyla, nespėju visiems atsakyti. Sulaukiu galybės užklausų, esu užsisukusi darbuose, pokalbiuose. Atostogauju tik nuo sporto, bet dar neturėjau laiko visiškai atsikvėpti, pailsėti ir suprasti, kas gi čia įvyko. Netrukus tikiuosi suplanuoti atostogas ir išsijungusi telefoną „išsijungti“ ir pati.
 
- Nors jau šešerius metus gyvenate Vilniuje, visa vaikystė prabėgo Trakuose. Ar tai, kad augote ežerų apsuptyje, ir lėmė meilę vandens sportui?
 
- Trakai yra irklavimo sostinė. Kartą dirbau čia vykusiose varžybose. Tiesiog gulėjau ant tiltelio ir laikiau dalyvės valtį už nosies, kad starte ji stovėtų vienoje linijoje su kitomis. Tai buvo Donatos Vištartaitės (dabar – Karalienės, – aut. past.) valtis. Tądien ji skynė vieną pergalę po kitos. Ir Donata, ir visa varžybų aplinka man padarė didelį įspūdį.
Mano tėtis taip pat buvo irkluotojas. Ir apskritai kiekvienas trakiškis būtinai turi išmėginti irklavimą. Buvau energinga, aktyvi, tad, kai atėjo mano diena, pabandžiau ir „prilipo“. Nors draugai juokėsi, o mama kartojo, kad tai – vyriškas sportas, aš nebepersigalvojau.
Tiesa, rimtai sportuoti pradėjau būdama beveik šešiolikos. Bet šioje situacijoje matau daug pliusų: buvau bręstantis vaikas, turėjau daugiau išsivysčiusių raumenų, visai kitą požiūrį į darbą, jau nebesinorėjo žaidimų.
 


- Netrukus išvykote mokytis į Jungtines Amerikos Valstijas. Ar už Atlanto sąlygos geresnės?
 
- Prieš išvykdama į JAV jaunių lygyje buvau vidutiniokė. Žinojau, kad jeigu liksiu Lietuvoje, nepavyks lygiai taip pat gerai ir sportuoti, ir mokytis, teks rinktis vieną arba kitą.
Amerikoje tikrai geros sąlygos: studijavau sporto verslo vadybą ir kasdien irklavau. Džiaugiuosi įgijusi visiškai kitokio lygio išsilavinimą. Kaip praktikantei teko dirbti NBA (Nacionalinės JAV krepšinio asociacijos), NHL (Nacionalinės ledo ritulio lygos), NFL (Nacionalinės futbolo lygos) varžybose. Sporto verslas ten gerai išvystytas. Parsivežiau puikių patirčių.
Amerikoje studijavo ir mano komandos draugės irkluotojos Ieva Adomavičiūtė bei Kamilė Kralikaitė, olimpinėse užėmusios penktąją vietą.
 
- Grįžusi iš Amerikos sutikote širdies draugą, baidarininką Simoną Maldonį?
 
- Taip, susipažinome Trakuose, irklavimo bazėje. Tiek irkluotojai, tiek baidarininkai vasarą čia turi stovyklas. Kiekvieną dieną matėmės, buvome kartu ir susibendravome.
 
- Ar tiesa, kad abu esate prisiekę tvarumo šalininkai?
 
- Tiesa. Atsakingi pasirinkimai mums svarbu – juk po mūsų pasaulyje liks kiti žmonės.
Jau penkerius metus esu vegetarė, visa šeima atsakingai rūšiuojame šiukšles, dažnai perkame dėvėtus drabužius ir jau panaudotus daiktus – visuomet stengiamės daiktams suteikti antrą šansą.
Norisi bent šiek tiek prisidėti kuriant tvaresnę aplinką. Nusipirkti naują daiktą paprasta, bet išmetus jis taip paprastai neišnyksta. Nėra taip, kad mes visai neperkame naujų daiktų, bet tikrai visų pirma pasižiūrime, ar galime įsigyti geros kokybės jau panaudotą ar tiesiog kam nors netikusį daiktą.


 
- Būtų nuodėmė, jei L.S. žurnalistė nepasiteirautų apie sveikatą. Vaikystėje jums buvo diagnozuota epilepsija. Ar ši diagnozė išgąsdino?
 
- Manęs neišgąsdino, bet mano mamą – labai. Ji nenorėjo patikėti, puolė į paniką, kad negalėsiu vairuoti, sportuoti – nieko negalėsiu. Suprantu, tuo metu buvo didelė stigma.
Nesakau, kad epilepsija – nerimta liga. Ji būna skirtingų formų ir kiekvienam atsiliepia vis kitaip. Džiaugiuosi, kad mano gyvenimas nebuvo smarkiai paveiktas. Priepuoliai būdavo menki ir įvykdavo tik man miegant, patekus į tam tikrą miego fazę. Niekada nesu patyrusi priepuolio dienos metu ar sportuodama.
Tiesa, prireikė laiko, kol supratau, kad liga yra dalis manęs ir ji neišnyks. Ligos priėmimas man padėjo priimti save tokią, kokia esu. Dabar nebesigėdiju ir nebemeluoju, kad geriu vitaminus. Sakau tiesą – geriu vaistus ir sergu epilepsija.
 
- Kaip tai padaryti? Kaip priimti?
 
- Išgirdus žinią svarbu nevirsti vaikščiojančia diagnoze, nepulti į kraštutines emocijas ir gerai viską išsiaiškinti su savo srities specialistais. Mano mamą gydytoja net išprašė iš kabineto, o man ramiai paaiškino, kad vartodama tam tikrus vaistus galėsiu gyventi visavertį gyvenimą, galėsiu daryti viską, ką tik panorėsiu. Tad sėkmingai tą ir darau.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!